Kęstutis K. Šiaulytis
VĖŽLYS TAIMAS –
KAMBUZO ŠEFAS
Virtuvė –
smagiausia namų patalpa! Jose ne tik verdama-kepama, bet ir apkalbamos
politinės realijos, aptariamos darbo kolegų asmeninės savybės, planuojamos
atostogos ir savaitgaliai. Gal todėl, naujos statybos būstuose virtuvės tapo
salonais: su televizoriais, foteliais, kokteilių baru ir langu į kotedžo lysvę.
Čia dar rikiuojamos kulinarinių skaitinių lentynos, eksponuojamos įvairių formų
samčių, keptuvių, tarkų kolekcijos, puikuojasi pjaustymo lentų arsenalas.
Pastebėjau, jog
ir karikatūros apie maisto gamybą būna pačios linksmiausios, o kambuzinės
humoreskos (kambuzas – tai laivo virtuvė), perskaitomos net po du-tris kartus.
Taigi, ir tokių juokų puslapis tampa tarsi dvigubas. Kad šios dienos meniu būtų
platesnis, dar, šalia piešinių apie vėžlio Taimo nuotykius, pristatau savo
naujausią “maistinę” humoreską.
KILKIŲ KODAS
Humoreska
Kai kaimynystėje atidarė dar vieną dviejų futbolo
stadionų dydžio parduotuvę, kasdien ten aplankau vis kitą prekių grupę. Atėjo
eilė ir mėsos-žuvies vitrinoms. Tarp šaldytų lašišų bei ką tik iškeptų netikrų
zuikių, aptikau tik vieną pardavėją – tas, įsisupęs į baltą užvalkalą
kulinarinių gaminių sargas, dvimetrinis atlantas, šinkavo ilgą išpjovą.
Įsistebeilijau kilkių dubenį – nors nepatogu trukdyti milžiną dėl žuvelės, bet
jis, pagaliau pamatęs mane, paliko dorojamą produktą, atlingavo, atplaukė lyg
Antarktidos ledkalnis....
– Ko?
– Prašau vieną kilkę...
– Auginsite ar farširuosite?
– Gal turite su ikrais?
– Juos parduodame atskirai, galėsite pakrauti kilkutėn
kokių pageidausite.
– Pageidausiu. Parinkite žuvelę, kad tilptų į konservų
skardinę, planuoju užmarinuoti.
– Skardinė bus plokščia ar apvali?
– Mėgstu plokščias, bet marinatas geriau laikosi
apvalioje.
– Galiu parduoti marinato receptą.
– Gal turite gatavą?
– Taip. Pasemti ar nupilti nuo silkių bliūdo?
– Norėčiau paragauti!
– Štai, siurbtelėkite per kokteilių šiaudą.
– Gardus, bet trūksta lauro lapų.
– Nusipirkite. Juos aptiksite kanceliarinių prekių
skyriuje.
– Ar toli?
– Už elektros lemučių stelažo...
Kanceliarines
prekes radau greitai, bet užtrukau vartydamas ten pakabintą sieninį kalendorių
su 365-iais arbatų paruošimo būdais, o kai grįžau, atlanto pamaina matyt buvo
pasibaigusi, vietoj jo, šalia žuvų, lyg liauna meškerėlė stypsojo žavi mergina,
kuri man ir pardavė tą kilkutę, šaukštą juodųjų ikrų bei stiklinę silkių
marinato. Prekių brūkšninį kodą, kurį atspausdino neklystančios svarstyklės, guvioji
žuvininkė užklijavo ant lauro lapo – jį parodysiu kitam išmaniajam aparatui
savitarnos kasų aptvare.
K. K. Šiaulytis. Jūreiviški pietūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą