ATVIRUKŲ ISTORIJOS
Kęstutis K. Šiaulytis
SKRYBĖLĖTA VASARA IR
VANDENS MALŪNŲ UNDINĖS
Mano atvirukų
kolekcijoje „Aukso amžiaus“ (1895-1918) pašto laiškeliai, žinoma, ne auksiniai,
bet, kažkada, šviesius linkėjimus gabenę 14 x 9 cm dydžio kartoniniai
paveikslėliai ir šiandien gali praskaidrinti mūsų rūpesčių padanges.
Atvirukų
kūrybos, leidybos epopėja nenustojo skleistis dabartyje, varto vis naujus,
laikmečio iššūkių nuspalvintus puslapius. Nūdienoje, matyt lyderiauja
„kelionių“ atvirukai, o tarp jų, be abejo tiražais pirmauja Italijai ir jos
miestams skirti vaizdai. Bet prieš šimtmetį, populiariausi buvo sveikinimo
atvirukai: šventiniai, proginiai, dar ir „žaismės“ žanro „paštukai“, skraidinę
mielas, nuotaikingas, linksmas žinutes po visą pasaulį. Žaismingieji pašto pasiuntiniai
turėjo stebinti, džiuginti, guosti adresatus, tad šio žanro atvirukų būta kuo
įvairiausių: atraktyvių, „su paslaptimi“, humoristinių, idilių su kaimo
buities, pastoralių motyvais, didingų kalnų ar jaukių miestelių reginiais ir,
žinoma, su rafinuotų, drąsių modisčių akių šypsenomis. Ką tuose vaizdinguose
laiškeliuose rašydavo kavalieriai savo damoms ar merginos savo bičiulėms –
tegul lieka paslaptyje. Epistolinė kūryba – galvasopis užsiėmimas, tad teks
mums patiems pamąstyti ko linkėtume toms dvidešimtojo amžiaus pradžios
iškilioms skrybėlėtoms damoms, bei žmonėms, kurie vertino kaimo idiles su
vandens malūnų vizijomis.
Ach, kokios slaptingos būdavo maurais apžėlusių malūnų tvenkinių mėnesienos, kokie šamai, lynai juose šeimininkavo!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą