K.K.Šiaulytis. GALERIJA: ŽURNALISTIKA. Šaržas

Jau pasirodė šių metų naujausias

"Žurnalistikos" numeris. 2025, Nr. 1 (51).

Tai - Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos leidinys.

Vyriausias redaktorius Vytautas Žeimantas.

Viršelyje mano piešti kolegų žurnalistų šaržai,

o vidiniuose puslapiuose - straipsnis apie Šaržo meną.

Kęstutis K. Šiaulytis

Šaržas – bohemiškos

dvasios miražas

Jei sumanysite ieškoti šaržo apibrėžimo kokiuose žinynuose, enciklopedijose, rasite tik vos kelis varganus, kanceliarine kalba suregztus sakinius. Žodis „šaržas“, prancūziškai charge – iškreipti. Bet ar tik tiek?

Šia tema, išminties pasisemti verta, sakyčiau, meno suvokimui „raktinėje“ E. H. Gombricho knygoje „Dailė ir iliuzija“. Ją iš anglų kalbos vertė Rasa Antanavičiūtė, leidėjai – ALK ir Alma littera, 2000. Skyriuje „Karikatūros eksperimentas“ autorius ne tarp eilučių teigia, jog amžių bėgyje turėjo daug vandens nutekėti, kol dailininkai ryžosi šaržuoti žmogų. Leonardo da Vinci, Albrechto Diurerio, kaip ir kitų renesanso tapytojų portretinės fizionomikos tyrimus ir atradimus Gombrichas prilygina Filipo Bruneleski centrinės perspektyvos atradimui.

Europos karikatūros istorijos analuose bene pirmųjų šaržų autoriumi laikomas žymusis skulptorius, dailininkas, architektas Lorenco Bernini (1598-1680) keliais brūkšniais nupiešęs išraiškingą kardinolo Scipiono Borgheze portretą (1650), bei popiežiaus Inocento XI figūrinį šaržą (apie 1676). Vokietijos meno istorijos tyrėjai, kaip ankstyvąją humoristinę grafiką pristato dvi garsias medžio graviūras: „Septynios Liuterio galvos“ (1523) ir „Velnio dūdmaišis“ (1521) , kurias taip pat galima laikyti pavykusiais šaržais. Tikriausiai visi esate matę keistenybių genijaus Džiuzepės Arčimboldo (Giuseppe Arcimboldo 1527-1593) tapytų portretų, tarsi sulipdytų iš jūrų gyvių, daržovių, vaisių, medžių šakų? Ar tai šaržai? Dar keistesnis, mistiškasis Jeronimas Boschas (Hieronymus Bosch 1450-1516). Gal jo kūryboje reikėtų ieškoti karikatūros meno ištakų? E. H. Gombrichas pirmaisiais dailės pokštininkais – karikatūristas, įvardina brolius Carracci, vienas jų, Agostinas Karrači (Agostino Carracci 1557-1602) buvo garsiausias to meto Italijos grafikas. Anglijos dailininkas, tapytojas, grafikas Viljamas Hogartas (William Hogarth 1697-1764) su enciklopediniu užmoju tyrė veido mimikų, juoko, humoro, vizualinių paradoksų vaizdavimo dailėje galimybes.

Politinės karikatūros žanras, o kartu ir grotestiški šaržai tapdavo itin populiarūs revoliucinių permainų metais, tokie kūriniai plito atskirais lakštais, medžio raižinių ar litografiniais atspaudais. Istorikai savo veikaluose mielai perspausdina reformacijos laikų, karinių ofenzyvų, antimonarchistinių sąjūdžių grafines satyras.

Šiuolaikinės politinės karikatūros pradininku laikomas Anglijos dailininkas James Gillray (1756-1815), istorijos vadovėliai neapsieina be jo šaržinių karikatūrų skirtų Napoleonui Bonapartui bei kitiems to meto valstybių vadovams.

Dažniausiai prisimenamas bene garsiausias XIX amžiaus karikatūristas Onorė Domje (Honore Daumier 1808-1879). Paryžiuje leidžiamuose žurnaluose „La Caricature“, „Le charivari“ buvo publikuota 4000 jo litografinių satyrų, muziejuose saugomi ir dailininko sukurti skulptūriniai šaržai. O. Domje pieštukas šokte šoko ne tik vaizduojant suktus politikų veidus, jis pagarsėjo ir kaip paryžiečių kasdienio gyvenimo scenų šaržuotojas. Iškalbingi skaitlingų litografinių serijų pavadinimai: „Tragikomiškos fizionomijos“, „Paryžiaus tipai“, „Skrupulingieji buržua“ ir kt. Ištisus rinkinius sudaro šimtai šmaikščių figūrinių šaržų skirtų dailininkams, laikraštininkams, aktoriams, rašytojams, teisininkams. O. Domje įteisino savitą šaržų „modelį“ – „didžiagalvių nykštukų“ portretus. Tokiuose piešiniuose vaizduojama maža vaizduojamo asmens figūra su perdėtai didele, šaržuota galva. Figūra pasitarnauja kuriant papildomą šaržo siužetą, atskleidžia vaizduojamo asmens būdingą stotą, eiseną, dažnai nurodo profesinę veiklą, hobius ar pašiepia jo įpročius.

Kad šaržas taptų mėgiamu, geidžiamu dailės žanru, prireikė ne tik menininkų drąsos, jų taiklios akies gebėjimų, rankos miklumo, bet ir publikos supratingumo, pritarimo ir, galiausiai, tų abiejų grandžių dvasios išlaisvėjimo. Karikatūra ir šaržas įgijo plačią tribūną periodikoje, kai XIX amžiaus bėgyje suklestėjo įvairiausių laikraščių ir žurnalų leidyba.

Bavarijoje, Miunchene, nuo 1845 iki 1944 metų ėjo gausiai iliustruotas humoro savaitraštis „Fliegende Blatter“ kuriame bendradarbiavo Vokietijos karikatūros klasikai Vilhelmas Bušas (Wilhelm Busch 1832-1908) ir Adolfas Oberlanderis (Adolf Oberlander 1845-1923) pagarsėję kaip puikūs iliustratoriai, tipinių žmonių charakterių konstruktoriai ir linksmų gyvūnijos šaržų kūrėjai.

Anglijoje nuo 1841 iki 2002 metų ėjo savaitinis humoro žurnalas „Punch“. Čia savo darbus publikavo šimtai karikatūristų, tačiau tiriant šaržo meno raidą, rekomenduoju pasidomėti savita rašytojo, šaržisto Makso Birbomo (Max Beerbohm 1872-1956) kūryba.

Prancūzijoje pas skaitytojus kasdien skubėjo jau minėtas humoro žurnalas „Le charivari“ (1832-1937). Čia savo darbus skelbė visas būrys grafikos klasikų, tarp jų puikiausi šaržistai: Gustav Dore (1832-1883), Andre Gill (1840-1885) ir fantastiškasis Grandvilis (1803-1847). Paminėsiu dar vieną daugeliui pažįstamą dailininką, kuris, betgi, nelaikomas šaržistu – Anri de Tuluz- Lotreką (Henri de Toulouse-Lautrec 1864-1901). Pasižvalgykite jo kūrybos bagaže – įkvėpsite svaigios bohemiškos drąsos.

Lietuvos šaržo meno, satyrinės grafikos pradžia siejasi su Vilniaus meno mokykla (1793-1831). Vienas žymiausių tos mokymo įstaigos dėstytojas ir vadovas, Jonas Rustemas (1762-1835), sukūrė kortų piešinių ciklą, kuriame su humoru vaizduoja tuometinio Vilniaus gyventojų tipažus. Tačiau ir daugelyje dailininko eskizų, autoportretų skamba humoro gaidelės. Oficialiai, J.Rustemo darbų kataloge autošaržu įvardintas tik vienas – „Raitelis ant žirgo“.

Dailininkas, tapytojas Vincentas Smakauskas (1797-1876) pagarsėjo ir kaip puikus grafikas. Tarp daugybės jo piešinių, eskizų, škicų, randama pluoštai šaržuotų portretų ir figūrinių šaržų, ( „Bajorai bučiuojasi“, „Liesas bajoras“, „Bajorai juokiasi“ ir kt.) , humoristinių gyvenimo scenų („Vaikai ir šuo“, „Iš pasivaikščiojimo“, „Pasibaidęs arklys“ ir kt.). Menotyrininkas Vladas Drėma monografijoje „Vincentas Smakauskas“ aukštai vertina dailininko gebėjimą šaržuoti, perteikti psichologinius veikėjų tipus, piešinių ekspresiją, dinamiką. Šioje išsamioje knygoje-albume publikuojamas ir V. Smakausko pieštas mokytojo J. Rustemo spalvotas figūrinis šaržas.

Tikriausi visi besidomintieji šalies daile yra matę Kanuto Rusecko (1800-1860) tapybos darbą „Besijuokiantis italas“ sukurtą 1823 metais. Stebint šią nuotaikingą drobę muziejuje, atrodo, jog linksmojo italo šypsena, primerkta akis, tarsi ragina: „Pamatykite šviesiąją gyvenimo pusę!”.

Bent dalis mūsų menotyrininkų, humoristinių piešinių autorių, poetą, dainų kūrėją Arturą Bartelį (1818-1885) vadina populiariausiu XIX amžiaus Lietuvos dailininku. Jis išgarsėjo piešinių ciklu „Lietuvos tipai“, bei Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumų“ serijoje išleista satyrinių albumų trilogija. Tie leidiniai dabar vertinami kaip mūsų komikso ir grafinės novelės pirmtakai. Albumų herojai – kruopščiai perteikti linksmais figūriniais šaržais.

Vienas kūrybingiausių XIX amžiaus Lietuvos dailininkų yra Alfredas Romeris (1832-1897). Šių dienų leidėjai turėtų daug darbo jei sugalvotų mums pristatyti vien šio piešinio meistro iškalbingus šaržus, humoristinius škicus. Dailėtyrininkės Jolantos Širkaitės knygoje „Dailininkai Romeriai“ publikuojami trys A. Romerio daugiafigūrinių šaržų lakštai, bet šalia – dailininko albumų saugomų Mokslų akademijos bibliotekoje sąrašas: „Aplankas su 51 karikatūra.“, “96 karikatūrų aplankas“ ir t.t. Tai vis šaržų ir šmaikščių škicų rinkiniai!

Lietuvišką XX amžiaus šaržų epopėją plačiu mostu pradėjo dailininkas Adomas Varnas 1922 metais išleidęs liuksusinį (spausdintą Vokietijoje) šaržų albumą „Ant Politikos Laktų“. Kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas papildė piešinius apžvalginiu tekstu.

Šaržų vietą meno albumų lentynoje įtvirtino žurnalisto Domo Šniuko veikalas „Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius“. Leidykla „Margi raštai“, 2004. Solidžiame tome (262 puslapiai), visa Smetonos laikų Lietuvos „grietinėlė“ – žymiausių menininkų, politikų, verslininkų, karo vyrų, sportininkų taiklios portretinės interpretacijos.

Tarpukaryje šaržai mirgėjo įvairiausiuose periodiniuose leidiniuose. Šaržus mielai spausdino dienraštis „Lietuvos aidas“, laikraštis „Diena“, savaitraštis „Sekmadienis“, meno kritikos žurnalas „Meno kultūra“, humoro žurnalai „Spaktyva“, „Vapsva“, savaitraštis „Kuntaplis“ ir kt.

Šioje kūrybos plotmėje garsėjo Telesforas Kulakauskas, Maksas Ginsburgas, Leizeris (Leonas) Kaganas, Borisas Jermolajevas, Stepas Žukas, jau minėti Juozas Olinardas Penčyla, Adomas Varnas. Puikių šaržų sukūrė ir kiti žinomi menininkai, tiesa, daugiau dėmesio skyrę kitoms dailės sritims: Jonas Burba, Feliksas Daukantas, Rimtas Kalpokas, Adomas Smetona. Įdomu, jog Lietuvos spaudoje aktyviai bendradarbiavo ir garsus Latvijos karikatūristas, lakūnas Sergejus Civinskis.

Scenografė Babora Didžiokienė 1932 metais Kaune surengė plastinių šaržų parodą. Dailės istorikės Jolitos Mulevičiūtės monografijoje „Modernizmo link dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940“ publikuojamas tapybinis B. Didžiokienės šaržas „Kauno kabake“. Paveiksle, to laikmečio „bohemos“ siužetas, prie vyno taurių diskutuoja pati B. Didžiokienė, Antanina Herbačiauskienė ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Šioje knygoje spausdinamas dar vienas to meto kultūrinį įvykį komentuojantis dailininkės piešinys – „„Ars“ manifestas“. Jame – 21 figūriniai atpažįstamų dailininkų ir meno kritikų šaržai. Piešinyje, obelyje tarp šakų įsitaisęs dailininkas Mstislavas Dobužinskis, kuris tuo metu gyveno Lietuvoje, o kažkada, Peterburge, pats yra sukūręs, humoro savaitraščiuose publikavęs kolegų šaržinius portretus.

Sovietmetyje šaržas buvo retas paukštis Lietuvos spaudoje, vis tik, 1956 metais vėl pradėtame leisti humoro žurnale „Šluota“ bei juokaujančių literatų knygose, feljetonų rinkiniuose, buvo galima aptikti linksmųjų portretų, prie kurių redaktoriai dar pridėdavo įrašą „draugiškas šaržas“.

1964 metais meno įvykiais besidominčią visuomenės dalį suintrigavo nelauktai pasirodžiusi Stasio Krasausko ir Grigorijaus Kanovičiaus šaržų ir epigramų knyga „Linksma akim“. Prie taiklia ranka „pagautų“ įžvalgių portretų nebuvo raminančio įrašo „draugiškas“, o ir epigramos kai kam pasirodė esančios skandalingai kandžios. Šaržuojamieji, trisdešimt šeši asmenys, priklausę to meto kūrybiniam šalies elitui: žymiausi rašytojai, dailininkai, kompozitoriai. S. Krasausko mestas grafinis iššūkis, matyt teigiamai paveikė spaudos leidinių redaktorių požiūrį į šaržo meną. G. Kanovičius 1981 metais išleido antrąją „portretinių“ epigramų rinkinį „Nuogi Olimpe“, šį kartą šaržus piešė Andrius Cvirka. To meto Lietuvos periodinėje spaudoje savitą šaržų grafiką kūrė, publikvo Sofija Veiverytė, Algirdas Šiekštelė, Andrius Cvirka, Arvydas Pakalnis, Ignas Adakris Martinaitis, Vitalijus Suchockis, Romas Palčiauskas, Zenonas Šteinys, Edmundas Žiauberis, Adolfas Uža, Leonas Kontrimavičius (Kontrimas), Kęstutis Šiaulytis (tai aš).

Reikšmingas kultūrinis įvykis ir nė kiek ne menkesnis jo katalogas, buvo 1975 metais Vilniuje surengta Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos karikatūristų darbų paroda „Homo Sapiens“. Parodos dalyviai, 65 dailininkai, kataloge prisistatė autošaržais.

Jau šiais laikais, kaip puikus šaržistas atsiskleidė bene žymiausias mūsų laikų karikatūristas (turintis šios srities darbo stažą nuo 1964-ųjų) Jonas Varnas. Jo kirčių neišvengė nei vienas bent kiek pasireiškęs Lietuvos politikas. Su J. V. šaržine kūryba gali lenktyniauti nebent V. J. – Vytautas Jurkūnas. Pastariesiems, ant kulnų lipa Ramūnas Vaitkus, Gintaras Jocius, Rolandas Vičys, Alvydas Jonaitis, Algimantas Snarskis, Martynas Juchnevičius, Donatas Bilius. Beveik visi mūsų karikatūristai kartas nuo karto užsuka į čia aptariamą juokų kūrybos erdvę. Humorografinių portretų spaudoje yra paskelbę Vladimiras Beresniovas, Ilja Bereznickas, Antanas Bartašiūnas, Ojaras Mašidlauskas ir kiti dailininkai.

Vertas dėmesio ir „gatvės šaržo“ žanras. Turistai, poilsiautojai, kiekvienoje Europos šalyje susiduria su linksmą portretinį kelionės suvenyrą siūlančiais dailininkais. Aptinkama didelė šios paslaugos kūrinių spektro įvairovė – nuo meilių išsišiepėlių, lėliškų veidelių štampavimo, negrabaus šaržo imitavimo, iki aukšto lygio darbų. Mūsuose, Palangoje, dažniausiai pakeliui į centrinį pliažą, kelis dešimtmečius darbavosi bene žinomiausias gatvės šaržų meistras, animacinių filmų kūrėjas Zenonas Tarakevičius. Jis 2012 metais išleido daugialapį (370 psl.) veikalą „Šaržų kalendorius“, jame, didelis būrys gerai Lietuvoje atpažįstamų mimikų. Manau, Lietuvos gatvės šaržų kūrėjai vien Palangoje ir Šventojoje jau yra nupiešę bent šimtą tūkstančių humorui neabejingų lietuvių portretų.

Dar niekas nesuskaičiavo, kuris Lietuvos politikas dažniausiai patenka spaudos karikatūristų akiratin, bet žinomi bent du socialdemokratų lyderiai kolekcionuojantys savo šaržus, tai – Česlovas Juršėnas ir Juozas Olekas. Č. Juršėnas yra surengęs keletą tos kolekcijos pristatymų Vilniuje, išleidęs rinkinio katalogą. Šaržinio „iškreiptumo“ požymių bei humoro dvelksmo nestokoja daugelis šiuolaikinių meno kurinių, bet ta pagava lieka tik supratingųjų pamatyta, išgvildenta, įvertinta.

Socialinius šaržus, kada satyrine, humoristine grafika vaizduojamas ne konkretaus žmogus, bet charakteringas visuomenės sluoksnių atstovas, piešė Stepas Žukas, scenografijos lakštuose – Stasys Ušinskas, Mstislavas Dobužinskis, Vitalijus Mazūras. Skulptūrinių šaržų yra sukūrę Napoleonas Petrulis, Erikas Varnas, Henrikas Orakauskas, o garsaus grafiko Valerijono Vytauto Juciaus net ekslibrisai nušvitę adresatų šypsenomis.

Autošaržus matyt yra bandę kurti ne tik dailininkai, bet ir visi linksmo būdo piliečiai. Kreivųjų veidrodžių atrakcionuose visada galėjai už nedidelį mokestį pamatyti save bevėpsantį, lyg kokioje Hogarto drobėje, o mūsų laikais, kita techninė priemonė – kompiuterių programos, jau kuria šaržus, tarsi burtų lazdele mostelėjus.