Kęstutis K. Šiaulytis
Kajetono Sklėriaus
akvarelinės paslaptys
Šių, 2026-ųjų
metų vasara – tarsi akvarele nutapyta. Mūsų, lietuviški, saulėje spindintys,
baltus kalnus primenantys debesys vis kažkur pasisemia vandens – tik
apsižvalgai, o jie – jau kyla padangėse tamsiomis devyniaragėmis bangų
keteromis, vėl pila, laisto, varva, taškosi, šniokščia! Dosnia gausa nulietos lankos,
kloniai, kalvos, miškai švyti bent šimtu dvidešimt žalios spalvos atmainų,
gaivina mūsų, irgi, tarsi akvarelėje įmirkusias akis.
Tokias,
saulėtas, debesingas, sodria žaluma tviskančias vasaras akvarele tapė ir dailininkas
Kajetonas Sklėrius (1876 07 27 – 1932 01 14). Šiemet minime K. Sklėriaus 150-ties
metų sukaktį, žymu, jog jo gimimo data visai greta su M. K. Čiurlionio (1875 09
22), A. Žmuidzinavičiaus (1876 10 31) laiku, o ir šių dailininkų kūryba mūsų
meno istorijoje taip pat įausta greta. Albume „Akvarelė“ (1986, “Vaga”),
menotyrininkas Vytenis Rimkus taip surikiavo įvadines išsamaus šiai dailės
sričiai skirto pasakojimo eilutes: “Šiuolaikinė akvarelinės lietuvių tapybos
pradžia siejasi su pirmosiomis lietuvių dailės parodomis, kuriose buvo
eksponuojamos ir mūsų dailės korifėjų M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus
akvarelės. Galutinai akvarelė įsitvirtino ir suklestėjo trečiajame XX a.
dešimtmetyje. Ypatingi nuopelnai čia tenka K. Sklėriui. Pradėjęs gana
tiesmukiškai vaizduoti paprastus gamtos motyvus, palaipsniui jis priėjo prie
įvairiausių nuotaikų lyrinio ir epinio gamtovaizdžio, nuo statiško portreto –
prie sudėtingo žmogaus atvaizdo, prie figūrinio siužetinio paveikslo.
Meistriškai nulieti, skaidrių, skambių spalvų lakštai atskleidė iki tol
lietuvių dailėje neregėtas akvarelės galimybes. Dirbdamas Kauno meno mokykloje,
K. Sklėrius skiepijo akvarelės meilę savo mokiniams, iš kurių ne vienas vėliau
tapo žinomu akvarelistu“. Ir kiti apie Kajetono Sklėriaus kūrybą rašę autoriai:
Vytautas Kairiūkštis, Augustinas Savickas, Jonas Umbrasas, Jolita Mulevičiūtė
teikia Sklėriui Lietuvos akvarelės klasiko laurus.
Šiandien, daugelis
mūsų – dailininkų, regimąjį pasaulį norime išardyti – sukonstruoti iš naujo, nugrimuoti
jį savo išmone, įrėminti savo linijose, matuoti asmeninių siekių masteliu. K.
Sklėrius pasaulį regėjo impresionisto akimis – tapė visiems atpažįstamą, mielą
kasdienę aplinką: štai upė, štai kelias, trobelė, laiviūkštis, kreivi
debesėliai, seni vienuolyno vartai, tačiau, visa kas jo darbuose – pakylėta,
atrodo lyg nulieta amžinybės spalvomis, lyg būtų atverta tos trobelės, laivelio
ar medžių guosto didi paslaptis. A. Savickas pagarsino tokią K. Sklėriaus
ištarmę: „Jei pieši lauką rugių, tai reikia piešti dainą, kurią dainuoja
rugiai“.
K. Sklėriaus kūryba buvo ne kartą pristatyta parodose, periodinėje spaudoje, meno istorijos foliantuose. 1938 metais Lietuvos dailininkų sąjunga išleido išsamų K. Sklėriaus kūrybos albumą su Vytauto Kairiūkščio apžvalginiu straipsniu. Mano kartos besidomintieji daile 1964-aisiais buvo pradžiuginti „Vagos“ leidyklos „diptiku“ – parengtas solidus, 32-jų K. Sklėriaus akvarelių lakštų aplankas (lapo formatas 40 x 30 cm, leidinio tiražas – 10 000) ir 16-os atvirukų rinkinys (tiražas 15 000). Aplanke, atskiru sąsiuviniu publikuotas platus dailėtyrininko Jono Umbraso straipsnis skirtas dailininko kūrybai. Šie du leidiniai, tarsi nuolatinė Kajetono Sklėriaus kūrybos paroda, iki šių dienų atsiveria tūkstančiuose bibliotekų bei kolekcininkų rinkiniuose.
