Vis iš naujo atrandamas
dailininkas, akvarelininkas A. Jaroševičius
Šiame tekste Antano Jaroševičiaus (1870-1956) kūrybą apžvelgsiu
keliais aspektais: aptardamas dailininko gyvento laikmečio ir kūrybos
kontekstus bei jo akvarelinės kūrybos meninius, stilistinius siekius.
Antano Jaroševičiaus kūryba pristatoma
įvairiuose dailės istorijos leidiniuose skirtuose XX-ojo amžiaus pradžios
Lietuvos dailei: „XX a. Lietuvių dailės istorija 1900-1940“ (1982), Laimos
Laučkaitės „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (2002), Giedrės Jankevičiūtės
„Dailė ir valstybė“ (Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940) (2003),
albume „Lietuvos tapyba“ (1976). Bene daugiausiai dailininko darbų reprodukcijų
publikuota Antano Jaroševičiaus 120-ųjų gimimo metinių jubiliejinės kūrybos
parodos kataloge (1990). Aš dailininką esu pristatęs dailės vadovėlyje penktai
klasei: K. K. Šiaulytis „Moku piešti“ p. 19 (2002), antras leidimas (2004),
apie A. Jaroševičiaus atvirukus esu rašęs laikraštyje „Lietuvos aidas“,
kuriame, tarpukaryje savo straipsnių yra skelbęs ir pats dailininkas.
Dailininko žmona Marcelė Jaroševičienė 1958
metais dailininko kūrybinį palikimą perdavė Lietuvos dailės muziejui. Muziejuje
saugoma per 70 akvarelių, studijiniai piešiniai, grafikos darbai.
Antanas Jaroševičius priklauso tai naujai meno
kūrėjų kartai, kuri XIX amžiaus pabaigoje iškilo dėka Europoje prasidėjusių socialinių,
demokratinių permainų.
Rusijos imperijoje buvo atidžiai sekamos
kultūrinės Europos iniciatyvos. Gal Didžiosios Britanijos „Arts and Crafts
Movement“ („Meno ir amatų sąjudžio“)
sėkmė, gal Londone, Paryžiuje, Vienoje surengtos Pasaulinės parodos,
paskatino Rusijos valdžią Sankt Peterburge 1876 metais įkurti Techninio piešimo
mokymo įstaigą, šių dienų supratimu – kolegiją, kuri imta vadinti mokymo
įstaigos mecenato bankininko barono Aleksandro Štiglico (1814-1884) vardu. Ši
aukštesnioji mokykla ruošė dailininkus pramonei, interjerinio dizaino
dailininkus, dailės ir braižybos pedagogus specializuotoms mokykloms. Vienu
metu joje mokėsi apie 200 studentų. Įdomus faktas: čia, nuo 1890 iki 1918 metų
studijavo 130 latvių tautybės jaunuolių, kurių tarpe vėliau iškilo visa plejada
garsių Latvijos dailininkų. A. Jaroševičius apie šią mokymo įstaigą matyt
sužinojo mokydamasis Mintaujos gimnazijoje. Savo žemiečio, beveik kaimyno Petro Vileišio (1851-1926) materialiai
paremtas apsisprendė studijuoti Štiglico mokykloje dailę, kur mokėsi 1893-1899
metais. Beveik tuo pat metu, čia dekoratyvinę skulptūrą studijavo (1896-1903)
Kajetonas Sklėrius. Žinia, akvarelė, kaip techninio, mokslinio, iliustracinio
vaizdavimo priemonė buvo įprasta studijų disciplina daugelyje to meto aukštųjų
mokyklų, matyt, tokiu statusu, akvarelės pagrindai buvo dėstomi ir Štiglico mokykloje.
Vokietijos
dailininkas Albrechtas Diureris (1471-1528) laikomas meninės akvarelės
pradininku. Kelionių metu jo sukurtos akvarelės (apie 1496) yra ir Europos
peizažinės dailės pirmtakės. Tačiau tik XIX amžiuje, atsiradus daugiau
galimybių keliauti po svečias šalis, visuomenei susidomėjus plenerinės tapybos
idėjomis, akvarelė tapo ypač pamėgta, parankia kūrybos priemone ne tik
dailininkų tarpe. Rusijoje, Sankt Peterburge 1880-1918 metais gyvavo
Imperatoriškoji rusų akvarelininkų draugija, jos nariais be profesionalių
akvarelininkų buvo grafikų, architektų, skulptorių. Draugija kasmet rengė savo
narių parodas, jų atidarymo iškilmėse apsilankydavo imperatorius. Tikėtina, kad
ir abu mūsų studentai, būsimieji akvarelės meistrai, lankėsi tose parodose. Jau
dirbdamas Kazanėje A. Jaroševičius be abejo buvo susipažinęs su tuo meto
aktyviai veikusios „Peredvižnikų“ („Kilnojamųjų dailės parodų draugija“, veikė 1870-1923)
draugijos narių kūryba, „Mir iskustva“ („Meno pasaulis“, veikė 1898-1927) draugijos
dailininkų veikla. Antanas Jaroševičius nesiekė tapti kokios nors Rusijos
dailės draugijos nariu, nors jo to meto akvarelės savo tematika ir meistryste būtų
puikiai pritapusios plačioje Rusijos dailės panoramoje.
Antanas Jaroševičius Rusijos kultūrinėje
aplinkoje praleido beveik trisdešimt metų. Šešerius mokslo ir trejus darbo
metus – imperijos sostinėje, kur vyko aktyvus meninis gyvenimas, dar dvidešimt,
gan dideliame Rusijos mieste – Kazanėje. Dailės mokytojo profesija skatino
domėtis Rusijos kultūra, sekti veržlią to meto Rusijos dailės kūrybos raidą.
Stebint A. Jaroševičiaus „žiemiškas“ akvareles, kaip ir darbus sukurtus
kelionėse po Rusiją, regime tų kūrinių estetinės pagavos, meninio sprendimo,
peizažo emocinės pajautos artumą geriausiems rusų dailės pavyzdžiams. Drąsiai
galime A. Jaroševičių rikiuoti į gretą šalia Rusijos akvarelininkų draugijos
narių, randame daug bendra su to meto žymių Rusijos tapytojų V. I. Surikovo
(1848-1916), V. A. Serovo (1865-1911), I. I. Levitano (1861-1900), K. A. Somovo
(1869-1939), A. N. Benua (1870-1960) akvareline kūryba.
Europos dailėje XIX amžiaus antrojoje pusėje, XX
amžiaus pradžioje, greta novatoriškų, modernistinių dailės krypčių klestėjo ir
realistinės krypties dailė, meno istorijoje įvardinama ir kaip „materializmas“,
„natūralizmas“. Realizmo pradininkais, metusiems iššūkį saloninei dailei, laikomi
du Prancūzijos tapybos genijai: Gustavas Kurbe (1819-1877) ir Eduardas Manė (1832-1883),
žymiausias Vokietijos realistas – Adolfas von Menzelis (1815-1905). Literatūros
istorijoje realizmo, natūralizmo pirmtaku ir ideologu pristatomas Prancūzijos
rašytojas Emilis Zolia (1840-1902). Vokietijos natūralizmo dailės lyderiai –
Eugenas Brachtas (1842-1921), Maksas Lybermanas (1847-1935). Rusijos dailėje
natūralizmo krypties dailininku pristatomas Aleksejus Savrasovas (1830-1897).
Tikriausiai visi esame matę bent reprodukcijose garsiausią jo paveikslą „Kovai
sugrįžo“.
Realizmas, natūralizmas dailėje nebuvo pagal
kokius nors įteisintus kanonus, taisykles kuriamas stilius. Dailininkams
realistams tikrovė buvo kūrybinio įkvėpimo šaltinis, teikiantis neišsenkamus
motyvus, temas, įžvalgas meninei kūrybai. Antanas Jaroševičius yra toks,
tikrovės žavesį adoruojantis dailininkas – natūralistas. Klysta tie meno
kritikai kurie realizmą pavadina fotografiniu menu. Mano paminėti dailininkai
realistai savo gyventos epochos žmonėms atvėrė akis, paskatino pamatyti būties
pilnatvę, gyvenimo gilumą, pajausti tikrovės trapumą, kasdienybės didybę.
Šiandien regime – skaitmeninėmis priemonėmis kas valandą sukuriami milijonai
fotografinių vaizdų, tačiau Eduardo Mane paveikslo „Foli Beržer baras“ (1882)
mergina mus visada pasitinka kaip niekada nematyta deivė.
Pasižvalgykime interneto
platybėse, kur Europeana portale publikuojama didelė dalis A. Jaroševičiaus
akvarelių, studijinių piešinių, brėžinių, projektų, eskizų.
https://www.europeana.eu/lt/collections/person/55694-antanas-jarosevicius?page=1
Mūsuose mažiausiai žinomos A. Jaroševičiaus
„rusiškojo“ laikotarpio akvarelės, bet jos yra ir pačios įdomiausios dailininko
kūrybiniame palikime. Kazanės apylinkėse sukurti pavasarėjančios žiemos
peizažai liudija nepaprastą dailininko gebėjimą plenerinėse akvarelėse
perteikti ne tik orų permainas, akvarelės liudija valstietiško pavasario laukimo
džiugesį, atskleidžia akiai erdves, kuriose netrukus pasigirs vieversių
giesmės. Akvarelėje „Lauko kelias pavasarį“ jautri tapysena padeda perteikti
trapų pavasarėjančio peizažo grožį, atrodo net jaučiame tirpstančio sniego
kvapą, įkvepiame laukus gaubiančio balkšvo rūko gurkšnį, tarsi čia būtume,
stebime arkliuko ir važių sumintas sniego provėžas.
