SPAUDOS DAILININKO GALERIJA. Skambūs Vilniaus aidai

K. K. Šiaulytis. Lietuvos prezidentas

 Gitanas Nausėda. 2023

SPAUDOS DAILININKO GALERIJA 

Kęstutis K. Šiaulytis 

Skambūs Vilniaus aidai

 Šią, jubiliejinių Vilnius metų saulėtą liepos savaitę, dar kartą, kaip ir lemtingais praeito amžiaus devyniasdešimtaisiais, prabilo legendinis Geležinis Vilkas – visas jų pulkas, skelbiantis pasauliui apie ryžtingų, drąsių žmonių sostinę.

 Jau antri metai, daugiau nei 500 dienų, visai netoliese, Ukrainoje, mūsų istorinių brolių šalyje, vyksta beprasmis karas. Vėl, apviltos didybės svaiguliu apsinuodijusi Rusija siautėja, grasina visiems aplinkiniams kraštams. Šios subyrėjusios imperijos totalitarinė žiniasklaida smaguriauja pažadais vienas valstybes ir tautas nubausti, kitas užpulti, trečias apiplėšti. Demokratinių šalių gynybinė organizacija NATO, įkurta prieš 75-erius metus, yra patikima užkarda tokių agresyvių totalitarinio „blūdo“ planų realizacijai. Vilniuje vykęs NATO šalių ir kitų demokratinių valstybių vadovų susitikimas, savo draugingu susitelkimu priminė nuožmiai mūsų kaimynei, kad taika pasaulyje bus pasiekta, kad stipresniojo, „didesniojo“ diktatas tarptautiniuose santykiuose nepriimtinas.

 Vilniuje, kartu su valstybių vadovais, šią savaitę pabuvojo bent tūkstantis žurnalistų iš viso pasaulio, dar tiek pat – rinko informaciją apie „samitą“ prie savo kompiuterių, o visų jų: politikos apžvalgininkų, reporterių, fotografų, filmininkų ir dailininkų parengtas publikacijas apie mūsų sostinėje vykusį sambūrį skaitė, stebėjo šimtai milijonų aktyvių planetos piliečių. Plačiai cituojami Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno svarūs sakiniai, pasakyti kalboje Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. Ir šiame puslapyje verta jo žodžius priminti: „Kai kitiems sekasi gerai, gerai einasi ir mums. Grėsmės, su kuriomis susiduriame šiandien – nuo klimato kaitos iki nieko užnugary nepaliekančios ekonomikos sukūrimo, – yra per didelės įveikti bet kuriai vienai šaliai. Todėl siekdami tikslų turime dirbti kartu. Pasaulis keičiasi, mes turime šansą pakeisti jo dinamiką“.

  Mano indėlis į tą milžinišką vilnietiškos informacijos srautą – valstybių vadovų portretai. Škicavau, šaržavau stebėdamas svečius kompiuterio ekrane, ieškodamas, stabdydamas kadrus, gaudydamas charakteringus portretuojamųjų bruožus. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio portrete – ta akimirka, kai jis, sveikindamas vilniečius Lukiškių aikštėje, dėkojo už Lietuvos paramą Ukrainai, už suteiktą prieglobstį karo pabėgėliams.

K. K. Šiaulytis. NATO generalinis

 sekretorius Jensas Stoltenbergas. 2023

K. K. Šiaulytis. Vokietijos federalinis

 kancleris Olafas Šolcas. 2023

K. K. Šiaulytis. Turkijos prezidentas 

Redžepas Tajipas Erdohanas. 2023

K. K. Šiaulytis. Jungtinės Karalystės

 ministras pirmininkas Rišis Sunakas. 2023

K. K. Šiaulytis. Jungtinių Valstijų prezidentas

 Joe Bidenas kalba Vilniaus universitete. 2023

K. K. Šiaulytis. Prancūzijos prezidentas

 Emanuelis Makronas. 2023

K. K. Šiaulytis. Ukrainos prezidentas 

Volodymyras Zelenskis. 2023

Laikraščio "LIETUVOS AIDAS" 16 puslapis.

Straipsnį ir portretus rasite ir 'LIETUVOS AIDO"

 internetinėje svetainėje 

- https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29980-2023-07-

14-spaudos-dailininko-galerija-

 

700 * VILNIAUS ISTORIJOS * 700. Lukiškės, Neris ir Žvėryno tiltai

K. K. Šiaulytis. Geležinio Vilko tiltas (1979)

 žvelgiant iš Žvėryno. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

700 * VILNIAUS ISTORIJOS * 700

Kęstutis K. Šiaulytis

 Lukiškės, Neris ir Žvėryno tiltai 

 Matyt, Vilniaus įkūrimo legendoje minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino taurų medžioklė vyko sengirėje, kur  ir dabar, jos dalyje, žaliuoja seniausias Lietuvoje miškas – Vingyje, čia veši net 300-uosius metus skaičiuojančios pušys, bei dabartiniame Žvėryne ir Lukiškėse. Kažkada, visi trys miškais apaugę plotai sudarė vientisą girios masyvą, vadintą bendru vardu – Lukiškių Žvėrynu. Šias medžioklių erdves nuo  XVI amžiaus pavesta tvarkyti Lietuvos didikams Radviloms. LDK kunigaikštis, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565) Vingyje (šis vardas prigijo tik XIX amžiuje), pasistatė medžioklės pilį, antrąją – dabartiniame Žvėryne, Neries kranto aukštumoje. Palaikau nuomonę, jog Lukiškių vardą vietovei dar neatmenamais laikais “prilipdė” upeiviai: sielininkai, valtininkai, pirkliai, tarp kurių nemaža buvo atvykėlių kalbančių slavų kalbomis. Sunku sielių plaustus, atplukdytus nuo Naručio, Smurgainių, suvaldyti Vilniaus Neries linkiuose (luka – lankas), ties Žvėrynu ir Vingiu.

 Radviloms ne šiaip sau buvo perduota “kuruoti” legendinė Valdovų, Karališkoji giria (manau, ji ir taip vadinta) – tai buvo įtakingiausia to meto didikų šeima Lietuvos kunigaikštystėje, jų herbe dominuoja medžioklės ragų “triumviratas”. XVI amžiuje, jau prasidėjusioje baroko epochoje, medžioklės tapo ne tik “ekonomine” veikla, diduomenė puoselėjo ritualines medžiokles, primenančias narsius protėvių žygius.

 1503 metais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro (1461-1506) nurodymu pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena juosė tik naujausią miesto dalį. Pagoniškasis Vilnius, senosios šventvietės, liko už sienos, „nutolo“ Neries pakrančių uostai, žvejų gyvenvietės, bajorų dvareliai, aplinkinių girių miškakirčių sodybos, o jie tikrai teisėtai galėjo save laikyti miestelėnais, nes teikė  Vilniui ir statybines medžiagas ir kasdien reikalingas židinių, krosnių malkas. Sostinė vėl aplinkines vietoves prisijungė tik prabėgus šimtmečiams: Antakalnį, Lukiškes XIX amžiaus antroje pusėje, Žvėryną – 1902 metais.

 Vis tik, Neris, nors ir likusi už miesto sienos ir toliau buvo svarbiausia miesto transporto arterija. Senųjų laikų liudininkai pasakoja – upėje įvairaus dydžio laivų laivelių siautė ne mažiau nei lydekų. Anais tolimais laikais Neris buvo gerokai vandeningesnė, iki pat XX amžiaus pradžios tik vienas – Žaliasis tiltas (1536), išdrįso „perbristi“ upę. Kolegos pasakojo, kad dar iki 1966 metų iš Žirmūnų į Antakalnį už nedidelį mokestį plukdydavo keltininkai. Antrasis sostinės tiltas per Nerį sujungė Vilniaus centrą su Žvėrynu 1907 metais. Šis mikrorajonas gali puikuotis – dabar jį su Vilniumi sieja net keturi tiltai. Naujausias – Liubarto (1987).

*

 Seniausias Žvėryno girios vaizdas „įamžintas“ J. Oziemblausko litografijoje „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830). Mečetė stovėjo kairiajame Neries krante, netoli dabar iškilusio Geležinio Vilko tilto. Piešinio dešinėje, už namelių, jau matosi kitas, aukštas Neries krantas. Tai ta vieta, kur dabar švyti verslo centro “Green Hall” pastatai. Piešinio gilumoje, kaip per rūką – Viršuliškių, Šeškinės kalnai, o kairiau, už mečetės stogo – Žvėryno šilas. Šalia jo, dailininkas vos pažymėjo kažkokio pastatėlio kontūrus, matyt tai buvo svarbus, žinomas objektas, jei prireikė jį pavaizduoti. Manau, tai sargo namelis ir vartai į Žvėryną dabartinės Latvių gatvės pradžioje.

 J. Oziemblausko litografija

 „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830 m.)

K. K. Šiaulytis. Senasis Žvėryno tiltas (1907).

 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Neris ties Vingio parko tiltu (1985). 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šį straipsnį ir akvareles publikuoja

 laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 

Peržvelgti galite ir :LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29819-2023-06-15-700

-vilniaus-istorijos-700-lukiskes-

PERMAINŲ EPOCHOS PARADOKSAI. PEP – 1: Erzelio malonumai

K. K. Šiaulytis. Devintoji banga. Humorografija

PERMAINŲ EPOCHOS PARADOKSAI 

Kęstutis K. Šiaulytis

PEP – 1: Erzelio malonumai

 Apetitas kyla bevalgant! Šis visiems žinomas dėsnis galioja ir kitose vartojimo sferose, pvz., gyvename nuolatinių stresų būklėje, tačiau to maža – kasdien minkome, verdame, kramsnojame naujus “iššūkius”. Dirgiklių mūsų aplinkoje – kaip žvirblių lauko kavinėje – jei paberi trupinių, jų dar daugiau prisirenka. „Nervuojančių“ įspūdžių sėkmingai randame elektroninėje žiniasklaidoje – „žurnaliūgos“ bei „politinformatoriai“ gamina gausiai vietiniais krienais farširuotas naujienas. Jei to maža kraujo spaudimui pakelti, atsiverčiame komentarų „lauželį“ – dar patys ten „užmetame malkų“. Informacinių aistrų narkomanai nuolat prisijungę „nenuspėjamų“  influencerių paskyrose – vulkaniniai įspūdžiai garantuoti: taip suerzina, tiesiog jauti, kaip per ausis veržiasi smegenų lava.

  „PEP“ puslapis, kuriame dabar randatės – saugaus humoro oazė. Humorografijose įrėmintos mano šypsenos, žurnalisto Jono Laurinavičiaus brūkštelėti aforizmai, kitokiu būdu organizuoja vartotojo kraujo apytaką. Skaitytojas čia – tarsi meškeriotojas valtyje: kartais „pagauna“ mintį, o dažniau, tik gėrisi vasaros ežero ramybe...

K. K. Šiaulytis. Jūreivio vasaros rūpesčiai. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Kita šachmatų versija. Humorografija

Jonas Laurinavičius

AFORIZMAI (Brūkštelėjimai)

 

Žmogus taip keičia aplinką, kad darosi problema, kaip jam pačiam prie jos prisitaikyti.

*

Skubos amžiuje neįkainojama vertybė yra stabtelėjimai.

*

Kai viskas blogai, į galvą topteli gera mintis: o juk galėjo būti dar blogiau!

*

Ramentai ne kliūtis žengti koja kojon su gyvenimu.

*

Būtų normaliai gyvenęs, betgi pražudė pagunda dar geriau gyventi...

*

Pirmoji nesėkmė: išėjo iš namų laimės ieškoti, pamiršęs kelionmaišin duonos pasiimti...

*

Tvenkinys niekada nesubanguos kaip jūra.

*

Perkainuojant vertybes, susidaro krūvos nereikalingų atliekų.

*

Gęsta ir dangaus žvaigždės.

*

Plaudamas smegenis, neužteršk aplinkos.

Valdininkai praplėtė asortimentą: ėmė gaminti platesnius fotelius pasipūtėliams.

*

Kramtyti kietas mintis reikalingi ne stiprūs dantys, bet smegenys.

*

Niekas taip atkakliai nesikabina už gyvenimo, kaip mikrobai.

*

Gyvenimo pilnatvę sudaro ir tuščios dienos.

*

Epitafija: „Neliūdėkite, kad manęs nėra, ir džiaukitės, kad aš buvau“.

*

Faktus laužiant iš piršto, ima galva skaudėti.

*

Suserga ir sveikas protas.

*

Mūza įklimpo į alkoholį – kaip musė į išrūgas!

*

Šv. Petras – kietas kaip uola: neužsitarnavai – ir į rojų nė per žingsnį.

*

Universalumas: nei žemėje, nei vandenynuos druska nepraranda savo skonio.

*

Puse lūpų kalbant, puse tiesos ir tepasakoma.

*

Seimas – ta institucija, kuri sugeba įveikti protą.

*

Duoti visada maloniau, nei gauti. Ypač boksuojantis!..

*

Laikraštis "LIETUVOS AIDAS" 

publikuoja "PERMAINŲ EPOCHOS PARADOKSUS"

 ne tik "popieriuje", bet ir savo internetinėje svetainėje

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29775-2023-06-09-

permainu-epochos-paradoksai?

