Kęstutis K. Šiaulytis
Velykų kiaušinio simbolio mįslės
Kiaušinis, mūsų padangėse, kur tokios raiškios metų laikų permainos, matyt nuo seniausių laikų buvo slaptingas pavasario, atgimstančios gamtos simbolis. Suomių ir kitų šiaurės tautų mituose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš anties padėto kiaušinio. Tai nepaprastai gražus, įžvalgus mintijimas! Antis – visų keturių stichijų: vandenų, žemės, oro ir gyvybinių galių (ugnies) paukštis. Mąslia poetika perteikta svarbi idėja – pasaulis atsirado, nes būtybė, kuri talpina savyje visa ką, panoro jį sukurti, tarsi išskleisti iš savęs gyvybės begalybę. Bet ir daugelio kitų tautų mituose, religiniuose tekstuose, minimas, apdainuojamas kosminis kiaušinis, iš kurio kilo žvaigždynai, saulė, mėnulis, jūrų vandenys, gimė dievai ir deivės.
Pas mus, Velykų
kiaušinis – margutis, jau seniai tapo taip laukiamų Velykų švenčių simboliu. Žymus
Lietuvos etnologas Juozas Kudirka (1939-2007) su pakilia nuostata parašytoje knygelėje
„Velykų šventės“ (leidykla „Mintis“, 1990 ir 1992), pasitelkdamas Vaižgantą, M.
Valančių, Žemaitę. L. A. Jucevičių, B. Buračą ir kitus autorius, keliauja po visą
Lietuvą, nuklysta net į XIX-ojo amžiaus pradžią, atskleisdamas Velykų
daugiareikšmį margumą. Su svarbiausia religine švente – Kristaus prisikėlimu,
tarsi vilnietiškoje verboje, Velykose šypsosi ir liaudies papročių, pagoniškų
tradicijų, burtininkavimo, gamtinės magijos, ateities spėjimų, žaidimų ir
linksmų šėlionių pynė. Pasirodo, bažnyčioje pašventintos verbos tinkamos ne tik
namams papuošti, jomis būdavo smilkomi ir plakami per Jurgines į ganyklas išgenami
gyvuliai, o ir, „kad iš raisto išsinešdintų gyvatės, reikėdavo ten mesti verbos
šakelę“. J. Kudirka dėmesingai aptaria margučių dažymą, skutinėjimą, raštavimą,
Didžiojo šeštadienio apeigą – ugnies ir vandens šventinimą, namų patalpų
puošimą, Velykų ryto papročius, Velykų pusryčius, Atvelykio svetauninkus. Matyt,
jau praėjusiame amžiuje liko etnografo aprašyti Velykų naktį prie bažnyčių
rengti patrankų saliutai, šaudynės, sodybų svečiai lalauninkai – skambių
oracijų giesmininkai, bet dar prisimenami „žalnieriai“, persirengėliai, dar
žvali linksmuolė Velykų bobutė. Margučių ridenimo, daužymo, kiaušiniavimo, sūpuoklių
linksmybėse ir dabar visi dalyvaujame. Mane sudomino vienas smagus gavėnios
išvarymo būdas – „silkės“ gainiojimas. Knygutėn, pasakojimas atkeltas iš M.
Valančiaus „Palangos Juzės“. Vyskupas tą veiksmą stebėjo Rokiškyje, 1866
metais. Ten, Didžiosios savaitės trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį
vaikai tampydavo po bažnyčios šventorių prie virvutės pritvirtintą lentelę, ant
kurios kreida ar anglimi „išrašyta“ (nupiešta) silkė, o kiti „čakš-čakš plaka
su žilvičiais silkę, kaipo jau nebereikalingą“. Tokia žaismė vyko ir
Skaudvilėje
Antrajame knygutės leidime, J. Kudirka plačiau aprašo Vilniaus verbas, Vėlių Velykas, kambarių puošimą šiaudų sodais, o gal, trečiajame, būtų paminėjęs dar vieną, kiek kitokį, Velykų šventės aspektą. Jau nuo XX amžiaus pradžios, Lietuvoje puikia kultūrine tradicija tapo svetur gyvenančius artimuosius, bičiulius su Šv. Velykomis sveikinti siunčiamais paštu atvirukais. Tarpukario Lietuvoje, kai vis daugiau žmonių palikdavo gimtąsias sodybas, išvykdavo miestan mokytis ar „laimės ieškoti“, linkėjimai margasparniais atvirukais tapo labai populiarūs. Užklupus sovietmečiui, kai bet kokie religiniai leidiniai buvo tiesiog draudžiami, žmonės įsigydavo rankų darbo ar fotografiniu būdu parengtus, slapta platinamus Velykinius, Kalėdinius atvirukus bei dvilapius sveikinimus – atvartukus.
Šiais laikais, vaizdingi Šv. Velykų linkėjimai skrieja po pasaulį, jau kosminiais matais skaičiuojamu greičiu!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą