Kęstutis K. Šiaulytis
ŠAUNUSIS SALANTO MIESTAS
Rugsėjui
įpusėjus susiruošiau į dar vieną akvarelinę kelionę, šį kartą buvojau tolimiausiame
Lietuvos pakraštį, kur linksmasis upys – Salantas, per platų klonį link susitikimo
su Minija vijokliu šnara, srautu vijasi. Internetinė orų žvalgyba pranašavo
tikrai „akvarelines“ dienas – piešė gausiai lašančius debesis su iš jų kyšančiu
kreivu teptuku – žaibu. Beveik taip ir buvo, visą savaitę padangėse dūko
vakariai vėjai, rodėsi, virš galvų plaukė ne debesys, o vienas kitą grumdami
kopė Žemaitijos medvėgaliai, tarp jų, ir vietiniai Imbarės, Kartenos didžiūnai.
Bet, per tų aukštybėse gurančių kalnų properšas, krito ne žaibai, o vis, šypt-šypt
vypteldavo saulė, švyst-švyst žarstė žemėn gulsčias-stačias spindulių juostas,
žiūrėk, koks juodas, besimuistantis kalvagūbris jau ir išsigando, raitydamas
kuprą link Latvijos Kuršo pasuko, vietoj jo, tarsi žydra skepeta sutvisko
giedra.
Gal Vyskupas Motiejus Valančius išmokė mus po Lietuvą keliauti šmaikščiojo Palangos Juzės akimis ir liežuviu – matyti margas grožybes, dar pinti linksmus pramanus. Kaip Jūzupas Viskantas prisipažino – šiandien ir mes esame gabūs skilandžių, dešrų ir vėdarų kriaučiai! Bet šį kartą į Salantus pribuvau ne garsiojo baltojo pyrago ragauti, o rudenėjančius peizažus rymoti. Nebmoku žemaitiškai rokoutis, bet visada mielai klausausi kaip jie sodriu, rodos iš medžio drožtu žodžiu mūsų normines auseles lanksto. Kol pieštuku šmaukšt-šmaukšt, brūkšt-brūkšt, o šlapiu teptuku tekšt-tekšt gražinau popieriaus lapus, tai vienas, tai kitas salantiškis galantiškai pasveikinęs pasidomėdavo iš kur toks keistuolis pribuvęs. Panorėjo – tai ir pakalbino, sau dienelę paįvairino, dar mano meną pagyrė... Vietiniai su malonumu prisimena, kad jų sodalis kadaise Skilandžiais vadinosi, ties Gaidžio kalnu kūrėsi. Bet, kartą, per upės tvaną kokie tai bėdžiai rasto įsikibę pro šalį kebekšt-kebekšt saujomis yrėsi, o pamatę iš vandenų kyšantį Gaidžio kalnelį nudžiugo: „sala ontai!“, taip ir sukibo tiedu žodžiai, klest, miestaliui prilipo. O iš kur tas Gaidys? Gal iš tų laikų, kai čia liuteronai buvo įsikūrę, gal buvo bažnytėlę su tuo paukštaliu ant bokšto pasistatę? Dar Valančiaus laikais tos tikybos sodiečių tame krašte netrūko. „Paaugusių žmonių knygelėje“ apsakyme „Janis Kuisis“ rašytojas pasakoja kaip tas Janis, Šventosios miestelio liuteronas, „vedė moterį katalikę“, bet per visokius vargus, pats, galiausiai, geru kataliku tapo. Tačiau salantiškiai turi savo versiją kaip tas gaidys kalnelyje įsikūrė, o dabar, net miesto herbu tapo. Bet apie tai, kitame laikraščio numeryje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą