LINKSMŲ ŠV. VELYKŲ! SAULĖTŲ MARGUČIŲ!

Velykinis atvirukas. Austrija. Apie 1907 m.

 Dailininkė Pauli (Paula) Ebner (1873-1949)

Kęstutis K. Šiaulytis

LINKSMŲ ŠV. VELYKŲ! 

SAULĖTŲ MARGUČIŲ! 

 Pavasaris – gamtos šėliojimo metas. Šiemet, beveik sulaukėme „Baltų Velykų“ – Didžiosios savaitės pradžioje, bent dvi dienas gausiai snigo, Vilniuje, gatvėse vėl plušėjo mechanizuoti sniego artojai irgi grėbėjai. Nežinia, ar suspės vieversiai išsklaidyti debesų pilkumas, ar padangėse ridinėsis saulė Šventų Velykų dieną, bet  – tikra, mus džiugins ilgai laukta Prisikėlimo šviesa!

 Slėpingas gražiausios pavasario šventės artefaktas – kiaušinis, simbolizuoja visa ko pradžią, gyvybės radimosi stebuklą, nuolatinį gamtinio pasaulio atsinaujinimą. Smagu, kad ir Žemė, mūsų miela planeta, tokia panaši į apskritaveidį Velykų margutį. Meteorologinių kosminių aparatų ir skaitmeninės epochos ekranų dėka, žinome, matome: virš žemynų, jūrų, vandenynų skriejantys cikloninių debesų bei vėjų raštai – tarsi miklios rankos nupiešti žalčiukų-driežiukų-sūkuriukų ornamentai.

 Mano antikvarinių Velykinių atvirukų kolekcijoje – dar kitokia margučių ikonografija. Čia, ne tik linksmi vaikų nuotykiai, bet ir vaizdų pasakėčias primenančios istorijos. Dabita gaidys, viščiukas kaminkrėtys – tarsi dar Ezopo aprašyti herojai. Kad, jau prisiminėm Ezopą, verta perskaityti ir dabartyje aktualų jo pasakojimą:

                                 „VIŠTA, DEDANTI AUKSO KIAUŠINIUS“

 Vienas žmogus laikė gražią vištą, kuri dėjo aukso kiaušinius. Pagalvojęs, kad jos viduriuose yra aukso krūva, šeimininkas nusuko paukščiui galvą. Bet jos viduriai pasirodė tokie pat, kaip ir kitų vištų. Taip, tikėdamasis rasti krūvą turto, prarado ir mažą naudą. Pasakėčia moko, kad reikia tenkintis tuo, ką turi, ir vengti godumo.

Nuostabi  Žemės planeta,

 kokią ją pamatė Apollo 17 komanda, 

skrydžio į Mėnulį metu, 1972 metais. NASA nuotrauka. JAV

Velykinis atvirukas. Vokietija. 

Išsiųstas 1908 metais. Chromolitografija

Velykinis atvirukas. JAV. 

Išsiųstas 1911 metais. Chromolitografija, reljefas

 Velykinis atvirukas. Vokietija-JAV.

 Išsiųstas 1915 metais į Sankt Peterburgą.

 Chromolitografija, reljefas

Velykinis atvirukas. Lenkija. Išsiųstas 1928 metais 

Tekstas ir atvirukai publikuojami laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS".

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

29472-2023-04-07-linksmu-sv-velyku-sauletu-

Tarptautinė Ledlaužių Diena

K. K. Šiaulytis. Poledinės žūklės mėgėja. Stebimagrafija

Kęstutis K. Šiaulytis 

Tarptautinė Ledlaužių Diena 

 Balandžio pirmąją mūsų krašte baigiasi poledinės žūklės sezonas, o jau kitą dieną Lietuvos vidaus vandenų telkiniuose pradedamas dirbtinis ledo dangos atitirpdinimas. To reikalauja gamtosaugininkai, nes išbadėję kormoranai, bei jau iš afrikų parskridę garniai, laukia savo eilės smaguriauti ežerų ir tvenkinių žuviene. Kaip ir kasmet, paskutiniąją stintapūkio dieną, šiltai kailiniuoti vyrai ir moterys atsisveikina su pamėgtu žvejybos būdu ant svetingo Kuršių marių ledo. Ten, baltuosiuose sąstingio tyruose, iš visos Lietuvos sugužėję arktinių potyrių mėgėjai, prigludę prie ekečių vilioja vis dar gelmėse slapukaujančius ešerius ir vėgėles. Nuo Klaipėdos iki Sembos kranto plytintį bekraštį blyškaus sniego peizažą, pagyvina tarp Ventės rago ir Nidos pabiręs spalvotų palapinių miestelis. Tose laikinose pastogėse žvejai įsirengė jaukius, nors ir laikinus būstus, čia ypač smagu šaltomis žiemos naktimis, kai spengiančioje vidurmarių tyloje meškerykočių varpeliai praneša ilgai lauktą žinią – kimba! Su savimi atsivežtos kompaktiškos elektros jėgainės ne tik teikia šviesą žuvnamiams, bet ir energija maitina kompiuterius, verda rytinę kavą.

