Spaudos dailininko dienoraštis
Kęstutis K. Šiaulytis
Grybų ir grybautojų simbiozė
Šiais, domestikuotų (prijaukintų) pievagrybių laikais, kiaurus metus valgiaraščiuose puikuojasi šviežių grybų patiekalai. Tačiau abejoju, ar tuos apskritašonius baltukus, „cikriniai“ grybautojai bent paragauja. Mįslingoji grybų ir mūsų simbiozė vyksta ne prie vaišių stalo, o girių dausose, drebulynų ir beržynų gojuose. Nuo gegužės iki gruodžio tęsiasi ta smagi žaismė! Aš pats esu šalnines guotes lapkričio gale Pamerkio šileliuose lesiojęs, spalyje žaliuokes iš smėlio traukęs, o bruknynams žydint, bobausių garbanas fotografavęs.
Grybai – paslaptingi miško monai: kepurėti, skrybėlėti, šalmus užsimaukšlinę ar kapišonus užrietę eglynų vaiduokliai; rausvos, žalsvos, gelsvos, balkšvos, melsvos pušynų pamėklės! Jie ir jos, po girias goglinėjantiems mikotrophams (grybų valgytojams) pažadina pirmykščių medžioklių instinktus. Mes, žaliųjų nuotykių mėgėjai, žinome, kad pakliūsime į grybienos paspęstus žabangus – voveraitės, raudonikiai ir kiti spalvaviršiai vilios, gundys, hipnotizuos, klaidins, gąsdins raganų ratais, ar apgaus, kerpšilyje sudygę aitriųjų baravykų tuntais. Pasitaikys ir kitaip – kartais patys guotais lips į tavo krepšį, tik spėk tikrinti ar nenuodingi, bet kitąkart, tuščiai visą dieną samanas braidęs, jau pakeliui į namus paslysi pakrūmėje ant seno kazlėko išnaros...
Dar mūsų senoliai perprato tų slapukų galvakojų gudrybes, tad, būdami ne iš kelmo spirti, sumetė kaip baravykus pulkaunykus ir visokių ūmėdžių, žvynabudžių armijas į puodus sukviesti. Pirmiausia, reikia išmanyti bendravimo psichologiją. Patyrę grybautojai, aptikto lepšio niekada tokiu įžeidžiu vardu nepavadina, bet tyliai pakalbina: „koks dailus gandrelis“ – jei tas yra ant aukšto koto, jei žemas, storas, pagiria: „apvalutis ponaitis“, jei kepurė pablukusi nuo saulės, meiliai pastebi: „kiškio pagalvėlė“, jei tamsiai ruda, tarsteli: „gardus pyragėlis“. Kiekvienas miško senbuvis, turi savo kūrybos grybų vardyną, bet kartais juos pašaukia ir pripažintais sinonimais. Pavyzdžiui lepšį, dar priimta vadinti paberžiu, ežiuku, miškinuku, ožgrybiu. Galima ir pagudrauti, lotyniškai pakalbinti: „mielas Leccinum scabrum“! Keistuolis raukšlėtasis gudukas irgi visaip apkalbamas: kalpokas, vištelė, turkas, niemčius, vokietukas, kupkutė, panikė, o lotyniškai – Cortinarius caperatus. Maloniais žodžiais aptarti, pagerbti, grybai supranta, kad ne į kokio netašyto berno terbą papuls, tad per daug neslapukauja, kartais, net telepatiniu būdu apie savo buvimo vietą informuoja.
Grybus tiriantis
mokslas – mikologija, nujaučia, jog juos dominantis „miko“ pasaulis, vien racionaliu
protu neaprėpiamas. Neseniai pripažinta, grybai – ne augalai, o padarai
panašesni į gyvūnus! Jie išskirti į atskirą Grybų (Fungy) karalystę. Iki šiol ištirta bent 100
tūkstančių rūšių grybų, bet, manoma – dar slapstosi kokie dešimt milijonų... Įdomu,
ką mikologams pasakoja haliucinogeniniai grybai? Grybai, tinkami maistui, jau visi
suskaičiuoti. Lietuvoje tokių yra 382 rūšys. Bet, štai kas rašoma apie gerą mūsų
pažįstamą kelmutį. Jie – didžiausi organizmai pasaulyje. Vieno kelmučio
individo požeminė šaknų raizgynė (moksliškai – rizomorfoma) gali užimti iki
Tiems, kurie šią pašnekų esė perskaitė iki galo, atskleisiu dar vieną tekste aptariamos simbiozės paslaptį – kadangi grybai mėgsta humorą, geriau seksis su jais bendrauti, jei klaidžiodami miške šnabždėsite, niūniuosite dainelę: „Oi grybai, grybai, jūs patieka mano...“
Laikraštis "LIETUVOS AIDAS"
Albertas VAIDILA
Puiku. Grybai tikrai nusipelnė tokio lingvistiškai išmanaus, skambaus, linksmo bei nuotykingo delikateso - šiaulytiško pašnekų ese, pagardinto humorografijos ir akvarelių padažu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą