PABERŽĖS MUZIEJAI
IR SAUGOTUVĖS
Ši publikacija yra pasakojimo „PABERŽĖS ŠVIESOS DAILININKAI“
(„LIETUVOS AIDAS“, 2026, Nr. 32) antroji
dalis.
Kunigas,
kapucinas Tėvas Stanislovas prieš 60 metų – 1966-aisiais, į Paberžę atvyko ne
kaip piligrimas, tačiau netrukus šis mažas kaimelis tapo vilties, kultūros
piligrimų erdve. Naujasis kunigas pirmiausia pranciškoniška dvasia atnaujino
Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Jos pastogėse aptikęs
didžiulių biblinių paveikslų ritinius, Tėvas Stanislovas pasirūpino tų, tikrų
meno šedevrų, restauracija. Dabar šios drobės, tarsi dvasios vandenynų laivo
burės švyti bažnyčios palubėse. Tėvas Stanislovas „atrado“ ir Vincą Svirskį (1835
– 1916), garsųjį Kėdainių krašto dievdirbį, jo sukurtus skulptūrinius kryžius,
koplytstulpius, vis dar laiminusius Nevėžio upės slėnių sodybas ir kryžkeles.
Šiais laikais, jau visi V. Svirskio sukurti mediniai stebuklai saugomi
muziejuose, o keletas – stiebiasi ir Paberžės bažnyčioje. Dar 1979 metais, klebonijos
svirne Tėvas Stanislovas įkūrė „saugotuvę“ – čia patalpino kaimyninėse ir
tolimesnėse parapijose surastus nebenaudojamus, bet praeities ilgesį
„giedančius“ daiktus: liturginius rūbus, procesijų žibintus, dievdirbių
sukurtas medžio skulptūrėles. Iš kolūkio atgautoje senojoje klebonijoje
suskambo irgi muziejinių varpelių girliandos, lentynose nutūpė pamirštų laikų
buities rakandai, o vario puodais nuklotos vieno kambario sienos ir nūnai vilioja
jau kompiuterizuotų svečių foto spingsules. Tėvas Stanislovas turėjo ir
menotyrininko pagavą, ir dailininko talentą. Klaidžioji senosios klebonijos
seklyčių, alkierių labirintais, vis stebiesi, kokia meno buveine kunigas
pavertė šį pastatą! Pro langus vidun žvalgosi vasara, švelnia šviesa jaukioje prietemoje
išgriebdama angelų ir šventųjų stovylas, parudusių paveikslų žvilgsnius, daug
vargo mačiusius baldus, oda įrištų knygų eiles, ant sienų sugrupuotas barokinių
ornamentų kompozicijas. Tyrinėji aptiktas Tėvo Stanislovo instaliacija ir vis jauti,
jog kažkas slapta tave lydi, kreipia dėmesį, kviečia pajausti šių istorinių
namų šilumą.
Kaip Tėvas
Stanislovas svajojo ir planavo – jo godota, saugota bažnytėlė, šventorius, nauji
svirno, senosios klebonijos rinkiniai, kaip ir jo puoselėtos kaimo kapinaitės,
gamtinė aplinka, kartu su 1993-ais metais atidarytu vieninteliu Lietuvoje 1863-ųjų
metų Sukilimo muziejumi sudaro vienį – Piligrimų Paberžę. Dabar visą šį
kultūros lobyną, mums, dailininkams, kaip ir kitiems Paberžės svečiams atveria
Sukilimo muziejaus įkūrėja ir ilgametė vadovė Regina Galvanauskienė. Apie Tėvą
Stanislovą ji pasakotų valandų valandas, o apie save vos prasitarė: buvau ir
bažnytėlės vargonininkė ir raktininkė, Tėvelio rinkinių saugotoja, o Sukilimo
muziejui gal trejetą metų medžiagą rinkau, eksponatų žvalgiausi kur tik kas
įsileido...
Gerą pusdienį kartu su Paberžės istorijos žinove ėjome nuo vieno paminklinio objekto prie kito. Bažnyčioje sulaukėme vakarinės saulės, jos spinduliai atgaivino langų vitražo spalvas – pasinėrėme šviesos tapyboje... Tikrą stebuklą aptikome svirne – Tėvo Stanislovo palikimą: didžiausią Lietuvoje bažnytinių liturginių rūbų rinkinį. Gal savaitės prireiktų, jei norėtum akimis išsemti tą grožį, kurį ten išvydome. Visa spalvų gama siuvinėtos rožės, lelijos, gvazdikėliai, kryžiai ir kryželiai puošia čia saugomus arnotus, kapas, dalmatikas, stulas, procesijų vėliavas, varpelių juostas. Pasiekėme ir Sukilimo muziejų, esantį Šilingo, vietinio dvarininko ir sukilimo dalyvio rūme. Šalia muziejaus, rūmų parko parteryje plyti memorialas sukilėliams. Kelionę po Paberžę baigėme jau sutemus, o mūsų globėja Regina, vis dar neskuba į namus. Pasirodo, ji laukia Camino Lituano kelyje užtrukusių piligrimų, jie irgi nakčiai glausis svetingoje senojoje klebonijoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą