ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ
Kęstutis K. Šiaulytis
DADAizmo VERTIKALĖS
Meno istorijos analuose skelbiama, jog novatoriškas literatų ir dailininkų judėjimas DADA, subrendo (akumuliavosi) Šveicarijoje, Ciuriche 1916 metų vasario 5-ąją, o išsisėmęs, išbarstęs avangardo žavesį, nusibaigė Paryžiuje, 1923 metais. Taigi, šiemet privalome paminėti šio reikšmingo Europinės kultūros reiškinio „galo“ šimtmetį. Kabutes pridėjau, nes, iš tiesų, dadaizmas iki pat mūsų dienų galo negavo, o atvirkščiai, slapukaudamas reiškiasi įvairiausiuose šiuolaikinio meno „izmuose“.
Kas galėjo tikėtis, kad nuostabiame buržuazinio pasaulio laimės židinyje – Ciuriche, tylioje senamiesčio gatvelėje (Špygelgase) pasireikš toks keistas diegas – DADA, menotyrinėje literatūroje apibudinamas visu įtartinų žodžių rinkiniu: anarchizmas, nihilizmas, absurdas, kvailybė, protestas ir net – revoliucija! Toje gatvelėje, olando jūreivio aludėje, grupė nenuoramų karo pabėgėlių (vyko Pirmasis Pasaulinis) iš Vokietijos, Rumunijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, išsinuomojo salę, kurią pavadino „Voltaire kabaretas“ ir pradėjo čia rengti triukšmingus, kiek nepadorius, vakarėlius. To šaršalo sumanytojas vokiečių rašytojas Hugo Ballas ne šiaip parinko įmantrų saliukės vardą. Volteras – Švietimo epochos perversmininkas, o kabaretas – tai aliuzija į Paryžiaus Monmartro užeigų gerąsias dieneles... Sako, toje jūreivio aludėje, kartais pietaudavo, vakarodavo ir Rusijos revoliucionierius V. Leninas, kuris čia, netoliese, toje pačioje gatvėje gyvenusio batsiuvio namo pastogėje nuomojo kambarėlį, rašinėjo straipsnius laikraščiams.
Aptariamojo „izmo“ vardas „DADA“ taip pat, ne šiaip atsiradęs – judėjimo legendose pasakojama, jog vardynų dieną, viena ūžautojų draugužė atvertė prancūzų kalbos žodyną, bakstelėjo stalo peiliu kur papuolė – ir pataikė į žodį „dada“, kuris yra žaislinio, ant pagalio jojamo arkliuko pavadinimas. Įtariu, tas vardas – irgi paslėpta ironiška užuomina, – to meto Europą siaubiančią negandą sukėlė narsūs karo apologetai, vaikystėje mediniais kardeliais mojavę, ant dada arkliukų jodinėję herojai...
Švaistūnai karo pabėgėliai ne tik linksmai leido laiką – valandų valandos bėgo diskutuojant apie supuvusią nūdienos civilizaciją, kuri, kartu su savo išpuoselėtu, nuglaistytu gražiuoju menu turi keliauti į nebūtį! Kaip žinia – ginčuose gimsta tiesa, nutarta patiems kurti ateities literatūrą, dailę, kuri semtusi įkvėpimo iš slėpingo dvasinio pasaulio, apie kurį tiek daug buvo kalbama paskutiniais prieškario metais. Kas nebuvo girdėjęs Rudolfo Steinerio antroposofinių paskaitų, skaitęs teosofijai skirtų knygų! Tikras kūrėjas yra ne tas kuris braižo, planuoja, prakaituoja, kurpia juodraščių šūsnis – idėjos, kaip ir žodžiai, meniniai sprendimai turi atsirasti intuicijos dėka, gimti širdyje, meniniame pokylyje. Tikras kūrėjas niekada nepataikaus užsakovui, nederins savo paveikslų spalvų prie miesčioniškų interjerų sofų-fotelių idilės!
DADA manifestą surašė, paskelbė energingiausias „Voltero kabareto“ trubadūras – poetas Tristanas Tzara. Ten nebūta nuorodų koks turi būti menas – kvadratinis, spalvotas ar kampuotas – deklaruojama kūrybinė laisvė, intuicija, valiūkiška žaismė. Toms idėjoms pritarė visa plejada to meto modernizmo kelią pasirinkusių dailininkų: Marcelis Duchampas, Jean Arp, Max Ernst, Francis Picabia, George Groszas, Raoulis Hausmannas, Kurtas Schwittersas, Pablas Picasso, Paul Klee ir kiti. Jų kūrybą rasite panaršę internete, o čia publikuoju savo dadaistinius atvirukus, kuriuos dar vadinu dadaratais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą