K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Škicas

Rodomi pranešimai su žymėmis Škicas. Rodyti visus pranešimus

2026 m. gegužės 20 d., trečiadienis

KAIP PATEKTI Į MUZIEJŲ?

K. K. Šiaulytis. Dailininkė stebi.

Kęstutis K. Šiaulytis

KAIP PATEKTI Į MUZIEJŲ?

Pašnekų esė

Kaip patekti į muziejų? Šis klausimas galėtų būti nagrinėjamas kokioje populiarioje pokalbių šou laidoje. Susirinkusieji pasidalintų įspūdžiais kaip pirko nelegalius bilietus į Luvrą ar lankė Londono Britų muziejų nemokamai, kaip stovėjo kilometrinėse eilėse prie Uficių galerijos Florencijoje ar nusivarė nuo kojų belakstydami Romos muziejų salėse, kaip svaigo prie Vincento van Gogo ir Klodo Monė paveikslų Paryžiuje Orsė ekspozicijose, kaip vartė akis kokiame gamtos muziejuje spoksodami į dinozaurų griaučius. Jei laidos vedėjas mandagiai pakreiptų kalbą apie Lietuvos muziejus, pirmoji pokalbininkų reakcija, žinoma, būtų šaipokiška. Taip jau esame įpratę – pas savus ieškoti kokių kliaučių, pastebėti tariamas problemas, pvz.: „Lankytumėmės dažniau, bet muziejai dirba tuo pat metu kaip ir mes“... Galiausiai, gal kas panorėtų pasidalinti nepamirštamais įspūdžiais apie Vilniuje eksponuotą Jano Matejkos paveikslą „Žalgirio mūšis“, kiti gal norėtų išgirsti daugiau apie kažkada nuskambėjusį sensacingą įvykį – kaip vagys apšvarino Palangos Gintaro muziejų, treti, prisiminę muziejų kavines, pageidautų, kad jos vėl veiktų bent per Europos muziejų naktis.

Dar įdomesnę pokalbių šou laidą pavyktų surengti, jei šį klausimą svarstyti būtų pakviesti dailininkai, o diskutuotume apie tai, ar svajojame patys patekti (su savo darbais) į kokį muziejų. Įsivaizduoju kokie kandūs būtų komentarai po internete paskelbto laidos įrašo... Kartą, ta tema, pusiau juokais, iš tuščio į kiaurą, šnekučiavome su SPD (Slaptųjų Piešėjų Draugija) kolegomis. Būna, pertraukėlės metu, kai ilsisi mūsų modelis, įsiveliame į kultūrinius disputus. Tąkart nutarėme (gal svajojome?), jog ateityje meno muziejų bus tiek daug, kad juose sutilps visų pasaulio dailininkų, visi darbai, o tuos muziejus gausiai lankys tam skirti specialūs daugiaakiai robotai – muziejofanai. Bejuokaujant pasibaigė kavos pertrauka, grįžome kiekvienas prie savo popieriaus lakštų. Piešti įdomiau, nei svajoti...

Šiame puslapyje publikuoju škicus, kuriuose „gaudžiau“ piešiančius kolegas. Vis stebiuosi jų atsidavimu kūrybos pokyliui. Žaismei, o gal, kaip kokią edukaciją, publikuoju ir du aktų škicus. Kurį iš jų priimtumėte į savo vadovaujamą muziejų?

K. K. Šiaulytis. Priklaupusio vyro judesys.

K. K. Šiaulytis. Dailininkė prie molberto.

K. K. Šiaulytis. Dailininkė ir pozuotoja.

K. K. Šiaulytis. SPD piešėjas.

Pasiklydusių linijų škicas.

K. K. Šiaulytis. Aktas. Grakštus judesys.

K. K. Šiaulytis. Kūrybos įkarštyje.

K. K. Šiaulytis. Aktas su užuolaida.

Straipsnis ir škicai publikuojami

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 20.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36147-2026-05-21-kaip-patekti-i-muzieju

2026 m. balandžio 10 d., penktadienis

DUSETŲ PADANGĖJE – SLAPTIEJI PIEŠĖJAI

Grupė „Slaptosios Piešėjų Draugijos“

dailininkų, parodos atidarymo metu.

Dusetų dailės galerijos foto.

Kęstutis K. Šiaulytis

DUSETŲ PADANGĖJE –

SLAPTIEJI PIEŠĖJAI

Nors ir slapukaujanti, bet visoje Lietuvoje jau žinoma vilniečių dailininkų grupė „Slaptųjų Piešėjų Draugija“, vieną šio pavasario dieną, tarsi Aukštaitijos erdvių išsiilgusių gervių pulkas, sulėkė į Dusetas. Nusileidę Sartų ežero pakrantėje, klegėdami suguro į Dusetų kultūros centro rūmą, kur, savo plačiais sparnais-piešiniais nuklojo visas Dailės galerijos sienas... Atskraidintoje vilniečių kūryboje – baltuose, kai kur akvarele pašlapintuose, anglimi paišinuose lakštuose, vingriomis linijomis, pastelių, sepijų, sangvino pustoniais nardo apnuogintos žmonių figūros. Tai – aktų paroda. Jos anotacijoje skamba tokia SPD kūrybinės veiklos formulė: „Ši kūrybinė raiška – tai sena fundamentali dailės meno tradicija – žmogaus figūros, kuria išreiškiama metafizinė pasaulio tvarka, vaizdavimo tradicija.“

Kiek netikėta, šiais, modernizmo ir kitų „izmų“ figos lapais prisidengusių menų laikais, dailės parodoje pamatyti tikrą, nuogą piešinio meistrystę! Savo kūrinius čia rodo 23 SPD autoriai. Vienų darbuose – klasikinio piešinio rimtis, gėrimasi žmogaus kūno grakštumu, Žmogaus, kaip Dievo kūrinijos vaisiaus pilnatve, kituose piešiniuose siaučia, neatpažinsi – autoriaus ar pozuotojo(s) ekspresija, kūno anatomija skleidžiasi raiškiomis, gyvybe pulsuojančiomis formomis. Atidūs žiūrovai pastebės ir žmogiškos saviironijos šypsnius, akių liūdesį, nerimą... Atidarydama ekspoziciją, SPD parodų iniciatorė Liuda Jaruševičiūtė – Stankevičienė priminė: „Žmogaus figūros piešimas reikalauja anatominių žinių ir išmanymo, nuoseklaus darbo, atsiribojimo nuo vulgarybės, tvirtų vertybinių pažiūrų ir tikėjimo.“

Tą pačią dieną, kovo 28-ąją, kitoje Dusetų kultūros centro erdvėje atidaryta foto menininko Alvydo Šalkausko foto koliažų ir fotografijų paroda „DICHOTOMIJA 2“. Palydinčiame tekste, autorius vienu sakiniu pravėrė savo laboratorijos duris: „...tai vizualinis pasakojimas apie moters kūną, jo formų poetiškumą, vidinius virpesius ir būsenų daugiasluoksniškumą.“

Įdomu, kad vienu metu, Kultūros centro ekspozicijose, ta pati – žmogaus kūno tema, kurią gvildena foto ir piešimo iš natūros menininkai. Gal, DKC direktorius Alvydas Stauskas, pats būdamas ir fotografas, ir dailininkas, tokiu sumanymu užminė žiūrovams vis dar aktualią mįslę: dailė – fotografija? Kas slypi, tame, tarp šių žodžių įstrigusiame brūkšnyje? Konkurencija? Kūrybinė bendrystė?

Abi parodos veiks iki balandžio 30 d.

Vidas Drėgva. Žvilgsnis. Škicas.

Vidas Drėgva. Atgaiva. Škicas.

Vidas Drėgva. Poilsis. Škicas.

K. K. Šiaulytis. Alvydo Stausko portretas.

Tapyta akvarele, vietoj

vandens panaudojus beržų sulą.

K. K. Šiaulytis. Foto menininkas

Alvydas Šalkauskas. Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Dusetų dailininkas,

pedagogas Romualdas Pučekas.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Vilnietis dailininkas

Vidas Drėgva kala vinuką dailės

darbui pakabinti. Škicas.

Publikacija skelbiama laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 14.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35917-2026-04-08-dusetu-padangeje-slaptieji-piesejai

2026 m. kovo 18 d., trečiadienis

ŠKICO MENAS. VEIDOGRAFIJA

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, fotografas

Rimantas Dichavičius. 2017

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠKICO MENAS. VEIDOGRAFIJA

Šiame puslapyje planavau išsamiai papasakoti, kaip smagu keliais štrichais ar teptuko potėpiais gaudyti žmonių veido, tiksliau – charakterio, bruožus. Tą kūrybos sritį pamėgau dar tais laikais, kai tekdavo valandų valandas praleisti visokių pasitarimų, susirinkimų salėse. Škicuodavau sėdinčius posėdžiautojų prezidiumuose, šnekorius tribūnose bei jų ištikimus klausytojus. Taip greičiau priartėdavo kavos pertraukos, tų renginių finalinės ovacijos... Viena tokio sumišimo dalyvė, pastebėjusi, kad man neblogai sekasi dailinti šukuosenas, tiesinti nosis ir aukštinti kaktas, pakvietė mane škicuoti rimtuose pobūviuose, kur per vakarą tekdavo linijų vingrėmis šimtinę linksmuolių apibūdinti. Kai pastebėjau, kad lietuviai nebebijo būti „pagauti“ popieriaus lakšte, portretiniais škicais apdalinau visus pažįstamus, gimines, kolegas, plenerų, ekspedicijų, kelionių bendražygius (troleibusuose nepiešiau).

Esu sukūręs keliolika tūkstančių tokių veidografijų, škicai sugulė pozavusiųjų archyvuose, bet ir mano stalčiuose liko dar keli šimtai. Paskaičiavau, jei kiekviename laikraščio numeryje pateiksiu po dešimt veidų, tai prireiks 50 „Lietuvos aido“ numerių. Kad puslapyje sutilptų ir vienuolika, trumpinu tekstą.

K. K. Šiaulytis. Dailininkas,

tapytojas Vytautas Šatas. 2011

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, tapytojas

Aleksandras Vozbinas plenere. 2014

K. K. Šiaulytis. Aktorius Ferdinandas Jakšys. 2011

K. K. Šiaulytis. Poetė Lidija Šimkutė

skaito savo eiles. Vilnius, popietė LRS salėje. 2016

K. K. Šiaulytis. Dailininkas,

tapytojas Arvydas Šaltenis. 2015

K. K. Šiaulytis. Archeologų pokalbis

vakaronėje prie laužo.

Gintautas Zabiela ir Džiugas Brazaitis. 2018

K. K. Šiaulytis. Violeta. Mergina,

apsilankiusi akvarelės parodoje Vilniuje. 2016

K. K. Šiaulytis. Tris kartus kalbininkas,

vertėjas Alfonsas Tekorius.

Portretinių škicų kompozicija. 2017

K. K. Šiaulytis. Dailininkė,

grafikė Dovilė Tomkutė. 2016

K. K. Šiaulytis. Autoportretas. 2004.

Straipsnis publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 11.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35786-2026-03-18-skico-menas-veidografija

2025 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS IŠ SEIMO ir „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“ AKMUOSĖDIS

K. K. Šiaulytis. Parodos lankytojus sveikina

Seimo narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė.

Škicas.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS

IŠ SEIMO

Lapkričio vienuoliktąją Seimo antrųjų rūmų Galerijoje atidaryta paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Didžiuliuose lakštuose plyti prieš tris ir daugiau šimtmečių raižyti įmantriausi Europos kontūrai, karalysčių, hercogysčių, salų ir pusiasalių piniava, kartais, neatpažįstamai išsiklaipiusi net Baltijos jūra, Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantėse maudosi tik dailininkų fantazijai pavaldūs gyviai, į pučiamuosius muzikos instrumentus panašūs banginiai, burlaivius skandina jūrų slibinai, gigantiški aštuonkojai ir krabai. Visuose žemėlapių lakštuose radau nubraižytus gan tikslius SAMOGETIA (ŽEMAITIJA) kunigaikštystės kontūrus. Įdomu, kad tame plote Telšių vardas, ne visada išrašytas, o Mosėdis ant Bartuvos upės gyslelės, švyti gan dažname kartografiniame šedevre. Į renginį atvykęs Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Algirdas Žebrauskas apgailestavo, jog dabar Žemaitijai pripažįstamas tik etnografinio regiono statusas, o senuosiuose pasaulio žemėlapiuose Žemaitija – istorinė Lietuvos žemė, kunigaikštystė. Simonas Stanevičius pasakytų: „... ką amžiai pagadino, čėsas yra sutaisyti“. Šios parodos iniciatorė LR Seimo Laikinosios žemaičių grupės narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė dėkojo parodą atvežusiems Telšių muziejininkams, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ nariams už linksmai įgarsintą popietę. Pusvalandžiu anksčiau, kitoje Seimo erdvėje atidaryta paroda „Vaclovas Intas – 100“. Čia koncertavo Skuodo liaudiškos muzikos kapela „Bartuva“, parodą atidarė jos iniciatorė Violeta Turauskaitė, Seimo Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė. Nugirdau, toje grupėje dabar yra 32 asmenys. Buvusi Seimo narė, teisininkė Rimantė Šalaševičiūtė pasidalino prisiminimais, kaip prieš aštuonetą metų gimė idėja suburti seimūnus, kuriems įdomi Žemaitijos kultūra, istorija, nūdiena.

Į tos dienos renginius pavadintus „Žemaičių kultūros dienos Seime“ pribuvau gan nevėluodamas, šiek tiek anksčiau, nei man dažnai pavyksta... Mat, buvo pažadėta, kad bus galimybė susipažinti ir su kulinariniu gimtinės paveldu. Atskubėjus, Galerijoje aplink Skuodo kultūros centro stalus jau būriavosi giros, kastinio, cibulynės ragautojai, ne vieno gerklėje tirpo lašinukų bryzeliai, sodrių svogūnų riekelės... Iš Telšių pribuvo kailiniuotų lokių duetas (fotografiniame stende) ir Žemaitijos turizmo informacijos centro komanda. Prisirinkau lankstinukų, žemėlapių, o skuodiškiai dar dovanojo kulinarinių receptų atvirukuose rinkinį. Jei šiame puslapyje būtų daugiau vietos, atpasakočiau kaip pasigaminti patarmasą, mekerį, šmotmėsį ir duonos kisielių.

Paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“ veiks iki lapkričio 18 d. Įėjimas į Seimo antrųjų rūmų Galeriją – laisvas.

K. K. Šiaulytis. Žemaitijos turizmo

informacijos centro iškalbingoji gidė Auksė.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Politikas, diplomatas,

žemaitis iš Kretingos – Antanas Vinkus.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Žemaičių kultūros draugijos

prezidentas Algirdas Žebrauskas.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Gydytojas, Mosėdžio akmenų

muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19).

Šiam portretui garbusis Žemaitijos patriarchas

man pozavo savo sodyboje, 2005 metais. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. “AKMUOSĖDIS”, nauji žemaičių padavimai. Iliustracija.

Iš ciklo „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“

AKMUOSĖDIS

Tais neatmenamais laikais, kai šarkos dar nešiojo skrybėles, o kėkštai ąžuolynuose rinkdavosi į seimelius, šiaurvakariniame Žemaitijos kunigaikštystės pakraštyje, Bartuvos upės vingyje riogsojo didžiulis akmuo panašus į krėsle sėdintį lokį. Žiniuonės šarkos, visa ką matančios, apkalbančios, praminė jį AKMUOSĖDŽIU, mat, tais laikais šie paukščiai dar mokėjo mūsų kalbą. Žmonėms tas keistas vardas patiko, bet pasirodė kiek per ilgas, tad tą akmenį jie vadino trumpiau – MOSĖDŽIU. Čia pat, smarkaujančią Bartuvos upę kirto brasta, o šalia jos kėpsojo šiaudastogė pakeleivių užeiga. Joje apsistodavę prašalaičiai ir tuos svetingus namus pradėjo vadinti Mosėdžiu. Štai taip, šis vardas liko ir čia vėliau išaugusiam miesteliui. Gal smalsu, kur dingo akmuo su ant jo sėdinčiu lokiu? Pasakojama, jog vieną Didžiosios Pilnaties naktį akmeninis lokys atgijo ir iškeliavo. Ilgai klajojęs, apsistojo šalia Šatrijos kalno vešėjusioje girioje, galiūno ąžuolo šakose įsirengė būstą, kur laimingai gyveno iki pat legendinių laikų pabaigos. Gi, Bartuvos upėje likęs akmuo-krėslas, tapo Mosėdžio vandens malūno kertiniu akmeniu.

Šie tekstai ir piešiniai publikuojami

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 44.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35097-2025-11-12-zemaitiskas-reportazas-is-seimo

2025 m. birželio 14 d., šeštadienis

KULTŪROS NAKTIES ŠKICAI. 2025

K. K. Šiaulytis. Su violončele. 2025.

Akvarelinis škicas, 24 x 32

KULTŪROS NAKTIES

ŠKICAI. 2025

Vilniaus Kultūros naktyje (2025 06 13, Antaninės), ties Dailininkų sąjungos būstine (Vokiečių g. 4 ir 2), po galerijos langais, už kurių tą kart tviskėjo dailininko S. Vaitiekūno instaliacija, mes, Slaptosios Piešėjų draugijos nariai škicavome, eskizavome violončele muzikuojančią Augustę.

K. K. Šiaulytis. Augustė dainuoja. 2025.

Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Skvarbus siluetas. 2025.

Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Kubizmo atgarsiai.

2025. Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Portretas. 2025.

Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Muzika. 2025.

Akvarelinis škicas, 24 x 32

2025 m. birželio 4 d., trečiadienis

GLUOSNIŲ DIENA

K. K. Šiaulytis. Gluosnių keras.

2025 06 03. Akvarelė, 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

GLUOSNIŲ DIENA

Šiandien, birželio trečiąją, turėjo būti gluosnių diena. Susiruošiau jų tapyti prie Buivydiškių ežerėlio, kur jau keturiasdešimt metų, žiemą-vasarą rengiu išeiginius plenerus. Ne visi gluosniai – svyruokliai. Šventaragio Buivydiškių parko prieigose jų yra tokių, kad debesis savo kamienų grebėstais kedena. Kažkada, bet ne taip jau seniai, ežerėlio pusiasalyje vešėjęs galiūnas net buvo dėl savo didybės nukirsdintas, išgabentas į Vilnių, įgrūstas į vieno etno restorano salę, kur, gal keliolika metų lankytojams žadino romantiškos senovės ilgesį...

Iki Justiniškių naujakurių kvartalai dar nebuvo apspietę šių apylinkių, išėjęs pasivaikščioti dažnai sutikdavau pypkorių zuikį, ne kartą teko ir lapėms kelią užleisti, mat buvo įtartinai drąsios... Patyriau ir tokį nuotykį – galėjau manguto sermėgą namo parsinešti, mat, šokdamas per apžėlusį griovį, jam, ten ramiai bruzgyne miegojusiam, ant uodegos užmyniau, o jis kad puolė – bemaž iš kailio išsinėrė! Pačiame parke rikiuojasi kelios alėjos gal du šimtus metų sulaukusių liepų – deja, vasarų škvalai jau gerokai išretino tas gretas. Liepų uoksuose – daugiaaukštės paukščių, šikšnosparnių, voverių, bičių buveinės. Vieno, jau griuvusio, perskelto medžio kamiene radau kelis dešimtmečius krautą lizdavietę – tarp plunksnų, pakulų, šiaudų, sunešta ir žurnalų ėjusių dar praeito amžiaus viduryje, skiaučių. Populiariausias šiame, bent trijų metrų gylio uokse, buvo žurnalas „Buitis“.

Šventaragis, kai valdė šių apylinkių žemes, savo dvarvietę saugumo sumetimais įkūrė Sudervėlės upelio globoje, mat, patvenktas upelis ir jo bevardis intakas suformavo penkių mažų ir vieno didelio tvenkinio sudurtinį ežerą, kurio saloje, amžių bėgyje buvo statomi rūmai, įkurtas parkas. Kažkada čia taškėsi ir vandens malūno ratus sukantys vandenys, dar likę žuvivaisai skirtų patvankų. Jų pakrantėse veši įmantrūs, kreivašoniai gluosniai, deja, vieno mano nužiūrėto motyvo medžius jau baigia pagraužti bebrai... Šiandien tapiau kitą gluosnių kerą, bet žvilgsniu benarstant jų kamienų tvorą, mano dėmesį nuviliojo vandens paukščiai. Nendrynuose, pamėgdžiodamos lakštingalas klykavo krakšlės, jos gal nežino, kad gieda siuvamosios mašinos melodijas... Tarsi Venecijos gondola ežero debesyse čiuožia ausuotasis kragas, bet, staiga, lyg kokios vandenų pabaisos pagautas nyra dugnan – sugrįš su žuvele gurklyje... Žaliagalviai antinai susibūrę į džentelmenų klubus ramiai plūduriuoja tarp lūgnių, laukia, kol jų pačios atsives ančiukų pulkus. Baigsis laisvalaikių dienos, teks jauniklius maitinti... Tokių rūpesčių sūkuryje jau gyvena laukių šeimynos. Jų mažyliai – lyg plaukiojančios juodų avinėlių miniatiūros, tik galvos kažkodėl raudonos... Kas nežino, atskleisiu enciklopedinę paslaptį: laukiai (Fulica Atra) – ne kokios antys, jie, vandens vištos! Tiems keistiems, vandens riterių įvaizdžio paukščiams paskyriau keletą škicų.