Kita didesnė akvarelių grupė vaizduoja laivus,
burlaivius upėse, uostuose. Kaip savitai, nepakartojamai perteikta apsunkusi
laikmečio dvasia – laiveliai, lyg pavargę darbo įrankiai ilsisi ramiuose uosto
vandenyse, tylioje upės tėkmėje plaukia jų atspindžiai – tarsi sudilę, pilkšvi
sapnai. Kokia taikli akimirka pagauta nebaigtoje akvarelėje „Laivai su arbūzais
prieplaukoje“ – atrodo, mums prieš akis klojasi visa Volgos, Kazankos upių
navigacijos istorija! Prisiminkime, – visai kitokia Kajetono Sklėriaus „laivelių“
akvarelių nuotaika. Rodos, drąsia tapysena autoriui terūpi perteikti spalvingą
bangų, burių žaismę...
Galima išskirti dar vieną, kelioninių
akvarelių grupę. Akvarelės „Kaukazo kalnai“, „Rytietiško miesto gatvelė“,
„Krymo kalnai“, „Krymas, pajūrio krantinė“, „Kazanės prieplauka“ liudija
autoriaus pasitikėjimą savo jėgomis imtis plenere tapyti gan sudėtingus
motyvus. Šiuose darbuose jau aidi veržlesnio gyvenimo ritmas, spindi nuotykių padangės,
tapysena laisvesnė, sakytum – šventiška.
Jaroševičiaus akvarelės
sukurtos vasarojant Lietuvoje, visai kitokios nei Totorijos stepių, pavolgio
peizažų padiktuotos. Lietuviškosios skamba lyg garsais ornamentuota liaudies
daina – atrodo, tiesiog žydi sodrios spalvos, popieriaus lakštas dažnai
užpildytas žaluma ir potėpiais iki pat kraštų, tarsi dailininkas jaustųsi pats
paniręs tuose vaizduojamuose lapuočių soduose, giriose, sodybų rimtyje.
Dailininko sukurti
akvareliniai sveikinimų, plakatų projektai rodo, kad A. Jaroševičius buvo
susipažinęs ir su iki Didžiojo karo klestėjusio moderno-secesijos-jugendo
stilistika. Sudėtingi metalinių kryžių akvareliniai projektai demonstruoja
aukštą profesinį pasirengimą kurti architektūrinę akvarelę. A. Jaroševičius
ėmėsi ir spaudos dailininko darbų. Laikraščiams, knygoms sukūrė ne tik grafinių
iliustracijų, bet ir akvarele tapytų viršelių, vinječių, šventinių atvirukų.
Žurnalas „Niva“, 1912,
Nr. 16. XXXI-oji
Imperatoriškosios rusų akvarelininkų draugijos paroda.
Žurnalas „Niva“, 1912, Nr. 16. XXXI-oji
Imperatoriškosios rusų akvarelininkų draugijos paroda.
I. I. Levitan. Ruduo.
Puslapis iš albumo „Russkaja
akvarelnaja
žyvopis konca XIX načala XX vieka“ S. G. Kaplanova (1968)
V. A. Serov. Pilka diena.
Puslapis iš albumo „Russkaja akvarelnaja
žyvopis konca XIX načala XX vieka“ S. G. Kaplanova (1968)
K. A. Somov. Pavasaris.
Puslapis iš albumo „Russkaja akvarelnaja
žyvopis konca XIX načala XX vieka“ S. G. Kaplanova (1968)
A. N. Benua. Nuo
Krestovskio tilto. S. Peterburgas.
Akvarelė. Litografinis atvirukas. Apie 1904 m.
Iš mano filokartinės kolekcijos. K. K. Š.
V. I. Surikov. Troba.
Puslapis iš albumo „Russkaja akvarelnaja
žyvopis konca XIX načala XX vieka“ S. G. Kaplanova (1968)
Antanas Jaroševičius. Laivai upės prieplaukoje. Akvarelė
Antanas Jaroševičius.
Atvirukas „Sveiki sulaukę Šv. Velykų!“
Šlapelienės knygyno
išleidimas. Nr. 16.
Iš mano filokartinės
kolekcijos. K. K. Š.
Antanas Jaroševičius.
Atvirukas „Sveiki sulaukę Šv. Velykų!“
Šlapelienės knygyno
išleidimas. Nr. 17.
Iš mano filokartinės
kolekcijos. K. K. Š.
Antanas Jaroševičius.
Mergelė darželyje. 1909.
Antano Jaroševičiaus
projektuotas paminklas Giedraičiuose
„Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę
1920 m.“, apie 1928 m.
Atvirukas iš mano filokartinės kolekcijos. K. K. Š.
