Kęstutis K. Šiaulytis
Spaudos dailininkas
Telesforas Kulakauskas
Gegužės
septintąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, dėlioju šias kelias
eilutes skirtas didžiam Lietuvos spaudos asui – Telesforui Kulakauskui (1907 09
07-1977 08 27). Menotyrininkai, jį pristato kaip grafikos dizainerį, pamini,
kad dailininkas yra sukūręs teatro scenografijų, ofortų, net aštuoniasdešimt
knygų viršelių, tačiau mano kartos užaugėliams, jis – nuostabiai linksmų,
skrajų vaikystės skaitinių iliuminatorius, išradingas karikatūristas, plačių
šypsenų „Genio“ žurnale autorius. Praėjusio amžiaus šeštajame, septintajame
dešimtmetyje, kai spaudos puslapius dažnai margino juodai pilka partijos
nuopelnų diagramatika, 1958-aisiais „išdygo“ T. Kulakausko humoristinės grafikos
šedevras, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“. Ir dabar, kai miške
vaikštinėjam, vis regime tarp paparčių šmėstelint ūsuotus baravykus,
linksmabūdes skrybelnešes ūmėdes, vėliavnešius kazlėkus. To meto bibliotekose,
kad ir gerai įrištos, „subyrėjo“ suskaitytos ir kitos dailininko iliustruotos
knygos: nuo 1957-ais išleistos Kornelijaus Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“, iki 1968-ųjų
Kazio Binkio „Atsiskyrėlis Antanėlis“.
Dailininkas nėra užmirštas. 2016-ais pasirodė dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės aukštos prabos albumas-monografija „Telesforas Kulakauskas“, jo tarpukario laikų kūryba pristatoma tos pačios autorės knygoje „Lietuvos grafika 1918-1940“ (2008). Bet, dar niekas nesuskaičiavo, kiek žurnalų viršelių, antraščių, iliustracijų, karikatūrų „Kuntapliui“, „Spaktyvai“, „Vapsvai“, „Aitvarui“ ar „Šluotai“ yra sukūręs linksmuolis kolega, iš Akmenės krašto, Klykolių parapijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą