K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2026 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

PABERŽĖS ŠVIESOS DAILININKAI

Plenero plakatas. Plakato kūrėjai –

Bronius Leonavičius ir Eigirdas S. Kruopis.

Kęstutis K. Šiaulytis

PABERŽĖS ŠVIESOS DAILININKAI

Gal pačioje mažiausioje Lietuvos gyvenvietėje – Kėdainių Paberžėje, vietiniai suskaičiuoja tik šešis kaimynus. Šis plačių horizontų toliuose vos įžiūrimas aukštų medžių guotas ir čia rymanti Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, švystelėjo Lietuvos Laisvės aureole dar 1863-aisiais. Paberžės kunigas Antanas Mackevičius (1828 - 1863) tų metų kovo 20-ąją Paberžės bažnyčioje paskelbė sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą manifestą.

Po šimtmečio, 1966-ais, į šį, rodos net Dievo ir valdžios užmirštą kampelį, lyg tremtin buvo atsiųstas kunigas, kapucinų vienuolis Tėvas Stanislovas (1918 - 2005). Gal jis griovė to meto sutemas kurdamas Paberžės šviesą? Pats Tėvas Stanislovas liudija, jog pirmieji Laisvės Žiburio skiltuvus savo kuprinėse čia nešė anuo metu sujudę Lietuvos žygeiviai. Jie lankė 1863-iųjų metų sukilimo mūšių vietas, tvarkė sukilimo dalyvių kapus, statė atminimo koplytstulpius. Šiemet pažymimas žygeivių judėjimo šešiasdešimtmetis. Knygoje „Apie Meilę ir Tarnystę“, autobiografijos skyriuje Tėvas Stanislovas pamini žygeivį, kraštotyrininką, rezistentą Stanislovą Gediminą Ilgūną (1936 - 2010). Matyt, Paberžėje susitikę du sovietinių lagerių „mokslų“ ragavę vyrai, jau tada regėjo atkurtą Nepriklausomybę. Netrukus, lyg pašaukti ar kieno paraginti, pas Tėvą Stanislovą, patirti Paberžės dvasinės liepsnos dvelksmą, plaukė, plūdo šimtai, tūstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Spaudoje pasirodantys vis nauji prisiminimai apie Paberžėje puoselėtą Laisvės aušrą, liudija, jog ir šiandien, tuomet pažadinta drąsos ir tikėjimo dvasia neišblėso, švyti gal kiek kitaip, ne ugnies spalvomis – skleidžiasi ramia gyvenimo kūrybos šviesa.

Šiomis rugpjūčio dienomis (nuo 14 iki 23-ios), Paberžėje susibūrė dailininkai, Tarptautinės kūrybos stovyklos-plenero „Paberžės nušviesti“ dalyviai. Jų vadovas, vilnietis tapytojas Saulius Kruopis pas Tėvą Stanislovą suskubo dar 1978-ais, ne kartą lankėsi ir vėliau. Iš tų laikų liko ne tik knygose pasidalinti prisiminimai apie Tėvą Stanislovą, bet ir meninių nuotraukų pluoštas. Paberžės istorinė šlovė prisišaukė dailininką ir 2010-ais. Tada Saulius Kruopis net keturis metus vadovavo čia vykusioms dailininkų kūrybos stovykloms „Paberžės vasara“.

Šiemet S. Kruopis sukvietė kolegas jau penktajai kūrybinei vasarai, skirtai Tėvo Stanislovo, Evangelijos apaštalo, keliui atminti. Plenerą organizuoja Lietuvos kultūros kongresas kartu su Menininkų asociacija "TILTAS", Lietuvos dailininkų sąjunga, Kėdainių savivaldybe, talkina ir Art city INN viešbutis. Paberžės vasara mums prasidėjo per Žolinę, o sekmadienį, šv. Roko dieną, Paberžės bažnyčioje atidaryta Sauliaus Kruopio tapybos paroda. Su pašventintų žolynų puokšte dailininką sveikino Lietuvos kultūros kongreso atstovas Virginijus Šmigelskis ir kolegos tapytojai, kurių, savaitės bėgyje susirinks net keturiasdešimt! Sėkmės kūryboje!

K. K. Šiaulytis. Paberžės varpų aidai. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Paberžės

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios

šventoriuje svečiuojasi ir kuria plenero dailininkai.

Akvarelė, pieštukai.

Dailininkė Skaidrė Butnoriūtė

Paberžės bažnyčios vitražų šviesoje.

S. Kruopio nuotrauka.

Dailininkas Bronius Leonavičius.

S. Kruopio nuotrauka.

Tapytojas Saulius Kruopis

per savo kūrybos darbų parodos atidarymą.

K. K. Šiaulyčio nuotrauka.

Tapytojas Gintaras Palemonas Janonis

Paberžės bažnyčios vitražų šviesoje.

S. Kruopio nuotrauka.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 32.

rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. rugpjūčio 11 d., antradienis

PRIE RADIJO BANGŲ VANDENYNO (2)

K. K. Šiaulytis. Vasara krepšyje. 2026. Dr., al., 40 x 40.

Iš publicistinės tapybos darbų ciklo “GOLD FM”.

Kęstutis K. Šiaulytis

PRIE RADIJO BANGŲ

VANDENYNO (2)

Pirmosios žmonių kalba prabilusios ir uždainavusios radijo stotys kūrėsi JAV. Vikipedija net rado pramoginių radijo transliacijų pradininką – amerikietį išradėją Charles Herrold (1875 – 1948), kuris nuo 1912 metų nedideliam klausytojų ratui vedė tokias radijo laidas Kalifornijoje. Plačiajai visuomenei skirtos privačios ir valstybinės radijo transliacijų stotys pradėtos steigti tik po Pirmojo pasaulinio karo. Pvz., Vokietijoje – 1923-iais. Taigi, Lietuvos, Kauno radiofonas įkurtas 1926-aisiais, nedaug pavėlavo dalyvauti ką tik prasidėjusioje Radijo Meno, Radijo Pramogų, Radijo Žinių ir Radijo Propagandos epochoje. Naujieji laikai, dar apipavidalinti Auto, Avia, Foto, Kino pasiekimais, pranašavo veržlų žmonijos skrydį į Didžią Ateitį, kurią savo manifestuose jau buvo numatę Italijos futuristai.

Poetas keturvėjininkas Kazys Binkis, irgi prabilo narčiu avangardistų balsu, tarsi atliepdamas futuristams, paskelbė eiliuotą, irgi, gal manifestą: „Radioekspromtas“ (1926):

Gerbiamieji ponios ir ponai!

Tegyvuoja radiotelefonai!

Tegyvuoja žemės dirbtuvėj

Radijo išleistuvai ir radijo imtuvai!

Šalin supelėjęs knygų balastas

Ir visos renkamos ir spaudžiamos mašinos!

Tiesiausias radijo kelias rastas,

Ir juo širdis su širdžia tesusižino.

Niujorkas, Tokio, Berlynas,

Sala, nutūpusi Didžiajam vandenyne,

Tibeto Lhasa ir Čenstakavos grūnąs vienuolynas,

Taip pat žemaičio gryčia šimtmetinė

Jau rišasi į sąjungą, į organizmą vieną

Pasaulio nervu, radijo antena.

Senųjų leidinių kolekcijoje turiu savitą futuristinės grafikos artefaktą, kuris galėtų iliustruoti K. Binkio eilėraštį. Tai pedagogo, rašytojo Juozo Geniušo knygos „Radijo pašnekesiai su mokytojais ir tėvais“ (1930) viršelis. Poeto minimas nervas – radijo antena, viršelio centre kyla tarsi pasaulio ašis, nebojanti nei žaibų, nei saulės vėjo gūsių ar kokių kitų kataklizmų. J. Geniušas „Autoriaus žodyje“ mini, jog knyga parengta pagal jo 1929-30 metais per radiją skaitytas paskaitas.

Tarsi burtų lazdele mostelėjus, to meto Kaune ėmė rastis užsienio šalių elektrotechnikos fabrikų agentūros, atstovybės, kontoros ir sandėliai. Jų biuruose švytėjo, blizgėjo naujausi radijo aparatai besipuikuojantys art deco stiliaus dizainu. O tų agentūrų užsakytos radijo aparatų reklamos mirgėjo ne vieno periodinio leidinio puslapiuose. Iškalbinga futuristinė „Radio imtuvų PHILIPS“ reklama spausdinta „Bangos“ žurnale 1932 metais. Tankiame lauro lapų vainike vaizduojamas naujo, herojinio sukirpimo žmogus siekiantis dangiškų radijo galių. Vizualine ištarme tarsi sufleruojama: „Klausaisi radijo – esi supermenas“. Rygos VEF reklaminiame plakate siūlo užsukti į fabriko agentūrą Kaune ir „Veltui pasiklausyti...“. Radijo aparatai buvo brangūs ne tik Lietuvoje. „Bangose“ aptikau tokią žinutę: „Radio programų klausymo bendruomenės. Nežiūrint nepalankių sąlygų (oras), radio programų klausymas bendruomenėmis Anglijoje labai plinta. Vien tik Yorkshiro mieste yra 26 tokios bendruomenės. Visoje Anglijoje jų priskaitoma ligi 120 su 50.000 dalyvių.“

Deja, „Bangose“, tarp gero ūpo reklamų šmėstelėjo ir skelbimėlis su žodžiu „krizė“, liudijantis, kad ne viskas buvo „perfekt“, toje daug žadančioje Radijo epochoje...

P.S.

Puslapyje pristatau ir mėgstamos radijo stoties „Gold FM“ muzikos įkvėptą tapybos darbą.

J. Geniušo knygos „Radijo pašnekesiai

su mokytojais ir tėvais“ (1930) viršelis.

Piešinio autorius nenurodytas.

Reklama žurnale „Bangos“, 1932 m.

Reklama savaitraštyje „Meno dienos“, 1935 m., Nr. 7

Reklama žurnale „Naujoji Romuva“, 1938 m., Nr. 42.

Reklama savaitraštyje „Meno dienos“, 1934 m., Nr. 3.

Skelbimas žurnale „Bangos“, 1932 m., Nr. 34.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 31.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article

/36591-2026-08-12-prie-radijo-bangu-vandenyno-2

2026 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienis

PRIE RADIJO BANGŲ VANDENYNO (1)

K. K. Šiaulytis. Plaukia antelė... 2026. Drobė, aliejus, 40 x 40

Kęstutis K. Šiaulytis

PRIE RADIJO BANGŲ

VANDENYNO (1)

Šiandien, savo ausimis karpome, akimis nardome ne viename audringame komunikacijos verpete, bet smagiausia buriuoti radijo bangose! Sukinėdamas seno radijo aparato rankenėlę, klausydamas iš paslėpto garsiakalbio sklindančių įvairiausių traškesių, šnabždesių, gali pasijausti Radijo Kolumbu, nugirdusiu epochą, kai eteryje sklandė tik Morzės abėcėlės stuksenimų aidai! Italų mokslininkas Gulielmas Markonis (1874 – 1937) sukūrė bevielį telegrafą, nuo 1896-ųjų, jo išradimo dėka pranešimai Morzės abėcėle jau keliavo ne laidais, o skriejo radijo bangomis. G. Markonis laikomas radijo išradėju, tačiau, tiesa sakant, garsą, muziką perduoti radijo bangomis buvo sugalvota tik po dešimties metų. Tai Kanados mokslininkas Reginald Fessenden (1866 – 1932) nutarė pasiekti, kad radijo antenos skleistų ne tik brūkšnelius ir taškelius. Pirmieji neraiškūs garso transliacijos bandymai fiksuoti 1900-aisiais, o 1906-ųjų metų kūčių vakarą R. Fesendenas iš savo laboratorijos, radijo bangomis pasveikino pasaulį su Šv. Kalėdomis, perskaitė keletą Luko evangelijos eilučių ir smuiku sugrojo giesmės „O Šventoji Naktis“ melodiją. Tą jo radijo laidą gal galėjo išgirsti tik Atlanto platybėse laivuose budintys jūreiviai-telegrafo operatoriai besiklausantys pranešimų Morzės abėcėle, bet jei ir girdėjo, tikriausiai pagalvojo, kad pasivaideno...

Prieš šimtą metų radijo bangos prabilo ir lietuviškai. Internete sugraibiau tokią žinutę: „1926 m. birželio 12 d., 19 valandą iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Pranešėjas Petras Speičys, pasakęs „Labą vakarą“, perskaitė sveikinamąjį žodį, kelias ELTA naujienas iš užsienio bei krašto vidaus gyvenimo pranešimus“. Klausytojų tikriausi buvo nedaug, Lietuvoje tuo metu užregistruoti tik 323 radijo imtuvai (1939-aisiais – 59 393). Įdomu būtų išgirsti tuometinius Kauno radiofono balsus... Mokslinės fantastikos puoselėtojai spėja, jog kada nors bus sukurti tokie galingi prietaisai, jog galėsime atsekti, net kadaise į kosmoso platybes paskleistus žodžius ir muzikos garsus... O šiandien – ačiū popieriui! Turime išsaugotą spaudos langelį į Lietuvos radijo praeitį – 1932 metais leistą savaitinį žurnalą „Bangos“. Žurnalo redaktorius – rašytojas, žurnalistas Augustinas Gricius (1899 – 1972), leidėjas – žurnalistas, vargonininkas Antanas Bružas (1893 – 1970). Kiekviename „Bangų“ numeryje, skyriuje „Radio savaitė“, per 8 puslapius buvo pateikiamos kasdienės įvairių radijo stočių (Paryžiaus, Vienos, Prahos, Stokholmo, Štutgarto, Bratislavos, Budapešto, Gleivico, Talino, Rygos, Florencijos, Kauno ir kt.) programos. Programų pradžia 6 val., pabaiga – 22 val., o šeštadieniais ir sekmadieniais – 23 val. Skaitai tas kalendoriškai surikiuotas eilutes, rodos girdi kaip Kauno radijuje dainuoja solistė B. Nekrašaitė: „Astrai vėlyvieji”, „Ko taip širdis vėl plaka”, „Trokštu aš meilės” (1932, trečiadienis, rugsėjo 14, 18 val.), o štai sekmadienį, rugsėjo 11d., 17,10 – net pusvalandį trunkanti laida „Pupų Dėdės pastogėj”. Laidos metu linksmus kupletus rėžė aktorius, žurnalistas Petras Biržys. Pasakojama, jog visi kas gali, metę sekmadienio pavakario darbus skubėdavo su Pupų Dėde radijuje pabendrauti…

Tęsinys kitame “LIETUVOS AIDO” numeryje.

P. S.

Kai piešiu ar tapau, renkuosi klausytis lietuviškos radijo stoties “Gold FM” muzikos. Gal jos įkvėptas, o gal gero pranešėjų tempo pakylėtas, sukūriau publicistinės tapybos darbų ciklą “GOLD FM”. Tikėtina, drobėje, šalia aliejinių teptuko potėpių įsirašė ir muzikos garsų virpesiai…

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas rašytojui,

žurnalistui Augustinui Griciui

Žurnalo „Bangos“ viršelis.

Viršelio grafikos autorius Vytautas Kazimieras Jonynas

Žurnalo „Bangos“ skyriaus „Radio savaitė“ antraštė

Teminio puslapio vinjetė „Literatūra Dailė Teatras“

Teminio puslapio vinjetė „Sportas“.

Vinječių piešinius autorius pasirašė „M.G.“.

Spėju, kad tai – dailininko,

karikatūristo Makso Ginsburgo inicialai.

Kauniečiams gal būtų maloni (nors ir sena), tokia žurnale aptikta sporto puslapio žinutė: “Šaulių futbolo pirmenybės eina prie galo. Šančių šaulių Kovas, sukirtęs praėjusį sekmadienį Kėdainių šaulius net 14:0, liko Aukštaitijos nugalėtojas” (“Bangos”, 1932, Nr. 37)

Publikacija skelbiama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 30.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36538-2026-08-05-prie-radijo-bangu-vandenyno-1

2026 m. liepos 29 d., trečiadienis

Kajetono Sklėriaus akvarelinės paslaptys

Kajetono Sklėriaus portretas

atspausdintas ant akvarelių aplanko.

Leidykla „Vaga“, 1964.

Kęstutis K. Šiaulytis

Kajetono Sklėriaus

akvarelinės paslaptys

Šių, 2026-ųjų metų vasara – tarsi akvarele nutapyta. Mūsų, lietuviški, saulėje spindintys, baltus kalnus primenantys debesys vis kažkur pasisemia vandens – tik apsižvalgai, o jie – jau kyla padangėse tamsiomis devyniaragėmis bangų keteromis, vėl pila, laisto, varva, taškosi, šniokščia! Dosnia gausa nulietos lankos, kloniai, kalvos, miškai švyti bent šimtu dvidešimt žalios spalvos atmainų, gaivina mūsų, irgi, tarsi akvarelėje įmirkusias akis.

Tokias, saulėtas, debesingas, sodria žaluma tviskančias vasaras akvarele tapė ir dailininkas Kajetonas Sklėrius (1876 07 27 – 1932 01 14). Šiemet minime K. Sklėriaus 150-ties metų sukaktį, žymu, jog jo gimimo data visai greta su M. K. Čiurlionio (1875 09 22), A. Žmuidzinavičiaus (1876 10 31) laiku, o ir šių dailininkų kūryba mūsų meno istorijoje taip pat įausta greta. Albume „Akvarelė“ (1986, “Vaga”), menotyrininkas Vytenis Rimkus taip surikiavo įvadines išsamaus šiai dailės sričiai skirto pasakojimo eilutes: “Šiuolaikinė akvarelinės lietuvių tapybos pradžia siejasi su pirmosiomis lietuvių dailės parodomis, kuriose buvo eksponuojamos ir mūsų dailės korifėjų M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus akvarelės. Galutinai akvarelė įsitvirtino ir suklestėjo trečiajame XX a. dešimtmetyje. Ypatingi nuopelnai čia tenka K. Sklėriui. Pradėjęs gana tiesmukiškai vaizduoti paprastus gamtos motyvus, palaipsniui jis priėjo prie įvairiausių nuotaikų lyrinio ir epinio gamtovaizdžio, nuo statiško portreto – prie sudėtingo žmogaus atvaizdo, prie figūrinio siužetinio paveikslo. Meistriškai nulieti, skaidrių, skambių spalvų lakštai atskleidė iki tol lietuvių dailėje neregėtas akvarelės galimybes. Dirbdamas Kauno meno mokykloje, K. Sklėrius skiepijo akvarelės meilę savo mokiniams, iš kurių ne vienas vėliau tapo žinomu akvarelistu“. Ir kiti apie Kajetono Sklėriaus kūrybą rašę autoriai: Vytautas Kairiūkštis, Augustinas Savickas, Jonas Umbrasas, Jolita Mulevičiūtė teikia Sklėriui Lietuvos akvarelės klasiko laurus.

Šiandien, daugelis mūsų – dailininkų, regimąjį pasaulį norime išardyti – sukonstruoti iš naujo, nugrimuoti jį savo išmone, įrėminti savo linijose, matuoti asmeninių siekių masteliu. K. Sklėrius pasaulį regėjo impresionisto akimis – tapė visiems atpažįstamą, mielą kasdienę aplinką: štai upė, štai kelias, trobelė, laiviūkštis, kreivi debesėliai, seni vienuolyno vartai, tačiau, visa kas jo darbuose – pakylėta, atrodo lyg nulieta amžinybės spalvomis, lyg būtų atverta tos trobelės, laivelio ar medžių guosto didi paslaptis. A. Savickas pagarsino tokią K. Sklėriaus ištarmę: „Jei pieši lauką rugių, tai reikia piešti dainą, kurią dainuoja rugiai“.

K. Sklėriaus kūryba buvo ne kartą pristatyta parodose, periodinėje spaudoje, meno istorijos foliantuose. 1938 metais Lietuvos dailininkų sąjunga išleido išsamų K. Sklėriaus kūrybos albumą su Vytauto Kairiūkščio apžvalginiu straipsniu. Mano kartos besidomintieji daile 1964-aisiais buvo pradžiuginti „Vagos“ leidyklos „diptiku“ – parengtas solidus, 32-jų K. Sklėriaus akvarelių lakštų aplankas (lapo formatas 40 x 30 cm, leidinio tiražas – 10 000) ir 16-os atvirukų rinkinys (tiražas 15 000). Aplanke, atskiru sąsiuviniu publikuotas platus dailėtyrininko Jono Umbraso straipsnis skirtas dailininko kūrybai. Šie du leidiniai, tarsi nuolatinė Kajetono Sklėriaus kūrybos paroda, iki šių dienų atsiveria tūkstančiuose bibliotekų bei kolekcininkų rinkiniuose.

K. Sklėrius. Pažaislio vienuolyno vartai, 1929.

Nespalvota reprodukcija 1938 metų albume.

Ten dar yra prierašas: „P. J. Bataičio nuos.“

K. Sklėrius. Žmonos portreto etiudas. 1921.

Atvirukų rinkinio viršelis. 1964.

K. Sklėrius. Kjodža. (Italija, Veneto regionas,

Venecijos provincija.) Laivai su žuvytėmis.

1929. Albume išleistame 1938 metais,

šis darbas įvardintas taip: „Chioggia, bragozzi su žuvytėmis“

K. Sklėrius. Venecijos kanalas. 1929.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 29.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. liepos 19 d., sekmadienis

BOTANIKOS SODAS VILNIOS UPĖS GLOBOJE

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas profesoriui

Stanislovui Bonifacui Jundzilui. 2026

Kęstutis K. Šiaulytis

BOTANIKOS SODAS

VILNIOS UPĖS GLOBOJE

Vilniaus universiteto botanikos sodų istorijoje, gal įspūdingiausi, o kartu ir romantiškiausi buvo 1799 - 1832 metai, kai sodas veikė Gedimino kalno pietrytinėje papėdėje, Sereikiškėse. Čia klestėjusio Botanikos sodo “aukso amžių” sukūrė Vilniaus universiteto profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 05 06 - 1847 04 27). Profesorius buvo švietimui, mokslui atsidavusio pijorų vienuolių ordino narys, kunigas. Jis visą savo gyvenimą paskyrė geologijai, botanikai, rengė šių mokslo sričių vadovėlius, steigė gamtos pažinimo kabinetus, muziejus.

1799-aisiais, Sereikiškių lankoje, tarsi iš visų pusių Vilnios upės ir jos kanalų apglėbtoje „saloje“, žėlė tik apleistų miestelėnų daržų balandos, žliūgės, na, gal dar koks tuzinas žolinių augalų, krūmelių. Po 25-erių metų, šioje vietoje S. B. Jundzilo vadovaujamame Botanikos sode vešėjo 8979-ių rūšių augalai, atstovaujantys visos mūsų planetos augmenijos pasaulį. Sodas buvo tvarkomas pagal žymiausio visų laikų botaniko Karlo Linėjaus (1707 - 1778) rekomendacijas. Tyrinėjami augalai žaliavo lysvėse suskirstytose geometrine tvarka, šilumamėgiams augalams buvo pastatyti trijų lygių šiltnamiai, sodas aptvertas aukšta tora. Pats S. B. Jundzilas gyveno sodo teritorijoje, universiteto įsigytuose Kirdiejų rūmuose, kuriuose buvo įrengti gamtos mokslų dėstytojų butai. Tad, profesorius ir pro savo buto langus, pusryčiaudamas ar gerdamas kavą galėjo gėrėtis botanikos pasaulio žavesiu. 1825 metais Botanikos sodą tvarkyti perėmė S. B. Jundzilo sūnėnas Juozapas Jundzilas (1794 - 1877). Deja, po kelerių metų, carinės valdžios įsakymu Vilniaus universitetas buvo uždarytas (1832), dalyje sodo įrengti kariniai įtvirtinimai, o Kirdiejų rūmuose apsigyveno carinės armijos kariškiai. Botanikos sodas, pavaldus Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijai, dar veikė iki 1842 metų.

Šiais laikais, nedidelė (pietinė) buvusio Botanikos sodo dalis priklauso dabartiniam Bernardinų sodui, šiauriniame plote plyti teniso kortai, o Sereikiškių vardas liko kitai sodo atraižai – Kirdiejų rūmų aplinkai ir Gedimino kalno papėdėje esančiam skverui. Bernardinų sode, buvusio istorinio Botanikos sodo kampelyje, įrengta tarsi muziejinė, bet gyva, žaliuojanti S. B. Jundzilo kurto botanikos pasaulio ekspozicija.

Kada atsirado tas keistas vardas – Sereikiškės, o pagal Vilniaus miesto istorijos tyrinėtoją, menotyrininką Vladą Drėmą – Šereikiškės? Žinomos kelios versijos, bet, kadangi nei viena nepatvirtinta rašytiniais šaltiniais, aš turiu savo variantą. Ta Vilnios pakrantė ilgai buvo apleista, paupio lankoje kerojo krūmynai, nendrynai, o šalia, kaip antipodas, jau nuo 1469-ųjų klestėjo rojų primenantys Bernardinų vienuolyno sodai, daržai. Gal, pajuokauti mėgstantys vilniečiai, stagarais lyg šeriais apaugusiai upės lankai tuomet ir prilipdė Šerių-Šereikiškių vardą?

K. K. Šiaulytis. Žvilgsnis iš Bernardinų

sodo Botanikos ekspozicijos į Kirdiejų rūmus.

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Linksmos piliarožės

Botanikos ekspozicijoje. 2026.

Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Džiugiai sukerojęs

plačialapis pelėžirnis Botanikos ekspozicijoje.

2026. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Žalia diena istorinėje

Botanikos sodo dalyje. 2025. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Vidurdienio spalvos

Bernardinų sodo Vienuolyno ekspozicijos rožyne.

2025. Akvarelinis etiudas, 24 x 32.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 28.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36463-2026-07-22-botanikos-sodas-vilnios-upes-globoje

2026 m. liepos 14 d., antradienis

PADEBESINGA DIENA KAIRĖNUOSE

K. K. Šiaulytis. Senus laikus menantis

fontanėlis. 2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

Kęstutis K. Šiaulytis

PADEBESINGA DIENA

KAIRĖNUOSE

Vilniuje, Kairėnų dvarvietėje, štai jau penkiasdešimt metų (su trupučiu) – įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Vis tik, šios gamtos karalystės istorija prasidėjo anksčiau, kada dvaro, istoriniuose šaltiniuose minimo nuo 1545 metų valdytojai, savo rūmų aplinką puošė renesansiniais, barokiniais parkais. XIX amžiuje, kai rūmų ir dvarvietės tvarką reguliavo Dorotėja Marikonytė-Lopasinckienė (1783 - 1857), Kairėnai tapo Vilniaus aukštuomenės mėguvos dausomis. Ne tik titulais žymūs miestiečiai, bet ir universiteto profesūra, literatai, keturkinkėmis karietomis bei menkesniais važiais riedėjo į Kairėnų kultūros renginius – pramanais garsėjo vietinis orkestras, mėgėjų teatras, turtinga dvaro biblioteka, gotikinė koplyčia. Gal, tuomet, Kairėnus aplankė ir garsusis gamtininkas, filosofas, botanikas, geologas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 05 06 - 1847 04 27), Vilniaus universiteto Botanikos sodo Sereikiškėse įkūrėjas?

Mūsų laikų vilniečiai, irgi keturračiais, bet motoriniais važiais, nuo pavasario iki rudens (žiemą – rečiau) lanko Kairėnų botanikos sodą. Čia nuolatinę gamtos šventę fotografuoja, filmuoja, tik rudeninius svečius, nusitaikiusius riešutauti, voveraitės nuliūdina – aplenkia. Nei žodžiais, nei akvarele ar nuotraukomis, nenusakysi, neaprėpsi Botanikos sodo augmenijos gausybės, kasdien besikeičiančios gamtinės įvairovės: vešėjimo, lapojimo, žydėjimo. Belieka tik žvalgytis, stebėtis, aikčioti, pasijausti drugeliu, nardančiu nuo vieno gyvo stebuklo prie kito... Padebesingą, bet kaitrią dieną, belaukiant oro prognozuotojų žadėto lietaus (jis pakrapnojo tik pakeliui į namus), viliojo botanikos sodo tvenkiniai, upokšniai (tai būdinga akvarelininkui), jų raibuliuojanti, skambi tėkmė. Bet sodo emocinis epicentras (mano nuomone) yra toks vasarinis varveklis – dvaro laikų fontanėlis. Aplink skulptūrinę fontano taurę telkšo miniatiūrinis ežerėlis prižėlęs įvairiausių augalų. Atpažinau tik plačialapį švendrą, etiudo kompoziciją papildė ir pakrantėje įsitaisiusi, jau parudusi vandeninė rūgštynė. Ežerėlis įrėmintas žolynų vainiku ir vejos lanku, juose, tarsi tamsūs rubinai pabirę paprastosios juodgalvės (Prunella vulgaris L.) žiedynai. Kiek kartų matytas, visur aptinkamas augalas, bet tik čia jį sutikęs, susipažinau.

K. K. Šiaulytis. Kairėnų botanikos sodo

kraštovaizdis tarp dviejų šimtamečių eglių.

2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Slaptasis upokšnis.

2026. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Paprastoji juodgalvė.

Prunella vulgaris L. 2026. Akvarelinis eskizas, 24 x 10

K. K. Šiaulytis. Žalumoje paskendęs buvęs dvaro

malūnas. 2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Akmeniniai upokšnio krantai

ir papartyno pavėsis. 2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

Publikacija skelbiama laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 27.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36438-2026-07-15-padebesinga-diena-kairenuose

2026 m. liepos 8 d., trečiadienis

SUKLIJUOTOS ATOSTOGOS. Spaudos dailininko pastebėjimai

K. K. Šiaulytis. Atostogų idilė

Kęstutis K. Šiaulytis

Spaudos dailininko pastebėjimai

SUKLIJUOTOS ATOSTOGOS

Šiais laikais nėra kam tyrinėti mūsų gyvenimo kokybės, tik deklaruojama, jog esame vis laimingesni. Betgi, vienas svarbiausių visuomenės sveikatos rodiklių yra pilnavertis poilsis, tame tarpe – atostogų būdu. Tačiau iš savo patirties žinome, kiekvienais metais mus ištinka vis tas pats – padraikios, skiautinės, sulopytos, suklijuotos atostogos. Tokias susiorganizuojame sudurstydami dienas prie savaitgalių, tarpušvenčių, dar margesnės jos tampa padalintos tarp Afrikos, Palangos ir sodybos, suraižytos auto kilometražais, pamargintos aerouostų terminalais ir viešbutiniais pusryčiais. Tuose kelionių viražuose pasitaiko nelauktų dirgiklių – įkyrūs muitininkai, streikuojantys geležinkelininkai, spūstys, kamšiai, visokių rūšių eilės, kuriose svetimšaliams tiesiog būtina pastovėti. Čakšt – čakšt(!), pliažinius guliadienius atraižomis sukarpo atmosferiniai reiškiniai – būna, kai tenka smėlyje užsikasti nuo pabirusios krušos! Bet tai – tik fiziniai trukdžiai. Didžiausias skyles atostogų rojuje pramuša mus laisvėn nepaleidžiantys kompiuteris ir telefonas – informacinio-komunikacinio pasaulio krankliai. Mobilusis, vos zvimbtelėjęs, darbdavio žinute į skutelius paverčia vakaro planus, o įkyrūs internetinių naujienų kūrėjai nepailsdami pešioja ir taip retėjantį viršugalvį. Nuolat sensacijomis atsinaujinančiuose ekranuose šmėsčioja vietinių, namudinių, pasigarsinti panorusių politikų išsišokimai (jie, grėsmių pavidalu pateikiami vietoj žadintuvo), pasaulinės naujienos, pagilintos tautosakos įžvalgomis grūmoja žaibais – žada permainas ne tik klimato klausimais. Jau nebūna laisvadienių be bomondo skandalų, automagistralių remonto, krepšinio nelaimių ir autoserviso…

Šią vasarėlę ir naktys visai sutrumpėjo – aplaižė jas už jūrų marių, kitame pusrutulyje, vykstantis futbolo čempionatas. Ten susirinkę viso pasaulio stadionų aistruoliai džiaugsmo ir nevilties ašaromis laisto ir mūsų pagalves… Sporto žinių girnos mala paskutines ramias valandėles – kaip susiklostys Valančiūno likimas, gal 2026 FIFA World Cup finale vėl, kaip 2022, susitiks Mbape ir Mesis?