Spaudos dailininko dienoraštis
Kęstutis K. Šiaulytis
ČIA, TEN, VAKAR IR DABAR
„Viskas, kaip ant delno“. Šiandien, šis posakis, tarsi prilipęs prie liežuvio, bet vartotas dar ir tais tolimais raganų deginimo laikais, kai nebuvo nei psichoanalitikų, nei žurnalistų – tik vietinės būrėjos iš kliento delno linijų spėdavo jo ateitį. Pasakojama, pačios galingiausios velnienės turėdavusios ir krištolo rutulį, kuriame galėjo matyti kas dedasi margajame pasaulyje, net pasižvalgyti konkurenčių buduaruose. Dabar, jau visi mes esame žiniuoniai, vartome, maigome savo išmanųjį „delninuką“ – visaregį telefoną, žvitriu ekranu pavaduojančiu vakarykštes plačianugares enciklopedijas ir vis dar pasitaikančius sparnalapius laikraščius.
Kas, ko, kam, kiek ir kodėl naviguoja komunikacijos vandenynuose, žino tik galingieji Serveriai. Mes, naujųjų laikų vargonautai, tik ieškome savo Aukso vilnos...
Kai už lango prakiūra akvarelinis dangus, žaibai daužosi tarsi pradžiamoksliai čiuožykloje, o juočkis debesis paberia ledo keramikos kruopų – skubiai kišenėje ieškai naujienų: kas ten, pasauliniame orų malūne dedasi, kur sukasi, grumdosi tarpkontinentinės ciklonų girnos? Smagu – mūsų šalies internetinėje žiniasklaidoje gali pats pasirinkti koks rytoj bus oras: vienas portalas skelbia pasaulio pabaigą, kitas grasina agurkų šiltnamio tropikais, trečias pranašauja grybinį lietų. Karščio žada tiek, kiek prie gripo. Sužinai, jog kitur Europoje termometrai dar smagiau prakaituoja – jų rodmenys nusausino upes, išgarino ežerus, o afrikinės kaitros šuorai skrudina kurortinių pajūrių džiovyklas.
Kiek atgaivina vietinės sporto naujienos: lengvaatlečiai tapo dar lengvesni – tiesiog skraido stadionuose, plaukikai rado vandens užsienio baseinuose, boksininkai studijuoja kalnakasybos inžineriją – matyt, ruošiasi prasimušti į Paryžiaus olimpines žaidynes. Bet krepšinio sirgalių negalavimai numatomi jau šiemet – netrukus prasidės Pasaulio krepšinio čempionatas.
Kur Lietuvoje benukeliautum, visų miestų, kaip ir vienkiemių sodybose – nuo smėliakopės Nidos iki atomsargio Visagino, nuo vyšniaplytės Žagarės iki mėlynšilės Švendubrės – gėlių darželiai puikuojasi spalvingais kosmėjų žiedų žvaigždynais. Kas apdovanojo tą gėlę tokiu prakilniu vardu? Pakalbinau „Vikipediją“. Pasirodo, mums, nuo Pitagoro laikų žinomas senovės graikų kalbos žodis „kosmosas“ turi daug reikšmių: „tvarka, valdžia, puošmena, grožis, pasaulis“. Mūsų sodininkės, kad nereikėtų daug filosofuoti, tiesiog pavasarį paberia kosmėjos sėklų – ir pasaulio pusiausvyra jau sureguliuota!
Spėju, ne vienas skaitytojas šyptelėjo, kam šiame tekste tiek prikurpta, sudurstyta visokių keistažodžių? Atsakysiu – to reikalauja mano pasirinktas žanras – pašnekų esė. Svetur šis žanras įvardintas „causerie“ žodžiu. Paieškokite interneto platumose – susipažinsite.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą