Vakaras

Vakaras

2025 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

ŠAUNUSIS SALANTO MIESTAS

K. K. Šiaulytis. Virš Salantų, tarp debesų,
 nuo 1911 metų, kyla neogotikinės
 Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų
 bažnyčios bokštai. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis 

ŠAUNUSIS SALANTO MIESTAS

 Rugsėjui įpusėjus susiruošiau į dar vieną akvarelinę kelionę, šį kartą buvojau tolimiausiame Lietuvos pakraštį, kur linksmasis upys – Salantas, per platų klonį link susitikimo su Minija vijokliu šnara, srautu vijasi. Internetinė orų žvalgyba pranašavo tikrai „akvarelines“ dienas – piešė gausiai lašančius debesis su iš jų kyšančiu kreivu teptuku – žaibu. Beveik taip ir buvo, visą savaitę padangėse dūko vakariai vėjai, rodėsi, virš galvų plaukė ne debesys, o vienas kitą grumdami kopė Žemaitijos medvėgaliai, tarp jų, ir vietiniai Imbarės, Kartenos didžiūnai. Bet, per tų aukštybėse gurančių kalnų properšas, krito ne žaibai, o vis, šypt-šypt vypteldavo saulė, švyst-švyst žarstė žemėn gulsčias-stačias spindulių juostas, žiūrėk, koks juodas, besimuistantis kalvagūbris jau ir išsigando, raitydamas kuprą link Latvijos Kuršo pasuko, vietoj jo, tarsi žydra skepeta sutvisko giedra.

 Gal Vyskupas Motiejus Valančius išmokė mus po Lietuvą keliauti šmaikščiojo Palangos Juzės akimis ir liežuviu – matyti margas grožybes, dar pinti linksmus pramanus. Kaip Jūzupas Viskantas prisipažino – šiandien ir mes esame gabūs skilandžių, dešrų ir vėdarų kriaučiai! Bet šį kartą į Salantus pribuvau ne garsiojo baltojo pyrago ragauti, o rudenėjančius peizažus rymoti. Nebmoku žemaitiškai rokoutis, bet visada mielai klausausi kaip jie sodriu, rodos iš medžio drožtu žodžiu mūsų normines auseles lanksto. Kol pieštuku šmaukšt-šmaukšt, brūkšt-brūkšt, o šlapiu teptuku tekšt-tekšt gražinau popieriaus lapus, tai vienas, tai kitas salantiškis galantiškai pasveikinęs pasidomėdavo iš kur toks keistuolis pribuvęs. Panorėjo – tai ir pakalbino, sau dienelę paįvairino, dar mano meną pagyrė... Vietiniai su malonumu prisimena, kad jų sodalis kadaise Skilandžiais vadinosi, ties Gaidžio kalnu kūrėsi. Bet, kartą, per upės tvaną kokie tai bėdžiai rasto įsikibę pro šalį kebekšt-kebekšt saujomis yrėsi, o pamatę iš vandenų kyšantį Gaidžio kalnelį nudžiugo: „sala ontai!“, taip ir sukibo tiedu žodžiai, klest, miestaliui prilipo. O iš kur tas Gaidys? Gal iš tų laikų, kai čia liuteronai buvo įsikūrę, gal buvo bažnytėlę su tuo paukštaliu ant bokšto pasistatę? Dar Valančiaus laikais tos tikybos sodiečių tame krašte netrūko. „Paaugusių žmonių knygelėje“ apsakyme „Janis Kuisis“ rašytojas pasakoja kaip tas Janis, Šventosios miestelio liuteronas, „vedė moterį katalikę“, bet per visokius vargus, pats, galiausiai, geru kataliku tapo. Tačiau salantiškiai turi savo versiją kaip tas gaidys kalnelyje įsikūrė, o dabar, net miesto herbu tapo. Bet apie tai, kitame laikraščio numeryje...

K. K. Šiaulytis. Paminklas Palangos Juzei
 Salantuose, prie skulptoriaus Petro Kalendos sodybvietės.
 Tas medžio meistras, kažkada išdrožė garsųjį 
sermegėtąjį kriaučių su po pažasčia didžiulėmis žirklėmis,
 užkėlė ant dar didesnės klumpės, o žmonės, 
pasigavę tą vaizdinį, praeitame amžiuje 
buitininkų herbu padarė... Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Granitinis Gaidys, 
su dar bent penkiais panašiais nutūpė Salantų ūlyčioje. 
Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Imbarės piliakalnis, už jo, 
vingriojo Salanto slėnis. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Po smarkių liūčių,
 plūsta Salantas per buvusios užtvankos daubą,
 aš tapau nuo tilto, žinoma, to upalio vandeniu. Akvarelė. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 37.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2025 m. rugsėjo 22 d., pirmadienis

 


K. K. Šiaulytis. Druskininkai. 
Žvelgiu į Čiurlionių sodybą. 2004. 
Akvarelė sukurta
 M. K. Čiurlionio plenero metu. 29,7 x 42
Šie Čiurlionių namai nuo 1896.

Kęstutis K. Šiaulytis

DRUSKONIO PRELIUDAI

 Žvelgiu į M. K. Čiurlionio paveikslo „Preliudas“ (1908?) reprodukciją. Šiame kūrinyje skleidžiasi nuostabi ežero vizija: neramiose bangose baltuoja laivelių burės, tolimame krante rymo besileidžiančios saulės galva su iš jos sklindančiais spinduliais, aukštyn strėlėmis kyla septynių medžių lajos. Ežerėlis įrėmintas tarsi natų vinjetėje – abstrakčiu ornamentu, kuriame vis tik galima įžvelgti žemės rėžius, medžių grupes, vieškelius, net namelius simbolinio pusiasalio pakrantėje. Paveikslo kairėje, lyg debesys, lyg kokie žiūrovai iš anapus, kyla žmonių figūriniai siluetai. Kompozicijos puslankis atskleidžia paslaptį – visa tai, yra ištisas nedidelis pasaulis, šviesos planeta.

 Gal šiame paveiksle Čiurlionis pavaizdavo savo vaikystės pasaką prabėgusią Druskonio ežerėlio pakrantėse? Čia, kur slėpingi vandenys gundė keliauti, išplaukti luotu saulėlydin, kur iš gelmių kilo lelijos, glūdumos kvietė žvejonės nuotykiams, maudynių žaismei. Debesų atspindžių miražai, vėjų dūksmo bangos, ledo šarvas žiemą ir pavasarinio tirpsmo upeliai skubantys susirinkti ežerėlyje – tai gamtos reginių poezija, legenda, kuri vėliau, lyg zodiako Vandenio upokšnis liejosi M. K. Čiurlionio muzikoje ir dailėje.

 Įsikūrę Druskininkuose Čiurlioniai gyveno nuomotoje sodyboje rytinėje Druskonio pakrantėje, netoli ir dabar dar čia esančios garsiosios Šokančios pušies. Tik vėliau, kai M.K. Čiurlionis jau mokėsi Varšuvoje, tėvai įsigijo namus jau kitame ežero krante, kur dabar yra kompozitoriaus, dailininko memorialinis muziejus.

M. K. Čiurlionis. "Preliudas" 1908 (?).
Saugomas Peterburge, Valstybiniame rusų muziejuje.
Skenuota iš albumo "Čiurlionis", 1981.

M. K. Čiurlionis. "Preliudas" 1908. "Saulėtekis"

M. K. Čiurlionis. Mintis.

Senųjų Druskininkų kapinių vartai.

Prie Druskonio.

Prie ežerėlio Mergelės akys. 

Prie ežerėlio Mergelės akys. Laukia lietaus...

 K. K. Šiaulytis. Pavasario rytas Druskininkuose, 
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje. 
2025. Akvarelė, 32 x 24

Druskonio beržai


K. K. Šiaulytis. Druskonio pakrančių pasaka.
 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Druskonio Šokanti pušis. 
2014. Akvarelė, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Druskonio beržų fleitos.
 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis publikuojamas laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025 Nr. 19.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2025 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

SKIRTA M. K. ČIURLIONIUI


SKIRTA M. K. ČIURLIONIUI
Prieš šimtą metų, 1925-aisiais, žurnale "Kultūra" Nr.10, 
paminėtas M.K. Čiurlionio penkiasdešimtasis gimtadienis.
 Straipsnį apie M.K. Čiurlionį parašė 
menotyrininkas, dailininkas Ignas Šlapelis.
 Tuo metu žurnalas buvo leidžiamas Šiauliuose,
 redaktoriai - P. Bugailiškis, J. Galvydis.














M. K. Čiurlionis. Žemaičių kapinės

M. K. Čiurlionis. Pavasario sonata

M. K. Čiurlionis. Saulės sonata

M. K. Čiurlionis. Iš ciklo "Pasaulio sutvėrimas"



2025 m. rugsėjo 18 d., ketvirtadienis

LABAI NAUJAS SEZONAS

K. K. Šiaulytis. Komandos lyderio šūvis. 
2025. Humorografija

Kęstutis K. Šiaulytis

LABAI NAUJAS SEZONAS

Pašnekų esė

 Kai daugiabučio kaimynai žiūri savo didįjį televizorių, reaguoja net mūsų šaldytuvas – nekantriai murkia kai rodomos reklamos, niurzga žinių transliacijų metu, o būna programų, kai jis, vargšelis, tiesiog šoka, gumine vyža apauta kojele linksmai bilsnodamas parketą... Šaldytuvų Garantinio remonto meistras patikino, jog naujos kartos technika, dabar visa tokia – turi tarpusavio telepatinį ryšį bei elektroninį intelektą.

 Taip jau sutapo, jog šiemet, kartu su džiugiai pristatytu naujuoju televiziniu sezonu, valdžioje užsimezgė ir beveik naujutėlė vyriausybė.

 Jei krepšinis yra mūsų antroji religija, tai naujienos tapo mūsų šiandienos katekizmu! Šalyje dedame daug pastangų, kad nuobodulys nesukeltų sklerozės – valdžia permanentiškai kuria atsinaujinimo strategijas, prekybos centrai vis atnaujina lentynų interjerus ir kainas, kaitalioja nuolaidų dienas ir valandas, krepšinio komandos perka naujus žaidėjus ir trenerius, bet didžiausi naujienų srautai plūsta informaciniais kanalais. Po neprailgusios vasaros, prie TV varstotų vėl stojo virtinės pajūriuose apskrudusių, makiažais kiek patobulintų žiniakalbių veidų skelbiančių naują kažinko pradžią, tikina, jog švieži nesibaigiančių serialų ir realybės išgyvenimų kepsniai toliau ugdys visuomenės skonį, žiūrovai savo kūnų ląstelėse kaups gerų emocijų atsargas. Trumpėjant dienoms, atkutę internetinės sklaidos portalai aktualijas semia iš karštakošio pasaulinio informacijos lauko, bet ir patys kuria platų naujienų asortimentą: pesimistus guodžia garsenybių skyrybomis, skelbia sveikos gyvensenos receptus, pristato pažangias svorio metimo patirtis, o vis dažniau apsireiškiančiais feikais, tai tokia naujienų atmaina, kaitina komentatorių kraują bei kitaip brandina sveiką mūsų sociumo grybieną daiginančią naujus reitinginius lyderius.

 Dar visai neseniai stebėjome kaip beveik naujas Premjeras didvyriškai, bet kiek užsitęsusioje dramoje blaškėsi žiniatinklės raizguose, o šiandien, lyg iš niekur, ministrų pulkelis pasipuošė jau kita ryškia valdančiųjų žvaigžde! Naujosios Premjerės portretą piešiau dar tada, kai ji buvo tik socialinės apsaugos ir darbo ministrė, susitikime su žurnalistų Senjorų klubo nariais. Gal neteko nieko girdėti apie mūsų klubą, tad pristatau – tai pusamžių išminčių bendrija, kaupusi atsinaujinimo patirtį net tais laikais, kai protingos nuomonės buvo išsakomos tik virtuvėje. Kolegos, po bendravimo su ministre gyrė jos nuovoką, atpažino tvirtos rankos simptomus. Tačiau dabar, to neužteks, Premjerė, planuodama ilgėliau užsibūti aukštumoje, turėtų remtis ne tik savo prigimtiniais duomenimis, bet ir atsižvelgti į nekantraujančios visuomenės poreikius – nuolat tobulinti naujienų kūrimo metodiką. Duonos užtenkam, bet žaidimų niekada nebus per daug!

K. K. Šiaulytis. Ministrė pirmininkė
 Inga Ruginienė. 2025. Portretinis škicas

 K. K. Šiaulytis. Įdomu, kas naujo šiame pasaulyje? 
2024. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Citrina – kulinarijos banginis. 
2014. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Krepšinio sirgaliaus kasdienybė. 2025. Humorografija

Pašnekų esė publikuojama 
laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 36
Rasite ir "LA" internetin4je svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34774-2025-09-17-labai-naujas-sezonas-pasneku-ese

2025 m. rugsėjo 10 d., trečiadienis

SENOVĖS MŪŠIŲ AIDAI

 K. K. Šiaulytis. Atminimo koplytstulpis
 Pabaisko mūšio Ąžuolų kalne. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

SENOVĖS MŪŠIŲ AIDAI

Vos atsigavęs po Vilkmergės-Pabaisko mūšio pristatymo „Lietuvos aide“  („LA“ Nr. 33) sužinojau, kad tose pat geografinėse platumose, kur kadaise grūmėsi Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio armijos, taigi, šalia Ukmergės, šalia Šventosios upės, rugsėjo 6-ąją vyks III-asis tarptautinis karybos istorijos festivalis „Kovų istorijos keliais“. Šalies kariūnų klubo „Miško broliai“ informaciniame pranešime skelbta, jog renginys skirtas „Vienam svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Pabaisko mūšiui, įvykusiam 1635 metų rugsėjo pirmąją“. Mane, kaip šios karinės dramos žinovą, dalyvauti festivalyje pakvietė istorija besidominčių ukmergiškių komanda: Rimvydas, Jolita, Marius ir Emilija. Dėkoju šauniajai komandai – talkinusiai man viso to triukšmingo nuotykio metu: teikė žvalgybinę informaciją, organizavo transportą, maitinimą, logistiką, gabeno mano dailės reikmenų amuniciją.

 Mūsų sukarintas žygis prasidėjo buvusios sovietinės raketinės bazės Kopūstėliuose prieigose. Ginkluoti, maskuojančiomis uniformomis vilkintys jaunuoliai pasitiko su šypsena, bet, dar turėjome įveikti spygliuotas kelio užkardas. Už jų, draugiškai nusiteikę šauliai, kuriuos vos įžiūrėjome medžių fone, paaiškino kur mums reikėtų traukti, jei norime patekti ten, kur dunda pabūklai, stovyklauja įvairiausių buvusių ir esamų armijų daliniai. Netrukus radome plačią miško laukymę, o ten, kūpsojo kariškos palapinės, traškėjo lauželiai, pakabintuose katiluose kažkas gardžiai kliuksėjo... Save ramini – tai tik nartūs karybos istorijos klubų nariai šen bei ten marširuoja, bet, jie taip įsijautę į savo vaidmenis, dunda, rūksta jų patrankos, žvanga kardai, kad nejučia pasiilgsti taikos metų... Susirinkusius tikrovėn sugrąžino festivalio dalyvius pasveikinę Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas bei Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras. Apie Pabaisko mūšio reikšmę Lietuvos istorijai pasakojo karo istorikas dr. Gintautas Jakštys.

Smagu buvo Kopūstėliuose, bet mūsų komanda įvykdė dar vieną ofenzyvą – Pabaisko mūšio laukų apžvelgimą. Įdomu keliauti istorinių žemių kloniais! Pabaiske, lyg tvirtovė, stūkso akmens mūro bažnyčia, kurią čia įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas, dabartinė bažnyčia statyta 1836 metais. Šalia miestelio, ant apžvalginės kalvos 1987 metais pasodintas ąžuolynas, 2005-ais pastatytas koplytstulpis. Nuo čia atsiveria Žirnajos upelio gūbriuoti kloniai, istorinio mūšio kraštovaizdžiai. Ąžuolų paunksmėje aptikome nedidelį pulką žygeivių ką tik sugrįžusius iš tų plačių, rudeniškomis spalvomis pasipuošusių mūšio laukų. Pasirodo, dvi narsios gidės – Gina Pažiūrienė ir Svetlana Markevičienė jau dešimt metų rengia ištvermės reikalaujančius žygius Pabaisko mūšiui atminti. Mes, dar nulėkėm Žirnajų ežero platybes akimis apmatuoti – automobilis nepavargo šiuolaikinius „raitelius“ nuo kalvos ant kalvos gabenti.


K. K. Šiaulytis. Žirnajų ežeras, kurio krantuose
 ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio slėniuose, 
kažkada spietėsi Pabaisko mūšio
 priešininkų kariuomenės. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Lietuvos šaulių sąjungos
 Ukmergės Vyčio 1002-osios šaulių kuopos
 vadas Linas Kavaliauskas ir šaulys Artūras Grabauskas. 
2025. Škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Budi Ukmergės kuopos
 šaulys Virginijus Apanavičius. 2025. Škicas, 32 x 24

 K. K. Šiaulytis. 1812 metų Deltuvos 
mūšyje dalyvavusių Napoleono armijos
 lietuviškų dalinių kariai.
 2025. Akvarelinis etiudas, 29,7 x 42

 K. K. Šiaulytis. Lietuvos kariuomenės
 vadas generolas Raimundas Vaikšnoras. 
2025. Portretinis škicas,  31 x 23

Straipsnis ir piešiniai, akvarelės publikuojami
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 35.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje: