Kęstutis K. Šiaulytis
ŠUOLIAI
PER ŠIMTMEČIŲ SLENKSČIUS
Mūsų visų įvykdytas,
ilgas, gal net iki šiol vykstantis šuolis per dvidešimtojo – dvidešimt pirmojo
amžiaus slenkstį, buvo (yra) gan sudėtingas. Manau, pradėjome 1988-aisiais,
spalio 22-23 d., Vilniuje, simboliška – Sporto rūmuose. Įveikėme ne tik
įspūdingą skaitmeninį barjerą (2000), bet, svarbiausia, atkūrėme valstybės
Nepriklausomybę, pakeitėme politinę, ekonominę santvarką, atsivėrė
kompiuterijos, naujų technologijų epocha, kaip ir kelionių vartai į pasiilgtąją
Europą bei visą „pasaulinį kaimą“.
2025-aisiais paminėtas
Povilo Višinskio (1875 06 28 – 1906 04 23) 150 metų jubiliejus bei, deja, šiųmetinė
šio didžio Lietuvos kultūros žmogaus 120-oji mirties sukaktis, kviečia
prisiminti kitą skrydį per šimtmečių slenkstį – kaip Lietuva kilo iš
devynioliktojo į dvidešimtąjį amžių. Rašytojo, literatūros mokslininko Adolfo
Sprindžio (1921 01 29 – 1986 12 21) paskelbtoje Povilo Višinskio monografijoje
(išleista 1978), lengva, tikro žinovo, atidaus tyrinėtojo plunksna, per vieną
asmenį atskleistas tas neįtikėtinų permainų metas. P. Višinskio gyvenimo kelionė
prasidėjusi Žemaitijos glūdumoje, Ušnėnų kaimelyje, Ventos slėnių pagairėse, išsprūdusi
iš po šiaudinės valstiečių pastogės, knygoje srovena rašytojo kuriama žodinga
upe, netrukdo nei kur ne kur toje versmėje kyšantys, aštuntajam dešimtmečiui
būdingi socialistinio realizmo užkalbėjimų rieduliai.
Skaitai ir stebiesi, kaip Višinskis, dar besimokydamas Šiaulių gimnazijoje tarsi pajuto savo likimą – tapti šaukliu, kviesliu į ateitį. Gimtajame sodžiuje, kaimynėje Julijoje Žymantienėje (1845 06 04 – 1921 12 07) įžvelgė rašytojos talentą – Poviliukas atrado Žemaitę! Gretimame miestelyje, Užventyje, aptiko ir mielą dvarininkaitę Mariją Pečkauskaitę (1877 03 08 – 1930 07 24), Povilo vis raginama rašyti – ji tapo Šatrijos Ragana! Ir Sofija Pšibiliauskienė – Lazdynų Pelėda (1867 09 28 – 1926 03 14) savo prisiminimuose pasakoja apie P. Višinskio dėmesį jos kūrybai. Plati visuomeninė, žurnalistinė, publicistinė Višinskio veikla suvedė jį bemaž su visais to meto lietuviškos spaudos (vis dar draudžiamos!) autoriais. Jo bičiuliais, bendražygiais tapo poetas Pranas Vaičaitis (1876 02 10 – 1901 09 21), rašytojas Jonas Biliūnas (1879 04 11 – 1907 12 08), rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 03 18 – 1943 06 14). Kartu su Bite, 1898 metais aplankė Naumiestyje gyvenantį vieną žymiausių tautinio atgimimo vedlių, laikraščio „Varpas“ redaktorių Vincą Kudirką (1858 12 31 – 1899 11 16). Žvelgdami į šalia šių pavardžių, slapyvardžių surašytas datas, prisimindami minimų asmenų veiklą, galime tarti – jie visi buvo naujo, dvidešimtojo amžiaus pranašai, laisvos, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai. Atrodytų, Vincas Kudirka neįveikė to amžiaus slenksčio, to skaičiaus – 1900, bet, ne – jo sukurtos giesmės žodžiai, tarsi testamentas ir šiandien skamba mūsų šalies himne.
