K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2026 m. birželio 15 d., pirmadienis

DRUSKININKŲ IMAGINACIJŲ PYNĖ. VASAROS AKIMIRKA

K. K. Šiaulytis. Keliaujame Nemuno pakrantės

kaskadiniais laiptais prie „Grožio šaltinio“

Kęstutis K. Šiaulytis

DRUSKININKŲ IMAGINACIJŲ PYNĖ.

VASAROS AKIMIRKA

Medžiai – žalieji Druskininkų dangoraižiai, kiekvieną vasarą vis platesniu skliautu gobia kurorto erdves. Neregima – tik jaučiama Nemuno tėkmės energija, vakarais patvinsta parkuose, skveruose, o čia užsibuvę romantikai plaukia svajonių, prisiminimų luotais. Dienomis, vasarojančius poilsiautojus nustelbia triukšmingi ekskursantai – žvalių gidų ganomi smalsuolių būriai keliauja nuo vieno prie kito miestą puošiančio artefakto: „Pažvelkit į dešinę, pažvelkit į kairę...“ Aš, piešiantis, akvareliuojantis gidas, spalvomis, linijomis vilioju skaitytojų dėmesį. Pradėkime nuo „Grožio šaltinio“, apsilankykime miesto bibliotekoje, o pakeliui, stabtelėkime ties senuoju paštu.

Prie „Senojo pašto“, greta kavinės „City Coffee“ ir naujausios kurorto meno erdvės „Druskininkų kultūros Lelija“ (V. Kudirkos 39), gegužės 9-ąją „nukrito“ skulptoriaus Dano Aleksos sukurtas objektas – tarsi kosmose skriejančio M. K. Čiurlionio vardu pavadinto asteroido antrininkas. Tikrasis žvaigždynų svečias, apie aštuonių kilometrų skersmens asteroidas „2420 Čiurlionis“ – vis dar suka elipses kažkur tarp Jupiterio ir Marso, o šis kūrinys, įgavęs M. K. Čiurlionio veido bruožus, meno iškalba kviečia patirti ir vienos šimtosios sekundės svarbą mūsų likimuose...

K. K. Šiaulytis. Modernios architektūros

Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka

K. K. Šiaulytis. Skulptoriaus

Dano Aleksos kūrinys: „0,01 sekundės“

K. K. Šiaulytis. Stela „Karūnos“

Gydyklų parke. Skulptoriai: Dalia Matulaitė

ir Vladimiras Stankevičius

K. K. Šiaulytis. Senosios medinės architektūros sakmės...

K. K. Šiaulytis. Poilsis Karolio Dineikos parke

Publikacija skelbiama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 24.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. birželio 8 d., pirmadienis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS. SKRYBĖLĖTA VASARA IR VANDENS MALŪNŲ UNDINĖS

Atvirukas spausdintas Italijoje, 1913 m.

ATVIRUKŲ ISTORIJOS

Kęstutis K. Šiaulytis

SKRYBĖLĖTA VASARA IR

VANDENS MALŪNŲ UNDINĖS

Mano atvirukų kolekcijoje „Aukso amžiaus“ (1895-1918) pašto laiškeliai, žinoma, ne auksiniai, bet, kažkada, šviesius linkėjimus gabenę 14 x 9 cm dydžio kartoniniai paveikslėliai ir šiandien gali praskaidrinti mūsų rūpesčių padanges.

Atvirukų kūrybos, leidybos epopėja nenustojo skleistis dabartyje, varto vis naujus, laikmečio iššūkių nuspalvintus puslapius. Nūdienoje, matyt lyderiauja „kelionių“ atvirukai, o tarp jų, be abejo tiražais pirmauja Italijai ir jos miestams skirti vaizdai. Bet prieš šimtmetį, populiariausi buvo sveikinimo atvirukai: šventiniai, proginiai, dar ir „žaismės“ žanro „paštukai“, skraidinę mielas, nuotaikingas, linksmas žinutes po visą pasaulį. Žaismingieji pašto pasiuntiniai turėjo stebinti, džiuginti, guosti adresatus, tad šio žanro atvirukų būta kuo įvairiausių: atraktyvių, „su paslaptimi“, humoristinių, idilių su kaimo buities, pastoralių motyvais, didingų kalnų ar jaukių miestelių reginiais ir, žinoma, su rafinuotų, drąsių modisčių akių šypsenomis. Ką tuose vaizdinguose laiškeliuose rašydavo kavalieriai savo damoms ar merginos savo bičiulėms – tegul lieka paslaptyje. Epistolinė kūryba – galvasopis užsiėmimas, tad teks mums patiems pamąstyti ko linkėtume toms dvidešimtojo amžiaus pradžios iškilioms skrybėlėtoms damoms, bei žmonėms, kurie vertino kaimo idiles su vandens malūnų vizijomis.

Ach, kokios slaptingos būdavo maurais apžėlusių malūnų tvenkinių mėnesienos, kokie šamai, lynai juose šeimininkavo!

Atvirukas spausdintas Vokietijoje.

Atvirukas spausdintas Vokietijoje,

išsiųstas Olandijoje 1919 m

Foto atvirukas išsiųstas Vokietijoje 1916 m.

Atvirukas spausdintas Paryžiuje,

išsiųstas Vokietijoje 1913 m.

Mauduolė ir interesantas...

Šiame atviruke laiškelis rašytas lenkiškai.

Spalvinga kraštovaizdžio su vandens malūnu idilė.

Pavasaris prie vandens malūno.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 12026, Nr. 23.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura/article/36247-2026-

06-10-atviruku-istorijos-skrybeleta-vasara-ir-vandens-malunu-undines

2026 m. birželio 2 d., antradienis

ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA. BYDERMEJERIS

K. K. Šiaulytis. Žvėryno mansardos. 2022. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA.

BYDERMEJERIS

Vilniaus Žvėryno mikrorajone ir šimtamečiai daugialangiai namai, ir bokštuotos pilaitės, ir net visai neseniai instaliuotos modernios vilos, kuria savas, nepakartojamas gyvensenos istorijas. Žavi architektūrinė eklektika, dar nugulusi pušų viršūnių skraidyklėmis, lapuočių medžių šakų grebėstais, gudobelių, alyvų bei kuplių gyvatvorių žiedais, pasakoja praeiviams laike nuskendusią Žvėryno legendą. Bet byloja ir šiandiena: kažkada geometro nubraižytų gatvių perspektyvose, pavasario, vasaros, rudens dovanotos spalvos pabirusios, sumišusios tarsi nerūpestingo tapytojo paletėje. Žalia dauguma tai pamėlsta lietuje, tai pagelsta liepžiedžiais, pajuosta naktyje, sutviska rytmečių smaragdu, tai skleidžiasi violetiniais, rausvais, baltais gūbriais, galiausiai, net patampa geltonai raudonu kleviniu oranžu. Atidi akis, tame kalendoriniame margume pastebi ir mielą, draugingą, kaimynišką buvimą, savitą, žvėrynietišką bydermejerio stilių. Enciklopedijose rasite glaustą bydermejerio stiliaus aprašą – tas dailės ir gyvensenos stilius susiformavo Europoje – Vokietijoje, Austrijoje, devynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje, po Napoleono karų, kaip tvirtas atsakas į arogantišką ampyrą, kaip siekis lėto, jaukume panirusio buvimo, nutvieksto kasdienybės poetika. Manoma, jog bydermejerio stilistika galutinai sunyko tik modernizmo epochoje, bet, kaip gyvenimo būdas ir dabar atgimsta visuomenėse, pavargusiose nuo karų, perversmų, ar įkyraus ideologinio spaudimo. Žvėryne, XIX amžiuje kilo turtingų miestelėnų vasarvietės, vilos, taigi – priebėga nuo miesto sumaišties. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėrynas tapo kuklių gyvenimų rojumi, po Antrojo – miela ramybės oaze, kurioje, naujuose mūruose kūrėsi carinius valdininkus pamėgdžiojantis sovietmečio elitas su krištolo vazų kolekcijomis, o šalia, istorinėse sodybose, tekėjo į komunizmo statybas neįsivėlusių miestiečių buitis. Ir dabar, anapus Neries gaudžia, dunda sostinė, gi čia, teka savitas, jau dvidešimt pirmojo amžiaus bydermejeris – už vartelių, už tvorų, vis dar sirpsta serbentai, žydi rožės, o žaliose vejose sudygusios pavėsinės teikia tylią darbo dienų pavakarių palaimą.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kiemas su

skalbinių vėliavomis. 2023, drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Žaliasis didnamis

pavasario apsuptyje. 2022. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Rausvoji gudobelė,

violetinė alyva ir juodojo namo laiptinė. 2026. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Žvėryne, kai žydi liepos. 2022, drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Kęstučio gatvės

Didysis Kampinis lietingą pavasario dieną.

2022, drobė, aliejus.

Straipsnis publikuojamas

laikrštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 22.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36216-2026-06-03-zveryno-scenografija-bydermejeris

2026 m. gegužės 26 d., antradienis

NUO VASARIO IKI VASAROS

K. K. Šiaulytis. Vilnius, Justiniškės.

Varnos sparnų pėdsakas sniege ant Buivydiškių

ežerėlio ledo. Fotografija. Vasario 26, 15 val. 25 min.

Kęstutis K. Šiaulytis

NUO VASARIO IKI VASAROS

Mūsų žodyne, kai tik pradeda pastogių ledokšniai varvėti, pusnin papsėti, akmenin teškenti, samanon lepšenti – prabunda keistavardis vasaris, bet, negi tą mėnesį varviu ar lašeliniu praminsi... Saulė ardo, purena sniego kauges, pajuosta medžių lajų grafika, jų viršūnėse kovai garsiakalbiu pavasarį ulioja – tuoj laužys šakas naujam lizdui. Kovas (mėnuo) – sniegynų artojas. Bet ir kovas – paukštis – nartus žemdirbys: įšalas vos atitirpo, o jau, tarsi kardu – snapu žemę kedena. Balandžio bendravardžiai – karveliai: keršulis, purplelis, uldukas, tarsi atidūs pamiškių bankininkai – neskubriai burkuoja, brinkstančius krūmokšnių pumpurus skaičiuoja: „Burksta, brinksta milijonai, burksta, brinksta bilijonai...“ Pavasaris įpusėjo, bet neskubam megztinių, šalikų kandims dėvėti perleisti. Kiekviena nauja diena gali būti atvirkščiai įnoringa praėjusiai – vakar išsirengei, šiandien vėl po ausine kepure slepiesi... Parskridę gandrai kelias dienas vėjų apardytus lizdus tvarko, o tada, užvertę galvas triūbija, debesis gąsdina: „Kle-kle-kle, paberkit varrrlių! Ir žalių ir rrrraibų!“ Tie, pyktelėję, ir šaltų kruopų dribteli, o kai gerai nusiteikę – gandrų surdutus skalbia, akvareliniais rūkais padanges nulieja. Pagaliau, vieną rytą, tarsi kokiai šventei, paupių ievų šakos baltomis apykaklėmis pasipuošia! Gal lakštingalos jas nunėrė? Tuo pat metu, raktažolės geltonas melodijas skimbčioja, žvangina – bet jas girdi, matyt, tik vandenų riteriai – ausuotieji kragai. Trubadūras gegužis nuo ryto iki vakaro paukščių balsais žmonėms ūpą kelia. Kikiliai linksmina: „Vikriau, narsiau, kiečiau – nepasiduooosim!” – akimirkai nutilę, tuoj vėl ir vėl šūkį kartoja. Bet... Eglių viršūnėse vakarojančio strazdo giesmininko, jau nieks nebesiklauso – mūsų televizoriai savo pasakas seka...

K. K. Šiaulytis. Druskininkai.

Saulė ir medžių šešėliai braido po Ratnyčios

smėlius. 2026 gegužės 15. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Dusetos.

Sartų ežero pakrantėje. Girdžiu parskridusių

kirų klegesį. Akvarelė, 2026 kovo 25

K. K. Šiaulytis. Vilnius, Justiniškės.

Klevuose jau teka sula, bet Buivydiškių ežerėlis

dar su ledo kauke... Akvarelė, 2026 kovo 16

K. K. Šiaulytis. Druskininkai.

Ratnyčios juodalksnių gvardija neskuba

sužaliuoti. 2026 gegužės 15. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Druskininkai.

Žvilgsnis iš po didžiosios pušies, prie „Eglės“

tvenkinio. 2026 gegužės 25. Akvarelė

Straipsnis, akvarelės publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS". 2026, Nr. 21.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36182-2026-05-27-nuo-vasario-iki-vasaros

2026 m. gegužės 20 d., trečiadienis

KAIP PATEKTI Į MUZIEJŲ?

K. K. Šiaulytis. Dailininkė stebi.

Kęstutis K. Šiaulytis

KAIP PATEKTI Į MUZIEJŲ?

Pašnekų esė

Kaip patekti į muziejų? Šis klausimas galėtų būti nagrinėjamas kokioje populiarioje pokalbių šou laidoje. Susirinkusieji pasidalintų įspūdžiais kaip pirko nelegalius bilietus į Luvrą ar lankė Londono Britų muziejų nemokamai, kaip stovėjo kilometrinėse eilėse prie Uficių galerijos Florencijoje ar nusivarė nuo kojų belakstydami Romos muziejų salėse, kaip svaigo prie Vincento van Gogo ir Klodo Monė paveikslų Paryžiuje Orsė ekspozicijose, kaip vartė akis kokiame gamtos muziejuje spoksodami į dinozaurų griaučius. Jei laidos vedėjas mandagiai pakreiptų kalbą apie Lietuvos muziejus, pirmoji pokalbininkų reakcija, žinoma, būtų šaipokiška. Taip jau esame įpratę – pas savus ieškoti kokių kliaučių, pastebėti tariamas problemas, pvz.: „Lankytumėmės dažniau, bet muziejai dirba tuo pat metu kaip ir mes“... Galiausiai, gal kas panorėtų pasidalinti nepamirštamais įspūdžiais apie Vilniuje eksponuotą Jano Matejkos paveikslą „Žalgirio mūšis“, kiti gal norėtų išgirsti daugiau apie kažkada nuskambėjusį sensacingą įvykį – kaip vagys apšvarino Palangos Gintaro muziejų, treti, prisiminę muziejų kavines, pageidautų, kad jos vėl veiktų bent per Europos muziejų naktis.

Dar įdomesnę pokalbių šou laidą pavyktų surengti, jei šį klausimą svarstyti būtų pakviesti dailininkai, o diskutuotume apie tai, ar svajojame patys patekti (su savo darbais) į kokį muziejų. Įsivaizduoju kokie kandūs būtų komentarai po internete paskelbto laidos įrašo... Kartą, ta tema, pusiau juokais, iš tuščio į kiaurą, šnekučiavome su SPD (Slaptųjų Piešėjų Draugija) kolegomis. Būna, pertraukėlės metu, kai ilsisi mūsų modelis, įsiveliame į kultūrinius disputus. Tąkart nutarėme (gal svajojome?), jog ateityje meno muziejų bus tiek daug, kad juose sutilps visų pasaulio dailininkų, visi darbai, o tuos muziejus gausiai lankys tam skirti specialūs daugiaakiai robotai – muziejofanai. Bejuokaujant pasibaigė kavos pertrauka, grįžome kiekvienas prie savo popieriaus lakštų. Piešti įdomiau, nei svajoti...

Šiame puslapyje publikuoju škicus, kuriuose „gaudžiau“ piešiančius kolegas. Vis stebiuosi jų atsidavimu kūrybos pokyliui. Žaismei, o gal, kaip kokią edukaciją, publikuoju ir du aktų škicus. Kurį iš jų priimtumėte į savo vadovaujamą muziejų?

K. K. Šiaulytis. Priklaupusio vyro judesys.

K. K. Šiaulytis. Dailininkė prie molberto.

K. K. Šiaulytis. Dailininkė ir pozuotoja.

K. K. Šiaulytis. SPD piešėjas.

Pasiklydusių linijų škicas.

K. K. Šiaulytis. Aktas. Grakštus judesys.

K. K. Šiaulytis. Kūrybos įkarštyje.

K. K. Šiaulytis. Aktas su užuolaida.

Straipsnis ir škicai publikuojami

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 20.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36147-2026-05-21-kaip-patekti-i-muzieju

2026 m. gegužės 13 d., trečiadienis

ŽALIŲJŲ DIENŲ APSKAITA. EKOLOGO BALADĖ

K. K. Šiaulytis. Skambios stygos.

Įdaiktintas fotografijos fragmentas

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽALIŲJŲ DIENŲ APSKAITA

Pašnekų esė

Daugeliui mūsų, pavasariai, kaip metų laikai, sutrumpėjo iki dviejų šeštadienių. Mat, įvairiausių sporto varžybų finalai, kasmetinė „Eurovizija“ suryja ir penktadienių vakarus, ir daugelio šeštadienių popietes, kino detektyvai – naktis, o sekmadienius pasiglemžia buitis. Laikraštyje perskaičiau vaizdingą žinutę: „Miškuose iš po žemių veržiasi bobausių garbanos, briedžiukų ragai, suošė kulinariniai dilgėlynai“. Deja, minimų grybų nuotraukų nepateikta, tad kur juos pamatyti? Turguje? Retkarčiais, į televizinius tabloidus naujienų pavidalu prasibrauna mieste pasiklydę šernai ar kaminą lizdais užkimšusios kuosos – tad tiek ir lieka tų susitikimų su gamta... Po pastarojo daugtaškio, peržvelkite laikraščio puslapio iliustracijas, o pašnekų esė tęsinį skaitykite jau kita, stulpo forma:

K. K. Šiaulytis. Miško dviratininkė. Koliažas

EKOLOGO

BALADĖ

Buvo kiškis

po egle –

po žaliąja kepure.

Paryčiais,

tarp beržų,

skuodė lapė takeliu.

Smalsi snapė

akį metė – ir sumojo:

„Noriu, patirčių naujų –

prisiglausti prie spyglių!“

Rudė tarė:

– Ei, Žvairy,

leiski man paglamonėti –

tavo badžią skrybėlę

dėvėti!

– Še, perku!

Kiškis gavo pinigų –

tad turės

ir daug draugų...

Lapė murkso po egle,

po dygliuota skrybėle.

Slenka vilkas miškeliu,

žiūri –

spungso lapė dyvina,

snukis žydi gražume!

Pilkis vypteli kreivai:

– Cha!

Kokia didinga tavo,

Grietinėle,

žalioji karūna!

Mainom!

Dovanų –

tau pirtelė be langų!

Lapė džiaugias

žalvario raktu,

nuo pirtelės durų,

nuo šleivų.

Vakarais ten gulinės

ant karštųjų akmenų,

lauks kaimynų

svetaunų.

Brido pakrūmėm

medžioklis žiaurus,

o po egle –

kėpso vilkas baisus!

– Man reikalinga

tava uodega!

– deklaravo šaulys.

– Pykšt!

Tarsi žirklės

nuskriejo kulka –

Pilkio sermėga

tapo striuka…

Į viksvų balas

spruko vilkius bailus,

nešė pelkėn girtuoklių,

savo kaulus sveikus.

Šiandien,

šaulio virtuvėj,

tarsi kardas aštrus,

kabo pagarbiai

uodega – vedega,

primena nuotykį

patirtą miške…

– – –

Gi eglę – karūną,

nukirto biznierius guvus –

kišenėj šiurena

slidžius banknotus...

K. K. Šiaulytis. Vandenė. Koliažas ant atviruko

K. K. Šiaulytis. Kiškis lekia laukais,

akiai palikdamas tik linijas. DADA Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Atsitikimas kelyje. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Gamtos vartotojai. Humorografija

Publikacija skelbiama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 19.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36101-2026-05-13-zaliuju-dienu-apskaita-pasneku-ese

2026 m. gegužės 5 d., antradienis

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius – spaudos grafikos Raidžių Piemuo.

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas G. Bagdonavičiui. 2026

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius –

spaudos grafikos Raidžių Piemuo.

Visi esame girdėję skambią mįslę: „Baltos lankos – juodos avys, kas išmano – tas jas gano?“ Atsakymas – raštas. Taigi, mokantys skaityti – esame piemenys, o garsiausias Šiaulių miesto dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901 07 25 – 1986 02 03) nusipelnė didžiojo Raidžių Piemens vardo! Jis – vienas iš Lietuvos spaudos dailės pradininkų, nuo 1923 metų sukūręs daugybę savitų knygų ir žurnalų viršelių, antraščių, vinječių, iliustracijų. Dar daugiau iškalbingų raidžių kompozicijų dailininkas nupiešė kurdamas reklamas, prekinių pakuočių dizainą, plakatus, atvirukus, sveikinimo lakštus. Dažnas G. Bagdonavičiaus spaudos ar taikomosios grafikos kūrinys primena nuotaikingus šriftų paveikslus, juose raidės tarsi šoka, žaidžia, skraido, bet vis – praneša vieną ar kitą žinią.

Kaip rodo dailininko gimtadienio skaičiai, šiemet minėsime jo 125-mečio jubiliejų. G. Bagdonavičius darbavosi beveik visose vizualinių menų srityse – jis ir tapytojas peizažistas, portretų, šaržų meistras, spaudos leidinių, plakatų, afišų, emblemų pramoninės grafikos, reklamų kūrėjas, teatro dailininkas, etnografas, muziejininkas, baldų dizaineris, mokymo priemonių, modelių konstruktorius, išradėjas, fotografas, o jaunystėje – dar ir kino filmų aktorius. Savo namuose buvo sukaupęs didžiulę meno albumų kolekciją, prenumeravo meno kultūros žurnalus lietuvių, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis. G. Bagdonavičius, nuo 1921 iki 1967 darbavosi ir dailės pedagogikos baruose.

Gegužės 7, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, verta prisiminti reikšmingą G. Bagdonavičiaus kūrybos sritį – dailininkas yra vienas iš ekslibriso meno pradininkų Lietuvoje, sukūręs per šimtą savitų, raiškių, turiningų šios, sakyčiau, mįslingos grafikos kūrinių. Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekos Knygos grafikos centre įkurtas „Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas“ siekiantis aprėpti ekslibriso meno istoriją ir plėtrą Lietuvoje. Fondo veiklos ištakos – 1980 metai, kai dailininkas dovanojo bibliotekai dalį savo knygų ir ekslibrisų kolekcijų.

Šiame laikraščio puslapyje pristatau keletą G. Bagdonavičiaus spaudos grafikos darbų iš savo rinkinio, bei du iškalbingus ekslibrisus. Ekspresyvus auto ekslibrisas kuriame tarp popieriaus lakštų vaizduojama teptuku perverta dažų tūbelė – tai, tarsi vizualinis manifestas, pranešantis apie jaunatviškus siekius – kurti naują meną. Ekslibrisas teisininkui Ignui Urbaičiui (1896 02 16 – 1952 07 12) kupinas mistikos, religinių, alcheminių simbolių. Slėpingiausias – Uroboras – mitinė gyvatė apsivijusi žemės rutulį ir ryjanti savo uodegą.