Kęstutis K. Šiaulytis
LINKSMŲ ŠV. VELYKŲ!
SAULĖTŲ MARGUČIŲ!
Pavasaris – gamtos šėliojimo metas. Šiemet, beveik sulaukėme „Baltų Velykų“ – Didžiosios savaitės pradžioje, bent dvi dienas gausiai snigo, Vilniuje, gatvėse vėl plušėjo mechanizuoti sniego artojai irgi grėbėjai. Nežinia, ar suspės vieversiai išsklaidyti debesų pilkumas, ar padangėse ridinėsis saulė Šventų Velykų dieną, bet – tikra, mus džiugins ilgai laukta Prisikėlimo šviesa!
Slėpingas gražiausios pavasario šventės artefaktas – kiaušinis, simbolizuoja visa ko pradžią, gyvybės radimosi stebuklą, nuolatinį gamtinio pasaulio atsinaujinimą. Smagu, kad ir Žemė, mūsų miela planeta, tokia panaši į apskritaveidį Velykų margutį. Meteorologinių kosminių aparatų ir skaitmeninės epochos ekranų dėka, žinome, matome: virš žemynų, jūrų, vandenynų skriejantys cikloninių debesų bei vėjų raštai – tarsi miklios rankos nupiešti žalčiukų-driežiukų-sūkuriukų ornamentai.
Mano antikvarinių Velykinių atvirukų kolekcijoje – dar kitokia margučių ikonografija. Čia, ne tik linksmi vaikų nuotykiai, bet ir vaizdų pasakėčias primenančios istorijos. Dabita gaidys, viščiukas kaminkrėtys – tarsi dar Ezopo aprašyti herojai. Kad, jau prisiminėm Ezopą, verta perskaityti ir dabartyje aktualų jo pasakojimą:
„VIŠTA, DEDANTI AUKSO KIAUŠINIUS“
Vienas žmogus laikė gražią vištą, kuri dėjo aukso kiaušinius. Pagalvojęs, kad jos viduriuose yra aukso krūva, šeimininkas nusuko paukščiui galvą. Bet jos viduriai pasirodė tokie pat, kaip ir kitų vištų. Taip, tikėdamasis rasti krūvą turto, prarado ir mažą naudą. Pasakėčia moko, kad reikia tenkintis tuo, ką turi, ir vengti godumo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą