K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2025 m. spalio 8 d., trečiadienis

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS AKMENŲ ALĖJOS

K. K. Šiaulytis. Mosėdis pasitinka rudenį.

Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS

AKMENŲ ALĖJOS

Kviečiu į trečiąją kelionę Salantų regioninio parko padangėje – ten, kur siaučia nesušukuoti vakariai vėjai, o debesys vis prausia laukuose, miškuose kažkada ledynmečių suridentus akmenis. Kartą, šiame krašte atsirado vienas nenuorama žemaitis, kuris užsimojo ledkalnių darbus pratęsti. Nesišypsokite, tai ne kokia legenda – toks galinčius tikrai egzistavo, tai jums gerai žinomas Mosėdžio gydytojas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19). Tas didis nuotykis, riedulių meno epopėja, prasidėjo 1957-aisiais. Visi buvom girdėję, kaip V. Inta miestelio apylinkėse kūlius globojo, rinko, alpinariumus kūrė, granito alėjas rentė, galiausiai, matyt, kad į senųjų laikų vaidilą panašus buvo, ta kūrybos aistra visus mosėdiškius apžavėjo – apie tai, anuomet pasakojo ne tik laikraščiai, bet ir vienatinė to meto televizija. Tačiau, įdomiausia istorija iki šiol nutylėta: kolūkių laikais, kai tik primilžis vietiniai valdžiai terūpėjo, Inta nugirdęs, kad prie Bartuvos upės kėpsančiame, griūvančiame vandens malūne jau tik velniai tamsiomis naktimis girnas suka, pasidarė kadagio šluotą ir susiruošė tvarką daryti – pinčiukų vaikyti. Vieną pusiaunaktį, Perkūnui griaudžiant, tuos kanopinius Bartuvos vandeniu pakrapijęs, į susvilusį kaminą suvarė, o atvaduotame malūne akmenų muziejų įkūrė.

Kai žmonės savo akimis panoro Mosėdžio akmeninius cūdus pamatyti, iš visos Lietuvos pradėjo autobusais plūsti, bet ir dabar ta trauka nenurimo, nauji smalsuoliai, o kiti jau penktą kartą čia atvažiuojantys V. Into ir mosėdiškių kūryba atsigėrėti negali. Bet, ar man papasakoti, ką tie keliauninkai čia patiria, kaip pamatytos grožybės jų akis drėkina, kaip atsidūsta prie kokio Bartuvos didakmenio, apkabinti siekia, lyg prie visos Gamtos prisiglausti norėtų...

Kai aš pastarąjį kartą ten buvau, akvarelę Akmenų muziejaus terasoje liejau, stebėjau, kaip Bartuva Akmenų muziejaus kūrėją prisimena – per tą valandą kol tapiau, upė vis tvino, garmėjo, ilgomis bangomis liejosi, V. Into sugrupuotas gluosnių slėniuko riedulių kompozicijas apkabino – tarsi nuplukdė tuos akmenis į legendų šalį.

K. K. Šiaulytis. Akmenų amfiteatras V. Into sodyboje.

K. K. Šiaulytis. Vaclovo Intos biustas

Akmenų muziejaus ekspozicijų salėje.

Skulptūros autorius Rimantas Eidėjus. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Mosėdžio vandens malūnas,

dabar Vaclovo Into akmenų muziejus.

K. K. Šiaulytis. Ūžaujanti, tvinstanti Bartuva,

žvelgiant nuo Akmenų muziejaus terasos. Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 39.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2025 m. spalio 1 d., trečiadienis

SALANTO LEDYNMETIS

K. K. Šiaulytis. Salantai. Gaidžio koplyčia.

Akvarelinis etiudas.

Kęstutis K. Šiaulytis

SALANTO LEDYNMETIS

Antrąjį pasakojimą apie šaunųjį Salanto miestą, kaip žadėjau, pradėsiu nuo gaidžio istorijos. Papasakosiu, kaip prisimenu... Kažkada, tikriausiai probočių laikais, vienas ūkininkas nusprendė paragauti gaidienos, mat jo sodybos giedorius buvo tikras naktibalda, gal koks lunatikas, mat, vos mėnuliui padangėse pasirodžius, kartais pilnatyje, kitą kart plonytėje delčioje, imdavo gerklę laidyti. Pagaliau, dar vieną nemigo naktį iškentęs susiruošė valstietis gaidį galabyti, bet tas, paplast-paplast per kluono stogą, švyst-pašvyst per sodybos klevą, per tvorą, lyg koks aitvaras persirito, vat-vat virš kaimynų trobų nuvasnojo, o pasiekęs Žvainių kaimo pakraštyje riogsantį kūliais apkaišytą kalnelį, kabakšt! – po žeme prasmego. Valstietis ranka numojo, svarbu, kad to naktibaldos nebeliko! Bet kur tau, naktelei užgriuvus, vos mėnuliui patekėjus, gaidys tame kalnelyje dar smagiau pragydo, visą apylinkę pažadino. Nuo tada, žmonės tą giedančią kūlių sankrovą Gaidžio kalnu praminė. Bet toje žemės kuprelėje, ne šiaip akmenys riogso, jo atšlaitėse ne vienas pilkapis senovėje buvo supiltas, matyt ir šventvietės būta, baltaveidės vaidilutės čia žalčių dievo Pilvyčio juodaliemenę-geltonžandę šeimyną globojo. Vėliau Gaidžio kalnelyje koplytėlė atsirado, Salanto miestas narsųjį šelmį gaidį savo herbe nusipaišė, o Salantų regioninis parkas patį Gaidžio kalnelį su visa koplytėle savo emblemoje įkurdino.

Būdamas Salantuose, kaip neapsilankysi to regioninio parko lankytojų būstinėje! Užsukau čia, gavau dovanų visokių nematytų žemėlapių, lankstinukų, o tada, miela tos buveinės žiniuonė Karolina, pakvietė pastato gilumon į akmenimis apkaišytą saliukę, kur visokių geologinių istorijų pažėrė. Pasakojo apie atšiaurius ledynmečius, kadaise Lietuvoje žvyrą, gargždą gremžusius, akmenis iš Švedijos ridenusius, apie ledkalnius, kurie už Alpių viršukalnes statesni buvo, o kai prieš 14 tūkstančių metų ta dangų siekianti ledo jūra tirpo, galingi vandens srautai plačiausius slėnius čia išgraužė. Tų slėnių grožį, kitus nemarius gamtos darbus saugoti ir įkurtas (1992 metais) Salantų regioninis parkas. Besvarstant ką išgirdau, šovė galvon idėja: jei jau šiame krašte saugomas ledynmečio palikimas, ar nereikėtų tam gamtos reiškiniui suteikti vardą – „Salanto ledynmetis“! Nežinia, kaip jis prigytų mokslo veikaluose, bet mano pasakojimo antraštei labai tiks!

Prisiminiau kitą žiemiško būvio galą – prieš dvidešimt metų, ankstyvą pavasarį, kai sniego pusnys dar tysojo miškelių pakraščiuose, o po kojomis dundėjo pašalas, su šio parko direktoriumi Modestu skraidėme automobiliu po ledynmečio sukurtas menes – erdvius Erlos, Salanto, Minijos slėnius. Ar tas dienas persmelkęs nykstančio sniego garavimas, ar mįslingasis Alkos kalnas, o gal Salantų bažnyčios bokštų miražas, Kalnalio, Nasrėnų, Kūlupėnų, Kartenos, Imbarės, Šauklių, Mosėdžio, Alanto, Bartuvos vardų paslaptys, pavertė tas kelias dienas gyvu mitu, atrodo, tada ir pajaučiau, kad galinga ledynmečio tirpsmo srautų energija niekur nedingo, ji slūgso tų plačių slėnų krantuose, vartosi, varvena Salanto upės vingiuose, balsingose griovų upokšnių melodijose, kyla iš žemės rūkais ir smaragdu žalia žole. Ta galia, gal per prigimtį, gal užbūrus gamtos didybei, per amžius reiškėsi ir šio krašto žmonių gyvenimuose. Apie tai, paporinsiu kitą kartą.

K. K. Šiaulytis. Sulijęs Kartenos piliakalnis. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Didysis Šilalės kūlis.

Sulijęs akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Nasrėnai. Vyskupo Motiejaus Valančiaus

gimtosios sodybos klėtelė. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Šauklių kaimo gandralizdžiai

ir debesų žirgai. Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 38.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34864-2025-10-01-salanto-ledynmetis

2025 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

ŠAUNUSIS SALANTO MIESTAS

K. K. Šiaulytis. Virš Salantų, tarp debesų,

nuo 1911 metų, kyla neogotikinės

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų

bažnyčios bokštai. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠAUNUSIS SALANTO MIESTAS

Rugsėjui įpusėjus susiruošiau į dar vieną akvarelinę kelionę, šį kartą buvojau tolimiausiame Lietuvos pakraštį, kur linksmasis upys – Salantas, per platų klonį link susitikimo su Minija vijokliu šnara, srautu vijasi. Internetinė orų žvalgyba pranašavo tikrai „akvarelines“ dienas – piešė gausiai lašančius debesis su iš jų kyšančiu kreivu teptuku – žaibu. Beveik taip ir buvo, visą savaitę padangėse dūko vakariai vėjai, rodėsi, virš galvų plaukė ne debesys, o vienas kitą grumdami kopė Žemaitijos medvėgaliai, tarp jų, ir vietiniai Imbarės, Kartenos didžiūnai. Bet, per tų aukštybėse gurančių kalnų properšas, krito ne žaibai, o vis, šypt-šypt vypteldavo saulė, švyst-švyst žarstė žemėn gulsčias-stačias spindulių juostas, žiūrėk, koks juodas, besimuistantis kalvagūbris jau ir išsigando, raitydamas kuprą link Latvijos Kuršo pasuko, vietoj jo, tarsi žydra skepeta sutvisko giedra.

Gal Vyskupas Motiejus Valančius išmokė mus po Lietuvą keliauti šmaikščiojo Palangos Juzės akimis ir liežuviu – matyti margas grožybes, dar pinti linksmus pramanus. Kaip Jūzupas Viskantas prisipažino – šiandien ir mes esame gabūs skilandžių, dešrų ir vėdarų kriaučiai! Bet šį kartą į Salantus pribuvau ne garsiojo baltojo pyrago ragauti, o rudenėjančius peizažus rymoti. Nebmoku žemaitiškai rokoutis, bet visada mielai klausausi kaip jie sodriu, rodos iš medžio drožtu žodžiu mūsų normines auseles lanksto. Kol pieštuku šmaukšt-šmaukšt, brūkšt-brūkšt, o šlapiu teptuku tekšt-tekšt gražinau popieriaus lapus, tai vienas, tai kitas salantiškis galantiškai pasveikinęs pasidomėdavo iš kur toks keistuolis pribuvęs. Panorėjo – tai ir pakalbino, sau dienelę paįvairino, dar mano meną pagyrė... Vietiniai su malonumu prisimena, kad jų sodalis kadaise Skilandžiais vadinosi, ties Gaidžio kalnu kūrėsi. Bet, kartą, per upės tvaną kokie tai bėdžiai rasto įsikibę pro šalį kebekšt-kebekšt saujomis yrėsi, o pamatę iš vandenų kyšantį Gaidžio kalnelį nudžiugo: „sala ontai!“, taip ir sukibo tiedu žodžiai, klest, miestaliui prilipo. O iš kur tas Gaidys? Gal iš tų laikų, kai čia liuteronai buvo įsikūrę, gal buvo bažnytėlę su tuo paukštaliu ant bokšto pasistatę? Dar Valančiaus laikais tos tikybos sodiečių tame krašte netrūko. „Paaugusių žmonių knygelėje“ apsakyme „Janis Kuisis“ rašytojas pasakoja kaip tas Janis, Šventosios miestelio liuteronas, „vedė moterį katalikę“, bet per visokius vargus, pats, galiausiai, geru kataliku tapo. Tačiau salantiškiai turi savo versiją kaip tas gaidys kalnelyje įsikūrė, o dabar, net miesto herbu tapo. Bet apie tai, kitame laikraščio numeryje...

K. K. Šiaulytis. Paminklas Palangos Juzei

Salantuose, prie skulptoriaus Petro Kalendos sodybvietės.

Tas medžio meistras, kažkada išdrožė garsųjį

sermegėtąjį kriaučių su po pažasčia didžiulėmis žirklėmis,

užkėlė ant dar didesnės klumpės, o žmonės,

pasigavę tą vaizdinį, praeitame amžiuje

buitininkų herbu padarė... Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Granitinis Gaidys,

su dar bent penkiais panašiais nutūpė Salantų ūlyčioje.

Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Imbarės piliakalnis, už jo,

vingriojo Salanto slėnis. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Po smarkių liūčių,

plūsta Salantas per buvusios užtvankos daubą,

aš tapau nuo tilto, žinoma, to upalio vandeniu. Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 37.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34820-2025-09-24-saunusis-salanto-miestas

2025 m. rugsėjo 22 d., pirmadienis

K. K. Šiaulytis. Druskininkai.

Žvelgiu į Čiurlionių sodybą. 2004.

Akvarelė sukurta

M. K. Čiurlionio plenero metu. 29,7 x 42

Šie Čiurlionių namai nuo 1896.

Kęstutis K. Šiaulytis

DRUSKONIO PRELIUDAI

Žvelgiu į M. K. Čiurlionio paveikslo „Preliudas“ (1908?) reprodukciją. Šiame kūrinyje skleidžiasi nuostabi ežero vizija: neramiose bangose baltuoja laivelių burės, tolimame krante rymo besileidžiančios saulės galva su iš jos sklindančiais spinduliais, aukštyn strėlėmis kyla septynių medžių lajos. Ežerėlis įrėmintas tarsi natų vinjetėje – abstrakčiu ornamentu, kuriame vis tik galima įžvelgti žemės rėžius, medžių grupes, vieškelius, net namelius simbolinio pusiasalio pakrantėje. Paveikslo kairėje, lyg debesys, lyg kokie žiūrovai iš anapus, kyla žmonių figūriniai siluetai. Kompozicijos puslankis atskleidžia paslaptį – visa tai, yra ištisas nedidelis pasaulis, šviesos planeta.

Gal šiame paveiksle Čiurlionis pavaizdavo savo vaikystės pasaką prabėgusią Druskonio ežerėlio pakrantėse? Čia, kur slėpingi vandenys gundė keliauti, išplaukti luotu saulėlydin, kur iš gelmių kilo lelijos, glūdumos kvietė žvejonės nuotykiams, maudynių žaismei. Debesų atspindžių miražai, vėjų dūksmo bangos, ledo šarvas žiemą ir pavasarinio tirpsmo upeliai skubantys susirinkti ežerėlyje – tai gamtos reginių poezija, legenda, kuri vėliau, lyg zodiako Vandenio upokšnis liejosi M. K. Čiurlionio muzikoje ir dailėje.

Įsikūrę Druskininkuose Čiurlioniai gyveno nuomotoje sodyboje rytinėje Druskonio pakrantėje, netoli ir dabar dar čia esančios garsiosios Šokančios pušies. Tik vėliau, kai M.K. Čiurlionis jau mokėsi Varšuvoje, tėvai įsigijo namus jau kitame ežero krante, kur dabar yra kompozitoriaus, dailininko memorialinis muziejus.