ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ
K. K. Šiaulytis
VIZUALINIAI KOLIAŽŲ NARATYVAI
Didieji meno novatoriai Pablas Pikasas (Pablo Picasso 1881-1973) ir Žoržas Brakas (Georges Braque 1881-1963) vienu metu, 1908-aisiais, „išrado“ kubizmą. Kolegos, tarsi užtikę aukso gyslą, vienas kitą paremdami kūrė geometrinių struktūrų tapybos drobes iki pat 1914-ųjų, kai Brakas buvo pašauktas į frontą. Greta rimtų pripažinto pirmtako Polio Sezano (Paul Cezzane 1839-1906) kūrybos studijų, bičiuliai, žaismingai eksperimentuodami, tarsi juokaudami, lyg norėdami apgauti žiūrovo akį, atrado naują, tikrai avangardišką raiškos būdą – kam vargintis tapyti paveiksle kokią numatytą tekstūrą ar ornamentą, jei galima paprasčiausiai prie drobės priklijuoti raštuotos staltiesės ar margos užuolaidos atraižą! Visose meno enciklopedijose rasite paminėtą šį kuklų įvykį:1912-aisiais išrastas koliažas! Abu dailininkai, kažkur prigraibę popieriaus skiaučių dar kūrė ir „papier colle“ – priklijuoto popierius kartonus, darbus, kurie savo paprastumu turėjo priblokšti sudėtingų siužetų dailę mėgstančius meno gurmanus. Pikaso ir Brako drobės su trimačių daiktų fragmentais yra ir asambliažo meno pirmtakai, nors ši, ir mūsuose populiari raiškos sritis išplėtota poparto kūrėjų, kurių laikas chronologinėse meno raidos lentelėse – 1955-1973 metai.
Koliažo žaismę pratęsė DADA menininkai, 1916-aisiais save „atradę“ Šveicarijoje, Ciuriche, „Voltero kabare“ (Cabaret Voltaire) saliukėje. Čia jie triukšmingai vakarodami „karpė“, „drąskė“, savaip „klijavo“ ne tik popieriaus skiautes, jas bet kaip paberdami „paveiksluose“, bet ir žodžius, muziką – kūrė, deklamavo atsitiktinių garsų eilėraščius, vaidino beprasmes pjeses. Tai buvo anarchistinis iššūkis – dadaistų menininkų teigimu, Europos civilizacija, kuri vykdo beprasmį, brolžudišką karą, yra pasmerkta, žlunganti, gal, tik iracionalios galios vėl atkurtų, suklijuotų to suskilusio pasaulio šukes. Ar Dada menininkų nustatyta diagnozė dar galioja? Ar šiuolaikinio pasaulio kultūros ir politinio gyvenimo chaotizacija, žlugdanti fragmentacija vis dar vyksta?
Daugumas dadaistų 1924-aisiais susivienijo Paryžiuje, siurrealistų sambūryje. Jų tarpe ir vokietis Maksas Ernstas (Max Ernst 1891 – 1976). Jo sukurti ištisi koliažų ciklai, konstruojama netikėčiausių vaizdinių metafizika, matyt nemenkai įtakojo visą siurrealistinės dailės plėtotę. M. Ernestas „preparuodamas“ įvairiausių mokslų: botanikos, astronomijos, fizikos, chemijos leidinių grafines iliustracijas ir sava menine intuicija jungdamas atrastus motyvus, sukūrė grafinį pasąmonės reginių pasakojimą, fantastinių vaizdinių mitologiją.
Koliažo, fotomonažo raiška ypač prigijo spaudos dailėje. Atsiradus galimybei spausdinti nuotraukas tipografijoje, jau XX amžiaus pradžios žurnalai, laikraščiai mirgėte mirgėjo humoristiniais, satyriniais, pramoginiais nuotraukų montažais, savitas koliažo technikas surado ne vienas knygų vaikams iliustratorius. Lyg kokios atraižų, karpinių džiunglės, suvešėjo reklamų kūrėjų produkcija.
Mūsų dienomis, televizijos, kompiuterijos reginiai savaip „įkrauti“ koliažais – mes patys, blaškydamiesi po elektroninės vizualikos kosmosą, nesustodami karpome ir klijuojame nenutrūkstantį informacijos srautą.
Šią publikaciją iliustruoju savo sukurtais koliažais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą