Kęstutis K. Šiaulytis
Ritasi per Lietuvą klevų žydėjimas
Krumtelėjo, garktelėjo kovas – tarsi jo
nurodymo paklausę iš žiemygio pabudę medynai sutvisko metalų žvilgesiu: variu
ir žalvariu apkerpėję liepos, uosiai, geležies tvirtumu – ąžuolai, juodalksniai,
vinkšnos, guobos, alavo blausa – tuopos ir drebulės, bronza ir sidabru – pražydę
gluosnių kupolai. Suūkavo balandis – jau kitaip, smaragdo, malachito, net
rubino pumpurais ištiško medžių ir krūmynų tankmės. Bet šiemet, net nesulaukę
gegutės pranašysčių, saulėtomis skraistėmis įsisupo klevynai, Elbruso
sniegynais pakilo kaukazinių slyvų žydėjimas. Kai riedi automobiliu per
Lietuvą, atrodo, kad kartu su tavimi kamuoliais nuo piliakalnių į klonius, iš
pakelių į sodybas ritasi, skuba tie gegužraibiai medynų ratai, o štai,
palaukėje, stabtelėjo net baltas mikroautobusas – žydinčių ievų gūbrys! Jis,
žinoma, netrukus atsiliko, nors už posūkio, vėl matai rodos tą patį mikriuką
skuodžiantį kažkokio upelio pakrante!
Gal čia mes, žmonės, besukinėdami laiką, taip
paspartinome pavasario permainas? Jau pražydo net sodų obelys, laukinės
kriaušės, sulaukėjusios medlievos bei namų kiemelių jaukume raudonas uogas
sapnuojančios vyšnios! Nežinia, kaip Kaune, Klaipėdoje, bet Vilniuje,
ankstyvumo rekordą ruošiasi pasiekti alyvos! Tik šiandien, balandžio
šešioliktąją, kai rašau šį tekstą, pati gamta matyt ėmėsi ramdyti tas
nematytas užmačias. Termometras stabtelėjo ties skaičiumi aštuoni, popietę,
pasikinkęs juodbėrius debesis atlėkė žvarbus vakaris, pažėręs lietaus, įsisuko
ne laiku prasiskleidusius žiedlapius barstyti… Matyt, per gegužę, visa kas
susirikiuos į savo kalendorių – birželį, lyg vainikuodama žydėjimo šventę,
prasiskleis baltosios vandens lelijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą