Kęstutis K. Šiaulytis
Vasaros vakaro škicas
Prieš keletą parų, išmaniojoje mūsų šalies žiniasklaidoje pasirodė keli aktualūs, bet, kaip visada, vienas kitam prieštaraujantys pranešimai. Portalas „X“ džiugiai nagrinėjo užsienio mokslininkų hipotezę, kad dabar laikas bėga greičiau nei prieš milijardą metų, o kitas internetinis protintojas skelbė atvirkščiai – laikas vis lėtėja, o kada nors gali ir visai sustoti. Gal taip ir bus įsigalėjus robotams, bet dabartyje, kol dar turime mechaninių laikrodžių, mes galime patys jį reguliuoti!
Visi žinome – Lietuvoje vasaros tiesiog pralekia, tad, pernai atlikau eksperimentą, nutariau prailginti tą žaliąjį metų laiką pradėdamas akvarelinių plenerų sezoną jau balandyje. Šio nemokslinio tyrimo rezultatai užsifiksavo piešiniuose, akvarelėse, o publikacijoje pakomentuosiu ir keletu žodžių. Gegužės trečiąją, Vilniaus senamiestyje, tapant akvarelę viename Šv. Kazimiero gatvės kiemelyje, padangę, kurios matėsi tik skiautė, užsiautė debesys, krito šaltas lietus, o jo taškenos, kaip ir sugrubusių pirštų brėžiamos linijos, liko „įaustos“ popieriaus lape. Tąkart, pralinksmino ant vienų kiemelio durų švytintis užrašas, juo pavadinau užbaigtą darbą: „Šilumos punktas“. Gegužės septintąją tapiau Vileišių rūmų terasą ir ją supančių klevų žydėjimą, – atrodė, pati saulė nutūpė į medžių viršūnes... Birželyje, Rūdninkų gatvėje, škice „pagavau“ lagaminuotą turistą ir raudoną ekskursantų autobusą – tikra vilnietiškos vasaros karštligė... Bet, štai aš vėl prie Vileišių rūmų, deja, jau spalis, saulė matuojasi pilką debesų suknelę...
Paskutinę tų metų plenerinę akvarelę nutapiau lapkričio tryliktąją, Žvėryno Birutės take, tarp vilniečių, atėjusių čia, kaip ir aš, prailgintos vasaros palydėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą