K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Žemaitija. Paslaptingoji žemė

K.K.Šiaulytis. Paragių dvaro parke.

Lazdynų Pelėdos tėviškė. Akmenės raj. 2002. Akvarelė

Žemaitijos herbas

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Žemaitija. Paslaptingoji žemė

1219 metais Žemaitijos vardas paminėtas rašytiniuose dokumentuose – Ipatijaus kronikoje. Ėjo, bėgo istoriniai amžiai. Metraščiuose, valdovų, karalių dokumentuose Žemaitija minima vis dažniau. Išaušo ir Valančiaus, Daukanto epocha, tada jau knygose išguldyta, aprašyta Žemaitijos istorija, žmonių būdas, darbai, gyvensena.

Keliaudamas po Žemaitiją dažnai susimąstau, o kaip čia žmonės gyveno aštuoni šimtai metų atgal, skaičiuojant nuo 1219-ųjų? Gal jau tada – keturišimtaisiais, buvo įvardinta Žemaitija, Aukštaitija, Lietuva?

Kaip atsirado, gimė šie žodžiai?

Anuomet, bekraščių girių pastogėse glaudęsi mūsų protėviai kitaip jautė ir išreiškė savo pasaulį – Saulės globoje klestinčią žemę. Tikrai jiems nerūpėjo geografija, botanika, geologija. Žemę, augmeniją, akmenis ir vandenis jie pažino, matė savaip, aptarė kitais žodžiais, nei mes šiandien. Žinija plėtojosi kaip, sakytume, mitų, sakmių, giesmių klodai, bet jiems jie skleidėsi tikresne būtimi nei šiandienos mokslingai aprašytas mūsų buvimas. Šventų apeigų misterijose tada garbintos Dangaus ir Žemės galios, ištarti dievų, deivių vardai. Kiekvienas upelis, ežeras, kalnas, medis gyveno savo gyvenimą, tad ir jiems, žmonės suteikdavo atitinkamą vardą. Tik dalelė to meto gamtinių galių, visatos pažinimo išminties pasiekė mūsų laikus, bet ar gebame ją suprasti, atspėti mus pasiekusių žodžių prasmes?

Po tokių svarstymų pabandžiau gliaudyti praamžių užmintas mįsles. Gal mano spėjimai bus dar negirdėtas mitas, o gal eilinė hipotezė?

Spėju, senaisiais laikais, kai mūsų krašto žmonės dar būrėsi gentimis, juos vienijo ne tiek bendra kalba, kiek Dievų pasaulio pažinimo siekis. Kažkada, vakariniame Nevėžio upės krante įsikūrę baltai nutarė – mūsų gentys garbina dosniąją Žemyną, visur esantį Žemėpatį, tad pasirinkime šiuos dievus, savo bendro krašto globėjais. Rytiniame Nevėžio krante gyvenusios gentys dažniau maldose minėjo Aukštėjį Visagistį, tad savo krašto globėju pasirinko šį - vyriausiąjį Dievą.

Taip abu Nevėžio jungiami krantai gavo savo vardus: nuo Žemynos – Žemaitija, nuo Aukštėjo – Aukštaitija. Priminsiu, senieji Ellados graikai parinko savo miestui – valstybei, deivės Atėnės vardą, atsidėkodami už jos suteiktas dovanas. Anais laikais dievybių vardais dažnai vadinti kraštai ir miestai.

Kažkur prie Ne-vėžio, ne-ribos o vienijančios upės, rinkdavosi Žemaitijos ir Aukštaitijos žyniai, išminčiai – kartais dešiniajame krante, gal ant dabartinio Raudondvario kalno, kitą kartą kairiajame, spėju, ant kalno kur dabar stovi Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia. Matyt kažkada čia nutarta – pažįstame tuos pačius vyriausiuosius Dievus, kurie gyvena dangiškojoje šalyje, iš kur mums lieja savo rūpestį ir globą. Pavadinkime savo bendrystę, savo šalį, tos dievų maloningos galios – lieti – vardu.

Senovės lietuviams Nevėžio upė jungianti abu krantus, matyt ilgus amžius buvo vienybės apeigų upė. Tų sambūrių aidas paradoksaliai nuskamba žemaičio poeto Simono Stanevičiaus garsiojoje pasakėčioje „Arklys ir meška“. Pirmosiose eilutėse regime pagavios nuotaikos peizažą, tarsi primenantį prabėgusių laikų dorybę:

"Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą
Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,
Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,
Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo..."

Deja, nedidelė poema baigiasi tokiomis eilutėmis:

"Nebijok, - tarė meška, - nieks pikta nerasis!
Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,
Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.
Štai ir dabar vienokia mus laimė nutiko:
Man lenciųgas ant kakalo, tau pančiai paliko."

Graži Žemaitijos ir Aukštaitijos bendrystė baigėsi, kai kitokios idėjos, kitoks pasaulio matymas apvaldė šalies galingųjų mintis. Bet Žemaitija, ne kartą perleista Kryžiuočių ordinui, išsikovojusi nepriklausomybę nuo jo, apsisprendė grįžti į savo šimtmečiais puoselėtą šalį - Lietuvą. Vytautas Didysis laiške imperatoriui Zigmantui (1420 03 11) nurodė Žemaitijos ir Aukštaitijos bendrystę, aptarė tų kraštų vardus, kaip kraštovaizdžius nusakančius žodžius. Manau, Vytautas gerai žinojo tikrąją tų vardų kilmę, reikšmę, bet nenorėjo prisiminti senųjų laikų idėjų.
1441 metais, žemaičiai vėl pareikalavo laikytis Lietuvos vienybės, bendrystės priesakų. Tada Žemaitijai suteiktas kunigaikštystės statusas, kuris jokiais nutarimais nėra atšauktas iki šiandien.
***
Ši publicistinė esė ir akvarelės spausdinami laikraštyje "Lietuvos Aidas" ir jo internetinėje svetainėje -
http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/22512-09-20-zemaitija-paslaptingoji-zeme-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje