Kęstutis K. Šiaulytis
DRUSKONIO PRELIUDAI
Žvelgiu į M. K. Čiurlionio paveikslo „Preliudas“ (1908?) reprodukciją. Šiame kūrinyje skleidžiasi nuostabi ežero vizija: neramiose bangose baltuoja laivelių burės, tolimame krante rymo besileidžiančios saulės galva su iš jos sklindančiais spinduliais, aukštyn strėlėmis kyla septynių medžių lajos. Ežerėlis įrėmintas tarsi natų vinjetėje – abstrakčiu ornamentu, kuriame vis tik galima įžvelgti žemės rėžius, medžių grupes, vieškelius, net namelius simbolinio pusiasalio pakrantėje. Paveikslo kairėje, lyg debesys, lyg kokie žiūrovai iš anapus, kyla žmonių figūriniai siluetai. Kompozicijos puslankis atskleidžia paslaptį – visa tai, yra ištisas nedidelis pasaulis, šviesos planeta.
Gal šiame paveiksle Čiurlionis pavaizdavo savo vaikystės pasaką prabėgusią Druskonio ežerėlio pakrantėse? Čia, kur slėpingi vandenys gundė keliauti, išplaukti luotu saulėlydin, kur iš gelmių kilo lelijos, glūdumos kvietė žvejonės nuotykiams, maudynių žaismei. Debesų atspindžių miražai, vėjų dūksmo bangos, ledo šarvas žiemą ir pavasarinio tirpsmo upeliai skubantys susirinkti ežerėlyje – tai gamtos reginių poezija, legenda, kuri vėliau, lyg zodiako Vandenio upokšnis liejosi M. K. Čiurlionio muzikoje ir dailėje.
Įsikūrę Druskininkuose Čiurlioniai gyveno nuomotoje sodyboje rytinėje Druskonio pakrantėje, netoli ir dabar dar čia esančios garsiosios Šokančios pušies. Tik vėliau, kai M.K. Čiurlionis jau mokėsi Varšuvoje, tėvai įsigijo namus jau kitame ežero krante, kur dabar yra kompozitoriaus, dailininko memorialinis muziejus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą