K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2025 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS IŠ SEIMO ir „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“ AKMUOSĖDIS

K. K. Šiaulytis. Parodos lankytojus sveikina

Seimo narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė.

Škicas.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS

IŠ SEIMO

Lapkričio vienuoliktąją Seimo antrųjų rūmų Galerijoje atidaryta paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Didžiuliuose lakštuose plyti prieš tris ir daugiau šimtmečių raižyti įmantriausi Europos kontūrai, karalysčių, hercogysčių, salų ir pusiasalių piniava, kartais, neatpažįstamai išsiklaipiusi net Baltijos jūra, Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantėse maudosi tik dailininkų fantazijai pavaldūs gyviai, į pučiamuosius muzikos instrumentus panašūs banginiai, burlaivius skandina jūrų slibinai, gigantiški aštuonkojai ir krabai. Visuose žemėlapių lakštuose radau nubraižytus gan tikslius SAMOGETIA (ŽEMAITIJA) kunigaikštystės kontūrus. Įdomu, kad tame plote Telšių vardas, ne visada išrašytas, o Mosėdis ant Bartuvos upės gyslelės, švyti gan dažname kartografiniame šedevre. Į renginį atvykęs Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Algirdas Žebrauskas apgailestavo, jog dabar Žemaitijai pripažįstamas tik etnografinio regiono statusas, o senuosiuose pasaulio žemėlapiuose Žemaitija – istorinė Lietuvos žemė, kunigaikštystė. Simonas Stanevičius pasakytų: „... ką amžiai pagadino, čėsas yra sutaisyti“. Šios parodos iniciatorė LR Seimo Laikinosios žemaičių grupės narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė dėkojo parodą atvežusiems Telšių muziejininkams, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ nariams už linksmai įgarsintą popietę. Pusvalandžiu anksčiau, kitoje Seimo erdvėje atidaryta paroda „Vaclovas Intas – 100“. Čia koncertavo Skuodo liaudiškos muzikos kapela „Bartuva“, parodą atidarė jos iniciatorė Violeta Turauskaitė, Seimo Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė. Nugirdau, toje grupėje dabar yra 32 asmenys. Buvusi Seimo narė, teisininkė Rimantė Šalaševičiūtė pasidalino prisiminimais, kaip prieš aštuonetą metų gimė idėja suburti seimūnus, kuriems įdomi Žemaitijos kultūra, istorija, nūdiena.

Į tos dienos renginius pavadintus „Žemaičių kultūros dienos Seime“ pribuvau gan nevėluodamas, šiek tiek anksčiau, nei man dažnai pavyksta... Mat, buvo pažadėta, kad bus galimybė susipažinti ir su kulinariniu gimtinės paveldu. Atskubėjus, Galerijoje aplink Skuodo kultūros centro stalus jau būriavosi giros, kastinio, cibulynės ragautojai, ne vieno gerklėje tirpo lašinukų bryzeliai, sodrių svogūnų riekelės... Iš Telšių pribuvo kailiniuotų lokių duetas (fotografiniame stende) ir Žemaitijos turizmo informacijos centro komanda. Prisirinkau lankstinukų, žemėlapių, o skuodiškiai dar dovanojo kulinarinių receptų atvirukuose rinkinį. Jei šiame puslapyje būtų daugiau vietos, atpasakočiau kaip pasigaminti patarmasą, mekerį, šmotmėsį ir duonos kisielių.

Paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“ veiks iki lapkričio 18 d. Įėjimas į Seimo antrųjų rūmų Galeriją – laisvas.

K. K. Šiaulytis. Žemaitijos turizmo

informacijos centro iškalbingoji gidė Auksė.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Politikas, diplomatas,

žemaitis iš Kretingos – Antanas Vinkus.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Žemaičių kultūros draugijos

prezidentas Algirdas Žebrauskas.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Gydytojas, Mosėdžio akmenų

muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19).

Šiam portretui garbusis Žemaitijos patriarchas

man pozavo savo sodyboje, 2005 metais. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. “AKMUOSĖDIS”, nauji žemaičių padavimai. Iliustracija.

Iš ciklo „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“

AKMUOSĖDIS

Tais neatmenamais laikais, kai šarkos dar nešiojo skrybėles, o kėkštai ąžuolynuose rinkdavosi į seimelius, šiaurvakariniame Žemaitijos kunigaikštystės pakraštyje, Bartuvos upės vingyje riogsojo didžiulis akmuo panašus į krėsle sėdintį lokį. Žiniuonės šarkos, visa ką matančios, apkalbančios, praminė jį AKMUOSĖDŽIU, mat, tais laikais šie paukščiai dar mokėjo mūsų kalbą. Žmonėms tas keistas vardas patiko, bet pasirodė kiek per ilgas, tad tą akmenį jie vadino trumpiau – MOSĖDŽIU. Čia pat, smarkaujančią Bartuvos upę kirto brasta, o šalia jos kėpsojo šiaudastogė pakeleivių užeiga. Joje apsistodavę prašalaičiai ir tuos svetingus namus pradėjo vadinti Mosėdžiu. Štai taip, šis vardas liko ir čia vėliau išaugusiam miesteliui. Gal smalsu, kur dingo akmuo su ant jo sėdinčiu lokiu? Pasakojama, jog vieną Didžiosios Pilnaties naktį akmeninis lokys atgijo ir iškeliavo. Ilgai klajojęs, apsistojo šalia Šatrijos kalno vešėjusioje girioje, galiūno ąžuolo šakose įsirengė būstą, kur laimingai gyveno iki pat legendinių laikų pabaigos. Gi, Bartuvos upėje likęs akmuo-krėslas, tapo Mosėdžio vandens malūno kertiniu akmeniu.

Šie tekstai ir piešiniai publikuojami

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 44.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35097-2025-11-12-zemaitiskas-reportazas-is-seimo

2025 m. lapkričio 5 d., trečiadienis

SLĖPINGI NATIURMORTŲ GAIVALAI

K. K. Šiaulytis. Blunkančių rugpjūčio dienų

nuotaika. 2025. Akvarelė, 32 x 24

Kęstutis K. Šiaulytis

SLĖPINGI NATIURMORTŲ GAIVALAI

Peizažas, portretas, natiurmortas – tai, mūsų visuomenėje bene žinomiausi dailės reiškiniai, tiksliau tariant – dailės žanrai. Bet ir šie žodžiai tapo tokie įprasti, kasdieniai, kad net neįtariame juos esant tarptautiniais klajokliais. Lotynų kalbos „protraho“ – ištraukiu, iškeliu aikštėn, išryškinu, virto prancūzišku „portrait“, kurį ir mes kiek pakeitėm, sulietuvinom. Mielos damos ir ponai nutarę įsigyti savo portretą, jei tik žinotų, kad bus „išryškinti“, kažin ar neprarastų noro pozuoti dailininkams? Žodis „natiurmortas“ irgi atklydo iš Italijos, Prancūzijos: „natura morte“, tai – negyvoji gamta. Anglų, vokiečių kalbose kiek švelniau nusakytas šis dailės žanras – „still life“. Manau, koks alchemikas, o gal ir šiuolaikinis fizikas, lengvai įrodytų, jog mus supantys daiktai, nors ir bežadžiai, vis tik yra kupini slaptingos energijos, o gebančiam žvelgti atidžiau – ir turi ką papasakoti. Istoriniuose filmuose tikriausiai esate matę kaip atrodė Viduramžių ar Renesanso epochų alchemiko laboratorija – stalai nukrauti visokiausiais mineralais, buteliukais, palubėj kabo džiovintas krokodilas, gyvačių išnaros, lentynose guli vėžlių kiautai, stypso kranklių iškamšos, kažkokių gyvūnų skeletai. Ne prasčiau atrodė ir Naujųjų ar Apšvietos amžių mokslininkų-keliautojų kabinetai, tik čia, greta navigacinių instrumentų, gaublių, teleskopo, visokių fosilijų, dar rikiavosi iš tolimų kraštų parvežtos ritualinės aborigenų kaukės, šamanų būgnai, indėnų tomahaukai. Mūsų dienomis, ne vieną kolegą sutinku sendaikčių mugėse, antikvariatuose, kiti dar aplanko šiuolaikinius namų apyvokos salonus, kur irgi medžioja jau nūdienos dizainerių sukurtus daiktus. Keisti, nekasdieniai artefaktai neprarado žavesio, jų pagalba savo namų interjeruose kuriame savitas instaliacijas, originalius natiurmortus dėliojame sodo terasose, balkonuose, virtuvėse. Ten, auksaveidžiai svogūnai, česnakų mąslios galvos, kietakakčiai moliūgai belaukdami savo eilės valgiaraštyje, puikuojasi pintine įrėmintame, atidžiai sukomponuotame erdviniame „paveiksle“, o šarvuotą krūtinę išpūtęs ananasas, kaip ir storžievės kriaušės, dažnai perkami tik, kad pritaptų stalo natiurmorte, dubenyje šalia vynuogių kekių, greta vazų su gėlėmis, kad geriant Kolumbijos kavą pasakotų savo vizualines istorijas.

K. K. Šiaulytis. Turgaus gėrybių stalas.

2022. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žaliuokių ir mėlyno dubenėlio

susitikimas. 2022. Akvarelė 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Alavijo kero veržlumas

ir metalinio paukščio giesmė. 2021. Drb., al., 35 X 45

K. K. Šiaulytis. Natiurmortas su lašiša,

vyno ir alyvų aliejaus butelių apsuptyje.

2021. Drb., al., 40 X 60

Straipsnis publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 43.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35054-2025-11-05-slepingi-natiurmortu-gaivalai

2025 m. spalio 29 d., trečiadienis

ART DECO BLIKUI – 100 METŲ!

Žurnalas „Skautų aidas“, 1931 m., Nr. 22 (79).

Viršelio dailininkas

Telesforas Kulakauskas (1907-1977).

Ant piešinio herojaus veiduko tviska keli blikai.

Kęstutis K. Šiaulytis

ART DECO BLIKUI –

100 METŲ!

Straipsnio antraštėje, vietoje žodžio „BLIKAS“ galite skaityti – „ŽYBSNIS“. Blikas, gi, (iš vokiško Blick – žvilgsnis), dailininkų kalboje – platus baltos spalvos potėpis, imituojantis šviesos atspindį tapybos ar grafikos kūrinyje.

Prieš šimtą metų Paryžiuje surengta tarptautinė dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio meno paroda „Exposition internationale des arts décoratifs et industriels modernes“ tarsi spindinčios kometos skrydžiu nušvietė pokarinę Europą, gal ir visą pasaulį, pažadindama naujus kūrybinius impulsus įvairiausiose meno srityse – architektūroje, grafiniame ir pramoniniame dizaine, madoje, dekoratyvinėje dailėje, spaudos grafikoje, sodų mene, kraštotvarkoje. Ekspozicijos pavadinimo santrumpa – „Art Deco“, tapo naujos meno krypties vardu. Parodoje dalyvavo dvidešimt viena valstybė, paviljonuose demonstruojami šalių modernistinės gyvensenos siekiai, tačiau tarp jų nebuvo JAV, gal manyta, kad ten tik kukurūzai želia. Tačiau, jau po kelių metų Niujorke išdygo (pradėtas statyti 1928, baigtas 1930) bene žymiausias Art Deco stiliaus pastatas – „Chrysler Building“ („Kraislerio dangoraižis“). Ta lenktomis arkomis laiptuota Manhatano viršūnė ilgam tapo Niujorko ir viso modernistinio pasaulio simboliu.

Tik ką užgimusioje Art Deco stilistikoje regimi dar prieš Didįjį karą, iki 1914-ųjų, klestėjusių meno krypčių – prancūzų moderno, austrų secesijos miražai, tačiau atsisakyta jų perdėto jausmingumo, iškilaus simbolizmo. Naujasis dekoratyvumas skleidėsi svariomis formomis, demonstravo patikimumą, tikslingumą, solidžią išraišką, žymi ir to meto kubizmo, fovizmo, ekspresionizmo, futurizmo kūrėjų įtaka. Art Deco palikimas – veržlūs dangoraižiai, didžiuliai prekybos centrai, prabangūs gyvenamųjų namų interjerai, juose – unikalūs baldai, modernių technologijų įranga. Visa tai tarsi įtaigotų, jog daugeliui ši meno kryptis buvo tik stebėjimo ir stebėjimosi objektas – dramblio kaulu inkrustuotą sekreterą ne kiekvienas galėjo įsigyti. Tačiau, kaip visada, yra ir kitas žiūrėjimo kampas. XX-tojo amžiaus tarpukaris buvo ir spaudos aukso amžius. Dideliais tiražais gyrėsi plačiajai publikai skirti laikraščiai ir žurnalai, reklamų dėka dar storesni tapo aukštuomenės leidiniai. Avangardinių idėjų suviliotų žurnalistų, leidėjų, spaudos dailininkų, fotografų kūrybinių siekių dėka jų kuruojami leidiniai tapo ne tik Art Deco tribūna, bet ir savitais šios meno krypties artefaktais. Čia pristatau savo senosios spaudos rinkinio „perliukus“ – kelių tarpukaryje Lietuvoje ėjusių žurnalų Art Deco stiliaus viršelius. O Juozo Keliuočio (1902-1983) leistas kultūros, literatūros ir meno žurnalas „Naujoji Romuva“ – visas persmelktas savita to laikmečio kūrybine dvasia.

Žurnalas „Misijos“, 1935 m., Nr. 4.

Žurnalo redaktorius T. J. Paukštys, S. J.,

leidžia T. T. Jėzuitai.

Žurnalas „Naujas žodis“., 1931 m., Nr. 5 (140).

Viršelio dailininkas Vaclovas Kosciuška (1911-1984).

Čia gimė ART DECAS.

Žurnalo „L‘ILLUSTRATION“ 1925 metų rugpjūčio 8 d.

numerio grafinė antraštė straipsniui apie Paryžiuje

veikiančią pasaulinę parodą

„Exposition internationale des arts décoratifs

et industriels modernes“ – „Tarptautinė dekoratyvinio

ir šiuolaikinio pramoninio meno paroda“.

Paroda atidaryta 1925 metų balandžio mėn.,

veikė iki spalio 25 dienos, bet kadangi

buvo labai populiari – ją aplankė

16 milijonų žiūrovų, buvo nutarta parodą

pratęsti iki lapkričio 8 dienos.

Prancūzijos savaitinis žurnalas „L‘ILLUSTRATION“

ėjo 1843-1944 metais. 1929 metais jo tiražas – 650 000 egz.

Žurnalas „Naujas žodis“., 1931 m., Nr. 10 (145).

Viršelio dailininkas

Vytautas Pranas Bičiūnas (1893-1943).

Jis buvo ir vienas iš šio žurnalo leidėjų.

Žurnalas „Naujoji Romuva“, 1937, Nr. 21-22.

Viršelyje dailininko

Jono Steponavičiaus (1907-1986)

grafikos kūrinio reprodukcija.

Straipsnis publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 42.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2025 m. spalio 21 d., antradienis

EKSLIBRISAI BIBLIOFILAMS

Grafikui, ekslibrisų kūrėjui

Valerijonui Vytautui Juciui (1930-2016).

Kęstutis K. Šiaulytis

EKSLIBRISAI BIBLIOFILAMS

Garbingą bibliofilo titulą suteikiau savo kuriamų portretinių ekslibrisų herojams-savininkams. Vieni jų yra rašytojai, literatai, kiti – Valerijonas Vytautas Jucys, Alfonsas Čepauskas sukūrė šimtus ekslibrisų, taigi, papuošė daugybę knygų, gi jų bičiulė Regina Vaišvilienė – ekslibrisų kolekcininkė ir propaguotoja, bibliotekininkė. Kai kas mano, jog piešdamas portretus kiek šaržuoju. Iš dalies tai tiesa – visada siekiu pastebėti linksmuosius portretuojamojo charakterio žybsnius.

Ekslibrisas – tai ženklas, nurodantis kam priklauso juo insignuota knyga. Tačiau, ekslibrisai yra ir miniatiūriniai meno kūriniai, kuriuos perskaityti, iššifruoti prireikia nuovokos, patirties, įžvalgos gebėjimų. Būna tokių painių, daugiasluoksnių šių grafikos labirintų, kad juos tyrinėjant prireikia ne tik lupos, bet ir magijos pasaulio kompaso. Aš savo ekslibrisuose dar įpinu humoro motyvų, kad nebūtų nuobodu spręsti tuos vizualinius slaptaraščius.

Jurgiui Kunčinui skirtą ekslibrisą iššifruosiu. Jis kurtas konkursui Alytuje, kuriame ekslibrisai turėjo atliepti ir šio miesto tiltų temą. Mano darbe Jurgis Kunčinas tvirtai laiko savo gimtojo miesto tiltą – raidę, ji simbolizuoja ir rašytojo populiariausio romano „Tūla“ pavadinimą. Dar viena užslėpta mintis – raidės, tai rašytojų tiltai į skaitytojų širdis.

Vaistininkei, mokslininkei, žolininkei,

etnografei Eugenijai Šimkūnaitei (1920-1996).

Rašytojui, žurnalistui, etnografui

Povilui Višinskiui (1875-1906)

Bibliotekininkei, ekslibrisų propaguotojai Reginai Vaišvilienei.

Rašytojui, politikui profesoriui

Vytautui Landsbergiui. Greta jo ekslibrise

pavaizduotas ir Fluxus kūrėjas Jurgis Mačiūnas.

Dailininkui, archeologui,

muziejininkui Tadui Daugirdui (1852-1919).

Rašytojui, žurnalistui, redaktoriui Vytautui Žeimantui.

Psichiatrui, psichologui, rašytojui

Karlui Gustavui Jungui (1875-1961)

Rašytojui, poetui Jurgiui Kunčinui (1947-2002)

Dailininkui, žurnalistui, keliautojui,

ekslibrisų kūrėjui,

ekslibrisų meno propaguotojui Alfonsui Čepauskui.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 41.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34976-2025-10-22-ekslibrisai-bibliofilams

2025 m. spalio 15 d., trečiadienis

LAUMIŲ KRĖSLAI, PERKŪNO KALVĖS

K. K. Šiaulytis. Teatralizuota šventė prie

didžiausio Lietuvoje riedulio

– Barstyčių akmens. (Skuodo raj.)

Akmens ilgis 13,4 m, plotis 7,5 m,

aukštis – 3,6 m, sveria 680 tonų. Iliustracija.

Kęstutis K. Šiaulytis

LAUMIŲ KRĖSLAI,

PERKŪNO KALVĖS

Pabuvojęs Vaclovo Into akmenų muziejuje, gal Bartuvos sraunumos įkvėptas panorau po Lietuvą plačiau pasižvalgyti, šalies kraštovaizdžiuose tūnančius akmenis suskaičiuoti. Pradžia jau yra – muziejuje saugoma 150 tūkstančių sunkiasvorių bei visai miligraminių eksponatų, tad gal kitur nebedaug liko? Pradėjau apskaitą kitame Salantų regioninio parko pakraštyje, už Kartenos, Abakų Kūlupyje, kuris bilda nuo kalno ne vandeniu – akmenimis garma į Miniją. Kopiu aukštyn jo vaga tarsi kokia laiptuota kūlgrinda, vandens upokšnyje nėra, bet akmenų – tarsi purslų visas miškas pritaškytas. Šimtas, du šimtai, trys-keturi..., bet ties devinta šimtine nutariau sustoti, skaičių primesti apytikriai. Žvilgtelėjau į knygą, Lietuvos upių vardyną, pasirodo, vien Kūlupių turime dvidešimt, upių su vardu Akmena – keturiolika, plius dar keliolika, kurių varduose irgi kyšo akmuo...

Beviltiškoje padėtyje reikia priimti radikalius sprendimus, tariau – žymiausius Lietuvos akmenis internete aplankysiu! Bet vos pradėjau savo išmaniojo telefono ekrane makaluoti, telepatiniu būdu į mane prabilo, čia pat, Minijos pakrantėje begulintis akmenėlis – pusiau banginis: trys metrai ilgio, du pločio, o ant jo dar ir velnio nagais grybštelėta. Girdžiu, lyg kas manyje įlindęs kalbėtų: „Esu Laumės kūlis, dar Kartenos akmeniu vadinamas. Gilioje senovėje, kai kūliai dar minkšti buvo, dykinėjo vienas velniūkštis, užsinorėjo granito paragauti, visa sauja mano šoną griebė, raguoton burnon kimšo, paspringo, ėmė akmenimis kosėti, visą pakrantę nusėjo, mat tos smulkmės kažkur Karelijoje prisirijęs buvo...“ Tik tiek į mano galvą patransliavęs akmuo nutilo, paliko apmąstyti – kas čia nutiko. Prie Minijos visada gerai mintys sukasi, matyt, jos varde irgi kerai slypi. Toptelėjo – štai kaip tos visokios legendos apie mitinius akmenis, stebuklingus šaltinius, užburtus lobius atsiranda: žmogus vaikštinėja pabaliais, gal arklius naktigonėje saugo ar miške pasiklydęs klampoja, ant akmens prisėda, o tas – šast, prabyla pavargusion galvon, savo gyvenimą pasakoja. Žmogus nušvinta, linksmą istoriją į kaimą parneša, po kokio šimtmečio etnografai užrašo, spaudoje paskelbia... Vien archeologas, muziejininkas Petras Tarasenka (1892-1962) keliaudamas po Lietuvą daugybę tokių pasakojimų yra surinkęs, knygose sudėjęs.

Keisti, margi akmenų likimai. Vieni didžiūnai girnomis pavirto, kiti mūruose, šventorių, kapinių aptvaruose surikiuoti guli, dar kiti sodybas puošia, skveruose parkuose įsikūrė. Bet mūsų kraštų laumės dar turi kur pasilypėti savo parėdus skalbdamos, yra kur perkūnui žaibus galąsti, velniukai vis dar randa kur nagus prikišti, raganos sostai visai tinka ir kokiam pakeleiviui prisėsti, o akmeninis kiškio pečius, net be kailinių šildo...

K. K. Šiaulytis. Didžiųjų Vankių akmuo.

Varnių regioninis parkas, netoli Požerės miestelio,

pakeliui link Medvėgalio.

Kaimynystėje esančios sodybos šeimininkė man pasakojo,

kad jos vaikystėje, kol melioratoriai dar nebuvo bandę

akmenį išrauti, aplink jį tiesiog puodais spanguolės derėjo

– lyg kokia laumė būtų pribarsčiusi. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Švendubrės akmuo. (Druskininkų sav.)

Pasakojama, kad velnias akmenį nešęs,

Nemuną užtvenkti norėjęs, bet gaidžiui pragydus...

Kiti sako, jog akmuo šventas, jo atskalas dėdavo

į statomų bažnyčių pamatus... Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Didžiulis Šauklių kaimo akmuo

žymi gyvenvietę, kryžkelę, tačiau didesnioji akmens dalis

buvo atskelta, panaudota Palangoje esančios

skulptūros "Jūratė ir Kastytis" postamentui.

Salantų regioninis parkas. Iliustracija.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 40.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34928-2025-10-15-laumiu-kreslai-perkuno-kalves

2025 m. spalio 8 d., trečiadienis

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS AKMENŲ ALĖJOS

K. K. Šiaulytis. Mosėdis pasitinka rudenį.

Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS

AKMENŲ ALĖJOS

Kviečiu į trečiąją kelionę Salantų regioninio parko padangėje – ten, kur siaučia nesušukuoti vakariai vėjai, o debesys vis prausia laukuose, miškuose kažkada ledynmečių suridentus akmenis. Kartą, šiame krašte atsirado vienas nenuorama žemaitis, kuris užsimojo ledkalnių darbus pratęsti. Nesišypsokite, tai ne kokia legenda – toks galinčius tikrai egzistavo, tai jums gerai žinomas Mosėdžio gydytojas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19). Tas didis nuotykis, riedulių meno epopėja, prasidėjo 1957-aisiais. Visi buvom girdėję, kaip V. Inta miestelio apylinkėse kūlius globojo, rinko, alpinariumus kūrė, granito alėjas rentė, galiausiai, matyt, kad į senųjų laikų vaidilą panašus buvo, ta kūrybos aistra visus mosėdiškius apžavėjo – apie tai, anuomet pasakojo ne tik laikraščiai, bet ir vienatinė to meto televizija. Tačiau, įdomiausia istorija iki šiol nutylėta: kolūkių laikais, kai tik primilžis vietiniai valdžiai terūpėjo, Inta nugirdęs, kad prie Bartuvos upės kėpsančiame, griūvančiame vandens malūne jau tik velniai tamsiomis naktimis girnas suka, pasidarė kadagio šluotą ir susiruošė tvarką daryti – pinčiukų vaikyti. Vieną pusiaunaktį, Perkūnui griaudžiant, tuos kanopinius Bartuvos vandeniu pakrapijęs, į susvilusį kaminą suvarė, o atvaduotame malūne akmenų muziejų įkūrė.

Kai žmonės savo akimis panoro Mosėdžio akmeninius cūdus pamatyti, iš visos Lietuvos pradėjo autobusais plūsti, bet ir dabar ta trauka nenurimo, nauji smalsuoliai, o kiti jau penktą kartą čia atvažiuojantys V. Into ir mosėdiškių kūryba atsigėrėti negali. Bet, ar man papasakoti, ką tie keliauninkai čia patiria, kaip pamatytos grožybės jų akis drėkina, kaip atsidūsta prie kokio Bartuvos didakmenio, apkabinti siekia, lyg prie visos Gamtos prisiglausti norėtų...

Kai aš pastarąjį kartą ten buvau, akvarelę Akmenų muziejaus terasoje liejau, stebėjau, kaip Bartuva Akmenų muziejaus kūrėją prisimena – per tą valandą kol tapiau, upė vis tvino, garmėjo, ilgomis bangomis liejosi, V. Into sugrupuotas gluosnių slėniuko riedulių kompozicijas apkabino – tarsi nuplukdė tuos akmenis į legendų šalį.

K. K. Šiaulytis. Akmenų amfiteatras V. Into sodyboje.

K. K. Šiaulytis. Vaclovo Into biustas

Akmenų muziejaus ekspozicijų salėje.

Skulptūros autorius Rimantas Eidėjus. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Mosėdžio vandens malūnas,

dabar Vaclovo Into akmenų muziejus.

K. K. Šiaulytis. Ūžaujanti, tvinstanti Bartuva,

žvelgiant nuo Akmenų muziejaus terasos. Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 39.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34900-2025-10-09-mosedzio-ir-bartuvos-akmenu-alejos

2025 m. spalio 1 d., trečiadienis

SALANTO LEDYNMETIS

K. K. Šiaulytis. Salantai. Gaidžio koplyčia.

Akvarelinis etiudas.

Kęstutis K. Šiaulytis

SALANTO LEDYNMETIS

Antrąjį pasakojimą apie šaunųjį Salanto miestą, kaip žadėjau, pradėsiu nuo gaidžio istorijos. Papasakosiu, kaip prisimenu... Kažkada, tikriausiai probočių laikais, vienas ūkininkas nusprendė paragauti gaidienos, mat jo sodybos giedorius buvo tikras naktibalda, gal koks lunatikas, mat, vos mėnuliui padangėse pasirodžius, kartais pilnatyje, kitą kart plonytėje delčioje, imdavo gerklę laidyti. Pagaliau, dar vieną nemigo naktį iškentęs susiruošė valstietis gaidį galabyti, bet tas, paplast-paplast per kluono stogą, švyst-pašvyst per sodybos klevą, per tvorą, lyg koks aitvaras persirito, vat-vat virš kaimynų trobų nuvasnojo, o pasiekęs Žvainių kaimo pakraštyje riogsantį kūliais apkaišytą kalnelį, kabakšt! – po žeme prasmego. Valstietis ranka numojo, svarbu, kad to naktibaldos nebeliko! Bet kur tau, naktelei užgriuvus, vos mėnuliui patekėjus, gaidys tame kalnelyje dar smagiau pragydo, visą apylinkę pažadino. Nuo tada, žmonės tą giedančią kūlių sankrovą Gaidžio kalnu praminė. Bet toje žemės kuprelėje, ne šiaip akmenys riogso, jo atšlaitėse ne vienas pilkapis senovėje buvo supiltas, matyt ir šventvietės būta, baltaveidės vaidilutės čia žalčių dievo Pilvyčio juodaliemenę-geltonžandę šeimyną globojo. Vėliau Gaidžio kalnelyje koplytėlė atsirado, Salanto miestas narsųjį šelmį gaidį savo herbe nusipaišė, o Salantų regioninis parkas patį Gaidžio kalnelį su visa koplytėle savo emblemoje įkurdino.

Būdamas Salantuose, kaip neapsilankysi to regioninio parko lankytojų būstinėje! Užsukau čia, gavau dovanų visokių nematytų žemėlapių, lankstinukų, o tada, miela tos buveinės žiniuonė Karolina, pakvietė pastato gilumon į akmenimis apkaišytą saliukę, kur visokių geologinių istorijų pažėrė. Pasakojo apie atšiaurius ledynmečius, kadaise Lietuvoje žvyrą, gargždą gremžusius, akmenis iš Švedijos ridenusius, apie ledkalnius, kurie už Alpių viršukalnes statesni buvo, o kai prieš 14 tūkstančių metų ta dangų siekianti ledo jūra tirpo, galingi vandens srautai plačiausius slėnius čia išgraužė. Tų slėnių grožį, kitus nemarius gamtos darbus saugoti ir įkurtas (1992 metais) Salantų regioninis parkas. Besvarstant ką išgirdau, šovė galvon idėja: jei jau šiame krašte saugomas ledynmečio palikimas, ar nereikėtų tam gamtos reiškiniui suteikti vardą – „Salanto ledynmetis“! Nežinia, kaip jis prigytų mokslo veikaluose, bet mano pasakojimo antraštei labai tiks!

Prisiminiau kitą žiemiško būvio galą – prieš dvidešimt metų, ankstyvą pavasarį, kai sniego pusnys dar tysojo miškelių pakraščiuose, o po kojomis dundėjo pašalas, su šio parko direktoriumi Modestu skraidėme automobiliu po ledynmečio sukurtas menes – erdvius Erlos, Salanto, Minijos slėnius. Ar tas dienas persmelkęs nykstančio sniego garavimas, ar mįslingasis Alkos kalnas, o gal Salantų bažnyčios bokštų miražas, Kalnalio, Nasrėnų, Kūlupėnų, Kartenos, Imbarės, Šauklių, Mosėdžio, Alanto, Bartuvos vardų paslaptys, pavertė tas kelias dienas gyvu mitu, atrodo, tada ir pajaučiau, kad galinga ledynmečio tirpsmo srautų energija niekur nedingo, ji slūgso tų plačių slėnų krantuose, vartosi, varvena Salanto upės vingiuose, balsingose griovų upokšnių melodijose, kyla iš žemės rūkais ir smaragdu žalia žole. Ta galia, gal per prigimtį, gal užbūrus gamtos didybei, per amžius reiškėsi ir šio krašto žmonių gyvenimuose. Apie tai, paporinsiu kitą kartą.