  Tą pačią balandžio pirmąją, pavakare, šalies didmiesčiuose ir savivaldybių centruose prasideda ilgai laukta Poledžio Žvejų Sugrįžtuvių šventė. Sostinėje, Akropolio ledo arenoje bus rengiamos parodomosios ekečių kirtimo peikenomis ir gremžimo grąžtais varžybos, Gedimino prospekte veiks strimelių rūkykla, garsaus dailininkų klubo „Plekšnė“ nariai „Palangos“ restorane pieš vilniečių šaržus, „Kablyje“ ragausime naujausio ungurių masalo pavyzdžius. Krepšinio sostinėje, Kaune, vyks piliečių, turinčių žuvų pavardes eisena nuo Nemuno-Neries santakos iki Žalgirio arenos, kur tarp Lydekų ir Karosų komandų bus surengtas oranžinio kamuolio turnyras. Šiauliuose planuojama varinėmis keptuvėmis apdovanoti gražiausias Talšos bei Rekyvos ežeruose pagautas žuvis. Jos bus pagerbtos ir kitu būdu – fotografuojamos.

 Dar prieš dvejus metus Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Pasaulinę Meškeriotojų Draugiją, prašydama, kad balandžio pirmoji būtų paskelbta Tarptautine Ledlaužių diena. Pripažinkime – kiek triūso reikia įdėti žvejams, vos ne rankiniu būdu varpant kasmet vis storėjantį marių, ežerų šalčio šarvą! Pagaliau, PMD pritarė mūsų darbščiosios vyriausybės iniciatyvai. Sugiedokime jai „Ilgiausių metų“, pakelkime šaldytuvinio ledo kubeliais pagardintą vaisvandenių taurę!

K. K. Šiaulytis. Sužinok savo svorį! Humorografija

K. K. Šiaulytis. Kuršių Marių panorama ties Nida. 

Fotografija

K. K. Šiaulytis. Kai temperatūra minus 25…

 Humorografija

K. K. Šiaulytis. Žvejų matematika. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Dailininkas Romas Žmuidzinavičius,

 su nidietiška peikena ant Kuršių marių ledo.

Fotografija

K. K. Šiaulytis. Žuvnamio interjeras. Fotografija

Tekstą - pašnekesių esė, bei humorografijas, stebimagrafijas,

 foto nuotraukas publikuoja laikraštis

"LIETUVOS AIDAS".

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29445-2023-03-31-

tarptautine-ledlauziu-diena?

La Belle Epoque - Puikioji Epocha. Atvirukų istorijos

Išvykimas iš viešbučio.

 Atvirukas išsiųstas Belgijoje, 

1904 metais. Chromolitografija.

Atvirukų istorijos

Kęstutis K. Šiaulytis

La Belle Epoque - Puikioji Epocha

Jau keliolika metų planetos noosferoje tvyro nuojauta, o komunikacinėse galaktikose pranašysčių tekstais byloja žiniuoniai – esame epochų tarpuvartėje. Dabarties politinių, ekonominių, ideologinių lūžių sąramoje verta prisiminti kitus kažkada klestėjusius žmonių gyvensenos klodus. Europinėje atmintyje tapybiškais miražais skleidžiasi lakia prancūziška formule nusakytas veržlus šimtmečių tarpuamžis – „La Belle Epoque“. Ta Puikioji epocha prasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karo metais (1870-1871). Karo pasėkoje vienoje šalyje krito imperatorius Napoleonas III, iškilo respublika, kitoje – gimė suvienyta Vokietija. Po keturiasdešimt ketverių taikių metų, 1914 metų liepos 28, Nuostabųjį laikmetį giljotinavo Didysis karas, vėliau pavadintas Pirmuoju pasauliniu.

 Paryžiečiai, kovoms su prūsais atminti, prie sostinės 1860 metais prijungtame Monmartro priemiestyje, ant to paties vardo aukštos kalvos nutarė pastatyti didingą bažnyčią – Sacre Coeur (Švč. Jėzaus Širdies) baziliką. Jos statyba truko iki 1914 metų. Dabar ši Bazilika, kaip ir Pasaulinei parodai Paryžiuje 1889 metais pastatytas Eifelio bokštas, tapo La Belle epochos simboliais. Tas šaunusis laikmetis aprėpė visą pasaulį – žemynus apjuosė geležinkeliai, miestų gatvėse šalia karietų atsirado automobiliai, pakilo pirmieji lėktuvai, prabilo telegrafas, telefonas, radijas, nušvito elektriniai žibintai... Įkvėptas mokslo ir technikos laimėjimų Žiulis Vernas lyg iš Gausybės Rago pažėrė skaitomumo viršukalnes pasiekusių romanų aibę. Vien „Aplink pasaulį per 80 dienų“ nuotykiai – tikras La Belle epochos eliksyras! Laikmetis įaustas ir kitų prancūzų – Gustavo Flobero, Gi de Mopasano, Emilio Zola kūryboje, garsiųjų anglų – Rajdajardo Kiplingo, Artūro Konano Doilio, Džeromo K. Džeromo, amerikiečių Džeko Londono, Marko Tveno knygose. Visi paminėti autoriai patys gyveno toje laimingojoje, nuostabiojoje epochoje.

 Mano kartos keliautojus laike į La Belle Epoque nubloškė dar prieš penkis dešimtmečius Lietuvoje išleistos Anri Periušo „Gyvenimų“ ciklo knygos skirtos Renuarui, Mane, Sezanui, Van Gogui, Sera, Gogenui, Tuluz-Lotrekui. Marguose „gyvenimų“ puslapiuose vis minimas Monmartras. Pasirodo, šio Paryžiaus priemiesčio gatvelėse, čia buvusiose dailininkų dirbtuvėse, triukšmingame „Mulen Ružo“ kabare – sukosi naujojo meno girnos. Modernizmo malūnininkais darbavosi ir Klodas Mone, Kamilis Pisaro, Edgaras Dega, Berta Morizo, čia gimęs Utriljo. Monmartro palėpėse prieglaudą rado kubizmą sukonstravę Pablas Pikaso, Žoržas Brakas.

 La Belle epochoje ir pašto tarnautojų kabinetuose išsilukšteno moderni komunikavo priemonė – atvirukas. Iliustruoti atvirukai savaime radosi (kareivių nupiešti) Prancūzijos-Prūsijos karo sūkuriuose, o vėliau, tapo šios epochos stebukliniu veidrodėliu – parodo viską, ko pageidauji. 

Paryžius. XIX amžiaus pabaiga. Fotografija.

„Atnaujinimo“ atviruke

 Vincento van Gogo kūrinio 

„Leitenanto Paul-Eugene Milliet portretas“

 (1888) reprodukcija. Darbas saugomas Krioler-Miuler

 (Otterlo, Nyderlandai) muziejuje.

Statoma Paryžiaus Monmartro Sacre Coeur bazilika.

 Atvirukas išsiųstas 1909 metais. Paspalvinta fotografija.

Šokis. Atvirukas išsiųstas Miunchene, 1903 metais.

Paryžius. Trokadero rūmai.

 Pastatyti Pasaulinei parodai 1878,

 nugriauti 1936. Paspalvinta fotografija.

Mieliausi linkėjimai.

 Atvirukas išsiųstas į Šveriną (Vokietija), 

1903 metais. Chromolitografija.

 Straipsnis ir „Aukso amžiaus“ atvirukai 

publikuojami valstybės laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“.

 Perskaityti, peržvelgti galite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29396-2023-03-24-

atviruku-istorijos-la-belle-epoque-

NAKTIS & DIENA. Spaudos dailininko galerija

K. K. Šiaulytis. Sugrįžo pempės. Atvirukas

Spaudos dailininko galerija

Kęstutis K. Šiaulytis 

NAKTIS & DIENA 

 Tikiuosi, jūsų netrikdo esė antraštėje įterptas keistas, bet daugiareikšmis ženklas “&”. Perskaitykite jį, kaip norite: “ir”, “irgi”, “betgi”, “taipgi”, “vėlgi”, “manding”…

 Jei Keturiasdešimties paukščių dieną, kovo 10-ąją, paskraidytume virš Lietuvos laukų ir girių modami kas kokiais turim sparnais – pagautų ne peizažinės, o batalinės tapybos įkvėpimas. Paežeriuose, tarpukalvėse, pamiškėse vis dar kaunasi žiema, nepasiduoda, kovoja visu savo ginklų arsenalu – tai šen, tai ten siautėja sniego pūgos, grasina aukštų pastogių ledo varvekliai, karo būgnais baldosi sniego žirnių kruša. Tikrai smagu būtų varnėnais aplėkti pavasarėjančius ir Nemuno, ir Nemunėlio slėnius, bet, kol gyvename sparnus suskliautę – tik braidome purienų pelkes, vieversių dirvonus, daržų žliūges. Įdomu, kas tai įkyriai žolei vardą sugalvojo?

 Pempės dieną, kovo 19-ąją, baigiasi ilgesniųjų naktų metas, rytoj – pavasario lygiadienis. Prasidės vasaros laikas – beveik baltosios naktys… Nerš lydekos, sužydės ievos ir kriaušės, kūdrose taškysis auksiniai karosai… Žinia, taip būdavo senovėje, tais laikais, kai mums dar nešvietė televizijos mėnulis bei kompiuterijos žvaigždynai. O kas, nūnai, domėsis sieninio etno kalendoriaus datomis, barsuko oro prognozėmis ar kielės dainele… Dabar, mega visatos žmogus, tarsi visagalis arabų pasakos džinas (nors ir uždarytas kreivame ąsotyje), panorėjęs kalnus gali nuversti! Vos pirštą pajudini – stebukliniuose aifonuose ir windowsuose rasi visas pasaulio naujienas, kolekcionuosi istorijos paslaptis, patenkinsi žinių aistrą, politinio gyvenimo geismą. Toje naktyje, kur šviečia kibernetiniai ekranai – skleidžiasi svaigūs adrenalino žiedai!

 Kovo 25-ąją švęsime gandrines, kiek vėliau dar parskris remezos, kregždės, gegužyje nakties laiką trumpins lakštingalos, ulbaus volungės, bobausių grybautojus gąsdins kuodą pašiaušęs slapukas kukutis. Visos 92 pavasario dienos galėtų turėti paukščio vardą! Knygoje “Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti” (autorius Petras Kurlavičius, piešinių autorius dailininkas Saulius Karalius) radau žinią, jog mūsų šalyje stebėtos 343 paukščių rūšys. Taigi, jei ornitologai pasistengs, kiekviena metų diena gali turėti savo paukštį!

K. K. Šiaulytis. Paplūdo požiemio vandenys.

 2014. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Paukščio skrydis. 2022. Atvirukas. 10 x15

 K. K. Šiaulytis. Pavasaris prie Vilniaus. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Pasakykite, gal jau prasidėjo pavasaris?

 2022. Atvirukas. 15 x 10

Esė, akvarelės, atvirukai publikuojami

laikraštyje “LIETUVOS AIDAS“.

Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29363-2023-03-17-spaudos-dailininko-

HUMORAS IR DEMOKRATIJA. Spaudos dailininko galerija

K. K. Šiaulytis. Vilniečiai balsuoja

 už Artūrą Zuoką, nes jis turi humoro jausmą 

ir barono Miunchauzeno drąsą!

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis 

HUMORAS IR DEMOKRATIJA 

 Nurimkit, šio teksto (pašnekesių esė) antraštė, visai ne dviprasmė, neturi nė krislo ironijos, bet, jei manote kitaip – pritarsiu, antgalvėn iškeltų graikų kilmės žodžių jungtyje slypi aibė prieštaringų užuominų.

 Žodis „humoras“ kildinamas dar iš Hipokrato laikų medicininio termino taip įvardinusio sveikatingos kilmės skystį tekantį žmogaus kūne. Kai apie pažįstamą linksmuolį pasakome „Jame kunkuliuoja humoras!“ arba „Iš jo trykšta humoras“, spėju, esame kažkaip susiję su archainio mąstymo vingiais. Tobulėjantis mokslas ir jo pagalbininkė literatūra, jau seniai humorą pripažino ne antropų vidiniu skysčiu, bet mažiau apčiuopiamu reiškiniu – intelekto gebėjimu. Tyrinėti humoro prigimtį ir jo taikymo galimybes ėmėsi filosofai, rašytojai, o kai tokių atsirado – ir psichologai. Šiandien sunku pasakyti, ar Servantesas, Sviftas, Rablė savo raštuose humorą preparavo, ar tiesiog leido jam cirkuliuoti iš knygų puslapių į skaitytojų minčių bibliotekas. Bandant keliais žodžiais aptarti šią didžią temą – šypsenos geną, pripažinta, humoras, tai intelekto gebėjimas pritaikyti „Kolumbo kiaušinio“ metodą sprendžiant nelauktai iškilusias problemas. Iš to ritasi pirmoji išvada – humoras yra kūrybingumo rodiklis, antra – „Pagal Jurgį ir kepurė“. Šį teiginį galima perfrazuoti: „Kokia galva, tokia ir šypsena“. Po to, kas pasakyta, mostelėsiu – kad galvoje nešvilpautų vėjai, kiekvienas karjeros laiptais kopiantis asmuo privalo kasdien skaitinėti „Patarlių ir priežodžių“ tomą, nes tai yra tikra humoro enciklopedija. Bet kurią depresinę situaciją galima neutralizuoti pritaikius liaudies išmintį, pvz.: „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“!

 Žodis „demokratija“, sudarytas iš dviejų komponentų: „demos“ – liaudis ir „kratia“ – valdžia. Antikos Eladoje išrastas valdymo modelis beveik nepakitęs veikia ir mūsų laikais. Bet, kaip ir Atėnų piliečių sueigose, šiandienos parlamentų balsuotojų valią dažnai savo naudai pajungia geriau retorikos meną įvaldę kolegos. Tokių mokovų seimuose netrūksta, nes daugumas jų, patys čia patenka savo rinkėjams pademonstravę oratorinius gebėjimus, taigi, panaudoję žodinę ekvilibristiką. Iškelsiu skambią prielaidą: oratoriams humoras – oras. Visi žinome, jei klausytojams (rinkėjams) nori patikti, kalbėk tai, ką jie nori išgirsti. Bet, dar geriau nei užuojauta, skambūs šūkiai ar planai, veikia jau minėtas Kolumbo atradimas – ištrauk iš savo Jurgio kepurės humoro zuikį, visi klausytojai pripažins – sugebi pajuokauti, sugebėsi ir savo pažadus įgyvendinti.

 Kaip humoras ir demokratija sąveikauja pas mus, Lietuvoje? Per 33 (trisdešimt trejus!) metus, linksmybių netrūko. Istorikai primins – yra buvę, net seimui vadovavo ne šiaip politikai, bet tikri humoro grandai! Vienas jų ir dabar šposauja – kolekcionuoja, viešina parodose karikatūristų sukurtus savo šaržus. Bet žygyje į aukštą tribūną, šypsenos ar sarkazmo vaistus būtina naudoti atsargiai, tik pagal paskirtį. Sakytinio, monologuose ir debatuose rėžiamo humoro gradacijos: subtilus, šiurkštus, grubus, lėkštas, tiesmukas, spontaniškas, ambivalentiškas, mąslus, filosofinis... Dar žinomas anglų (britų), juodasis humoras, o mūsuose – ir suvalkietiško, žemaitiško, kaunietiško juoko rūšys. Kada ir kiek jo dozuoti? Rinkimų kampanijoje panaudojus ne tuos raminamuosius, galima ne tik prarasti balsų, bet ir ilgam susigadinti politinių gyduolių reputaciją.

 Savivaldoje politikų išmintis, taigi ir humoro jausmas, rinkėjų vertinami ypač prielankiai. Vilniuje, pastarasis meras išgarsėjo linksma instaliacija Lukiškių aikštėje, socialinių tinklų metraštininkai plodami pasveikino „Pliažo vietoje Lenino“ idėją. Kaunietišką humorą (jo buvo daug) geriausiai supranta to miesto senbuviai, tad jiems spręsti, ar žvaliai nuteikė einamojo mero kadencija. Šiaulių savivalda išgarsėjo gebėjimu subtiliai paauklėti šalies valdžią, už tokį polinkį, balsuotų visi žemaičiai. Net neabejoju, dabartiniai Anykščių, Druskininkų merai, kaip ir kiti jų kolegos sugebėję pademonstruoti gyvenimišką išmintį, pratęs savo darbus.

K. K. Šiaulytis. Rinkimų problemos

K. K. Šiaulytis. Rinkimų kaulas

K. K. Šiaulytis. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus palikimas

K. K. Šiaulytis.  Sunki politikų dalia

Tekstas ir humorografijos publikuojami

 laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“.

 Peržiūrėti galite ir „LA“ internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

29265-2023-03-03-spaudos-dailininko-

Karas Ukrainoje. Jutubo žmonių portretai. Spaudos dailininko galerija

K. K. Šiaulytis. Ukrainos prezidentas 

Volodymyras Zelenskis. 2022. Škicas

Spaudos dailininko galerija

Kęstutis K. Šiaulytis 

Karas Ukrainoje. Jutubo žmonių portretai 

 Jutubo (YouTube) – gyvo vaizdo įrašų socialinį tinklą internete, sukonstravo (2005 metais), trys sumanūs (dabar, manau, multimilijonieriai), amerikiečiai. Internetinėje erdvėje skelbiama, jog nuo 2012-ųjų ši kūrybinė platforma vilnija per žemynus lenkdama radijo ir televizijos bangų taifūnus. Daugelio mūsų eksploatuojamas Feisbukas (Facebook), įsteigtas 2004 metais. O daugiaveidis Instagramas – asmeninių vaizdinų telegramų siuntimo visam pasauliui priemonė, atsirado 2010-aisiais. Šie įdomūs dariniai, tik nedidelė dalis naujos – komunikacinės eros, prasidėjusios 1975 metais, reiškiniai. Žinia, populiarieji medijų naujakurai – beveik neapčiuopiami: nestovi priemiesčiuose fabrikų korpusais, nenupaišyti geografiniuose žemėlapiuose, tad nepanašūs nei į Baikalo ežerą, Tobago salą ar Floridos pusiasalį. Kai kam – bėda, nei sugriausi, nei patrankomis užkariausi!

 Deja, kaip pasakoja žmonijos istorija, visa kas nauja, bet skirta visiems, o ne tik išrinktiesiems, susilaukia dalies Homo sapiens rūšies žinduolių pasipriešinimo. Didžios permainos kuria naujus tarpusavio priklausomybės santykius, o norisi šeimininkauti po senovei, kad kiti kitaip neperdarytų. Galvoju, gal įdėmiau pažvelgus, visi karai kilo nenorint „kertiniams“ prarasti užsėdėtą vietą?

 Matyt, ir pastarąjį karą Ukrainoje pradėjusi Rusija, pajuto, jog per greitai pasaulis keičiasi – būtina kai ką uždrausti, kai kam trukdyti, kai ką sau palenkti. Atrodo, tas prieš metus (2022 02 24) įsiplieskęs, visiškai beprasmis, pačiai agresorei pražūtingas karas, nelauktai atvėrė psichologines Rusijos piliečių perversijas. Bet, gal, keisčiausiomis užkariautojų vėliavomis susisupusi visuomenė, tik „trolina“ savo valdžią?

 Per šiuos metus peržiūrėjau ne vieną šimtą jutubo platformoje įkeltą pranešimą apie Ukrainoje vykstantį karą. Klausydamas nerimastigų žinių, mintyse diskutuodamas, persvarstydamas, ką girdėjau, piešiau pokalbių laidų dalyvių portretus. Daugelį jų pažįsta ir Lietuvos komunikacinio vandenyno kolumbai.

K. K. Šiaulytis. Žinomiausias Ukrainos politikos

 apžvalgininkas Aleksejus Arestovičius. 2022. Škicas

K. K. Šiaulytis. Garsusis jutubo herojus

 Markas Feiginas tarp pokalbio dalyvių. 2022. Škicas

K. K. Šiaulytis. Garsus Ukrainos žurnalistas 

Romanas Cimbaliukas, 2022. Škicas

K. K. Šiaulytis.  Šachmatininkas, polititologas, 

Putino oponentas Garis Kasparovas. 2022. Škicas

K. K. Šiaulytis. Paskendęs abejonėse

 didysis karo operatorius V. V. Putinas. 

2022. Humorografija

K. K. Šiaulytis.  Rašytojas, garsus 

Ukrainos politinis apžvalgininkas

 Michailas Šeitelmanas. 2022. Škicas

Straipsnis ir piešiniai publikuoti

 valstybės laikraštyje “LIETUVOS AIDAS”.

 Rasite ir “LA” internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

Akvareliniai akies preliudai. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Trinapolis audringą rudens dieną.

 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, 

pasižvalgymai Lietuvoje

Akvareliniai akies preliudai

 Pleneruose, braidant rasotus Lietuvos peizažus, vis pagauna pajautai atsiveriančios realybės apžavai. Kartais pavyksta matytą tikrovę akvarelės lakšte užburti, alcheminiais potepiais įrėminti, tiksliu pavadinimu užanspauduoti. Bet, žinia, didžiuma regos patirties, tarsi pinklios jūržolės lieka plaukioti asmens gelmėse. Laikui bėgant, tie žolynai herbarais klojasi popieriuje – grafiniais etiudais, plastine žaisme ar kaip dabar, tekstu.

 Jei ieškodamas vaizdingų motyvų laipioji piliakalniais – būk atsargus, kad aukštai pakilęs šūksniu ar žvilgsniu kokių galybių neprižadintum. Ties Pavandene, nuo Moteraičio didkalnio, į vakarus, Baltijos link, geriau nė galvos nepasuk – būtinai iš Rietavo Aukštojo Tyro pelkių lyg tinklais pagautos išnirs dausios lietaus marškos. Sako, tie debesų naštos vandenys čia, netoliese, Biržulio ežeran, Ventos upėn išsipila, bet ir Moteraičio ateiviui to gero lieka.

 Platumose besižvalgant, būna, asmeninė optika (ar kas kita?) tave apgauna. Kartą stebėjau tolumas nuo Medvėgalio Pilies gūbrio, žvilgsnis klaidžiojo senojo Žemaičių plento link, kur išlinkęs Miltkalnis guli. Ant jo šono suartos juodos dirvos lope pamačaiu boluojantį kirų pulką. Nustebau, iš taip toli neturėčiau jų įžiūrėti, gal kokia lindzė akin įkrito? Gal erdvė persikreipė? Bet, kai paukščiai pakilo – atpažinau, tai buvo gandrai, kelionei į Afriką susibūrę.

 Jei esi visai svetimas gamtai – geriau sėdėk prie televizoriaus! Iš patirties žinau, žali miško monai, šlapiamarškinės upių laumės, tiesiog žaisdamos tokius prašalaičius prigauna.

 Dvidešimtųjų žiema buvo permaininga kaip ir šiūmetinė. Vasaris prašvito tiek, kad susiruošiau dar pirštinėtas atidaryti plenerų sezoną. Bet, kažin, ar pavyko man akvarelėje spalvomis įplukdyti, be natų įrašyti savo užmojį – nulieti upokšnio čiurlenimą primenančią garsų giją, kuri andai skambėjo Druskininkuose, ties Vijūnėlės tvenkiniu.

 Tada, tirpstančios žiemos saulėje žvalgydamas tapybiškus Druskonio slėnio motyvus, siena kylančio pušyno kuorus, gaudydamas padange bėgančius lyg piemens genamus debesis, netikėtai nugirdau, atrodo, pačio gamtovaizdžio kuriamą muziką. Kažkur čia, šlaveno tyli, bet skambi, nenusakoma žodžiais trelė. Įsiklausęs bandžiau atspėti jos prigimtį, bet tik priėjęs arčiau Vijūnėlės tvenkinio supratau, kad tai čeža, šnarėdama braška lūžinėjanti ledo skaidrės briauna. Pasirodo, jau pavasariu alsuojančio tvenkinio bangos – vakario vėjo supintos vandens ringės plakė-skabė plonytį, per naktį susiformavusį įlanką puslankiu dengiantį ledokšnį. Vijūnėlė kūrė niekada nebepakartojamą muzikinį preliudą!

 Įdomu, Vijūnėlė, tai upelio ar deivės vardas?

K. K. Šiaulytis.  Druskininkai. Ratnyčios upelės vasaros nuotykis. 

2022. Akvarelė. 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Žvėryno pušys.

 2022. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Druskininkai. Vijūnėlės tvenkinio muzika.

 2020-ųjų vasaris. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Palanga. Birutės parko vakaro liejiniai.

 2022. Akvarelė. 24 x32

Tekstas ir akvarelės publikuojami 

valstybės laikraštyje "LIETUVOS AIDAS".

Galima rasti ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29178-2023-02-17

-dailininko-pasivaiksciojimai-po-

Kur Žilvino krantas

 

Palanga. Birutės šventgirė. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Palanga. Juodalksnių skraistės

 ties parko tvenkiniu. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

 Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

Kęstutis K. Šiaulytis

Palanga. Birutės šventgirė

 Palangos botanikos parkui 2011 metais grąžintas Birutės vardas, kurį grafas Feliksas Tiškevičius buvo davęs 1897-aisiais savo įsteigtam žymaus Prancūzijos kraštovaizdžių architekto, dendrologo Eduardo F. Andrė suplanuotam parkui. Nesunku suprasti, kodėl grafas ir jo žmona Antanina Kožbok-Loncka savo rezidencinius rūmus Baltijos pajūryje nusprendė įkurti šalia žemaičių garbinamo Birutės kalno vešinčioje šventgirėje. Ši kilni didikų šeima ryžosi naujai pertvarkyti, įprasminti mitinio miško buveinę, moderniu architektūriniu ansambliu, parko išplanavimu suteikti vietovei europinės sakralinių erdvių kultūros bruožų. Jau 1902 metais, tik pabaigus rūmų statybą, grafienės prašymu Birutės kalno papėdėje įrengtas lurdas. Tai buvo visiškai naujo pobūdžio šventykla, Prancūzijos Lurde 1858 metais vykusio stebuklingo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo mergaitei Bernadetai, liudijimas. Palangos lurdas tapo pavyzdžiu daugelio lurdų statybai Lietuvoje. Reikšminga ir tai, kad ši nauja pamaldumo tradicija tarsi sutvirtino gamtos erdvių: kalnų, grotų, upių, miškų sakralumą.

 Matyt, dar pirmieji mūsų Baltijos pajūrio čiabuviai tada bevardžiame Birutės kalne įkūrė savo dievų šventvietę. Gamtos gaivalų suformuota aukšta kalva kyla pamarių lygumų kraštovaizdyje tarsi nepažinių galybių sostas. Nuo tokio kalno, tarsi iš paukščio skrydžio, lyg pakylėtas žvelgi į siautulingą vandenų tvano begalybę, vakaro sutemose prapultin nyrantį raudoną saulės ratą. Čia, viršūnėje, kur sukrečia dvasinė pagava, pagarba dangaus, vandenų, žemės stichijoms, tavo sukurto laužo ugnis yra malda dievams ir deivėms, kurie, jauti-tikiesi, lydi tavo gyvenimą.

 Anų laikų pamariečiai, kuriuos senovės romėnų istorikas Kornelijus Tacitas žinojo kaip aisčius, to meto vyrai ir moterys, kiekvienas sava intencija nešė auką kalne degančiai šventai ugniai. Vyriška drąsa lenkė galvą rūsčiam valdovui, moteriškas rūpestis – vaisingumo, gyvasties deivei globėjai, kuri, čia apsigyvenus baltų gentims, gavo Birutės vardą. Mūsų žodžiai: barstyti, berti, birenti, pirmiausia nusako veiksmą – sėklų bėrimą dirvon, bet, žinia, sėklas barsto ir medžiai, žolynai, padangių debesys – lietų. Sakytum, varde-žodyje „Birutė“, slypi ir gyvybės pradžios, ir globos žinia.

  Bėgant amžiams senovės baltai įteisino kalno „dvivaldystę“ – alko šatrų laužo ugnis buvo skirta ir galingajam Perkūnui, ir mielai Birutei. Įdomu, kad ta savita kalno poros diarchija, tarsi dangaus lemtimi, įsiasmenino mūsų šalies legendose ir istorijoje. Žemaitijos valdovas kunigaikštis Kęstutis čia sutiko savo žmoną, šventyklos vaidilutę Birutę, jų sūnus Vytautas tapo Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, daugelio kraštų valdovu. Penkioliktojo amžiaus pradžioje, kada Vytautas Didysis krikštijo Žemaitiją, pagoniškos šventvietės nebuvo užmirštos. Vytauto statytos, funduotos bažnyčios iškilo senose šventgirėse, alkuose, savitai apjungdamos per amžius bėgančius žmonių dievoieškos kelius.

 Istoriniai šaltiniai mini, jog 1506 metais ant Birutės kalno buvo pastatyta šv. Jurgio koplyčia. Anuomet šis šventasis buvo laikomas karių, riterių, raitelių ir jų žirgų, globėju. Pagal senovės legendą Jurgis iš slibino nelaisvės išvadavo užjūrių šalies karalaitę. Mūsų liaudies dailėje: sienų tapyboje, grafikos raižiniuose, senųjų dievdirbių sukurtose skulptūrose šventasis Jurgis vaizduojamas kaip raitas riteris ietimi persmeigiantis pažeme besirangantį slibiną. Platesnėse šio siužeto kompozicijose randame ir atokiau stovinčią išvaduotąją karalaitę. Mitinės sąmonės lygmenyje baltų dievo, žaibais mojančio, blogį nugalinčio Perkūno ir šventojo Jurgio, ietimi įveikiančio drakoną vaizdiniai turi daug bendra. Atrodo, kalno koplyčios statytojų sumanymu, šventojo Jurgio legenda, savitai, poetine metafora pratęsia šio kalno kulto istoriją –  atstovauja čia anksčiau garbintus Perkūną ir Birutę. Taip tarsi primena kalno senąją dvinarę tapatybę.

 1869 metais Palangos bažnyčios klebono Konstantino Steponavičiaus rūpesčiu ant Birutės kalno iškilo nauja mūrinė, neogotikinio stiliaus jūros švyturį kiek primenanti aštuoniabriaunė koplyčia.

 Šventyklėlė, kaip ir pats kalnas bei šventgirė, per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų patyrė daug permainų. XIX amžiaus pabaigoje, beveik iki XX amžiaus vidurio Palangos bažnyčią ir šv. Jurgio koplyčią atlaidų metu sujungdavo bažnytinės eisenos, gimė tradicijos asmenines ir miestelėnų bendruomenių šventes rengti prie Birutės kalno. Grafams Tiškevičiams sukvietus, Palanga tapo populiariu Lietuvos ir Lenkijos diduomenės kurortu, to meto Birutės parko parteriai, gėlynai, pinklūs miško takai nestokojo atidžių gamtos grožio garbintojų.

 Jau daugiau nei šimtas dvidešimt metų Palangos šventgirė žaliuoja, klesti, skleidžiasi visų pamiltu parku. Apsilankęs šioje nuostabioje erdvėje, vis nusišypsau, prisiminęs, kad be reikalo nuogąstavo Birutei ištikimi Palangos vyrai, atsisakę padirbėti medkirčiais, kai pagal architekto Andrė projektą buvo retinama šventgirė. Tiškevičiui miško kirtėjų teko ieškoti vietinių vokiečių tarpe... Bet palangiškiai, o ir visi lietuviai, netruko pripažinti garsaus dendrologo, didelio medžių gerbėjo sumanymą. Šiandien, kai klaidžioji Birutės parko takų labirintais, ar slapukauji ant kokio suolo tvenkinio įlankėlės pakrantėje, atrodo, tave užkalbina ne tik margasis genys, žvitrusis bukutis ar krūmalandė karetaitė. Apsidairai – aukštyn, lyg Atėnų šventyklų kolonos stiebiasi pušys, jų padebesių viršūnės – lyg barokiniai skliautai, gi juodalksnių tankmės vos ne violetinė lapija dangsto nereidžių ir nimfų sapnus. Spėju, kad čia, pilkos medžių kamienų kerpės naktimis spindi antikvarinio sidabro šviesa, o padangių mėnulis perlamutro teptuku spalvina parko rožių žiedlapius.

K. K. Šiaulytis. Birutės kalno koplyčia. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Palanga. Parko tvenkinių tiltelis. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Ankstyvo ryto šviesotamsa. 2022. Akvarelė.

Valstybės laikraštyje „LIETUVOS AIDAS“ spausdinama mano publicistinė esė „Palanga. Birutės šventgirė“. Tekstą perskaityti, peržvelgti akvareles galite ir laikraščio „LA“ internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29097-2023-02-03-dailininko-pasivaiksciojimai-