SAULĖTOS DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (2)

K. K. Šiaulytis. Rudeninė Nemuno tėkmė tarp

 Druskininkų krantų. 2004.Akvarelė. 24 x 32

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

SAULĖTOS

 DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (2)

 Viena pagrindinių žmogaus prigimtinių teisių – laisvė. Kai imiesi aiškintis šio žodžio, sąvokos reikšmę, kilmę, istorines interpretacijas, pasijauti esąs kryžkelėje – kokią laisvę rinktis? Praktišką, įgyvendinamą laisvės sampratą pateikė garsusis nuomonių konstruktorius, anglas Danielius Defo (Daniel Defoe, 1660-1731) knygoje „Robinzonas Kruzas“ (1719). Raktinė šio nuotykių romano mintis – jei gyveni saloje, kur tavęs „neprogramuoja“ jokie politiniai, ideologiniai, socialiniai konstruktai, įgyji laisvę kurti, tobulinti nuosavą pasaulį. Atrodo, dabarties pažangiausios valstybės, visuomenės, vadovaujasi Defo pasiūlyta „negyvenamos salos“ idėja – balsuoja už santvarkas, kur kuo mažiau varžomos žmogaus galimybės puoselėti savo asmenybę. Žinia, kiekvienas iš mūsų, savo ruožtu, nors trumpą gyvenimo atkarpą – atostogas, o ir savaitgalius, taip pat organizuojame šiuo principu. Mums „negyvenama sala“ tampa pasirinkta oikumena – kaimo sodyba, miela paežerė, kurortinis miestas ar net kokia Karibų jūros piratų prieplauka, kur po šlamančia palme gurkšnodami džiną, ar vaisinį kokteilį, pasijaučiame visiškai atitrūkę nuo Lietuvos partinių, ekonominių batalijų.

 Atrodo, paradoksalu, bet šalies šimtatūkstantiniai kurortai – Birštonas, Druskininkai, Neringa, Palanga yra mūsų, šiuolaikinių Robinzonų, „negyvenamos“ atostogų salos. Čia randame beveik idealias sąlygas realizuoti savo „laisvadienius“. Vieni įsisiūbuojame tarsi po ilgo plaukiojimo į krantą išlipę jūrininkai, kiti, lyg nerimastingi drugeliai ieškome kultūrinių įspūdžių. Pasitaiko ir kitokių siekių – nors keliolikai dienų „reinkarnuotis“ ruoniais, liūtais ar smalsiomis žirafomis.

 Kas kur keliauja, bet aš, vis suku į Druskininkus, kur pasijaučiu tarsi laukiamas svečias – kai atvykstu, visada pasitinka šventinė, kurortinė miesto pagava. Atrodo, čia nuolat šypsosi saulė, jei kartais lyja – džiugina gaivi akvarelinė vandens skraistė, gaubianti miesto miškelius, parkus ir gojus. Druskininkuose, kaip niekur kitur Lietuvoje, juntamas slėpiningas gamtos galios veikimas, gal, kad čia susitinka didžiausia šalies upė Nemunas, didžiausių šalies girių rimtis ir sveikatingais gelmių vandenimis pasireiškianti žemės energija.

 Kuklus kurorto meninis akcentas, garsios Lietuvos dailininkės Dalios Matulaitės skulptūra „Vyturys“ (1979), jau senai tapo Druskininkų kelrode žvaigžde. Į saulėtą padangę kylančio paukščio simbolyje – rankas skrydžiui pakėlusi mergina – Dainavos krašto, Dzūkijos, visos Lietuvos, bet ir žmogaus dvasinio pasaulio įvaizdis. Skulptūros meninė paveika tarsi perkelia tavo dėmesį naujai pajautai, žvilgsniui iš aukštumų. Čia, prie Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios, M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje, daugeliui atvykėlių prasideda klajonių po „sūrias“ atostogas maršrutai. „Laisvūnai“ renkasi smagia banga kylantį kultūrinį turizmą. Kada bebūtum Druskininkuose – tave pakvies Druskonio amfiteatro, Pramogų aikštės muzikos, kino, teatro spektakliai-seansai-koncertai, Miesto muziejuje, moderniuose prekybos salonuose, „Menų kalvėje“ rasi vis naujas dailės parodas, stebėsi etno amatų šventes, folkloro festivalius, plenerus, pritrauks paveldo burtai – užsuk į „Malūno kalvę!“, A. Česnulio skulptūrų parką, „Druskos studiją“, dviračiais, laivais ar „šiaurietišku ėjimu“ pasieksi „Girios aidą“, „Grūto parką“, Švendubrę, Raigardą, Liškiavą, Leipalingį...

  Atidaus pasivaikščiojimo adeptus, savo likimo kalvių užmojus, atpažinsi pagal stotą, eiseną ar aprangos aksesuarus: atostogoms įsigytus akinius, skėčius, kepuraites ir skrybėles, kuprines, rankines, fotoaparatus ar dailės reikmenų krepšius... Gal, kas mano, kad esame tik nuobodūs praeiviai? Kiekvienas Robinzonas, tik mintyse nusišypsos, tarstelės tokiam manytojui – „Keliauk ir tu, į negyvenamą salą!“

K. K. Šiaulytis. Dalios Matulaitės “Vyturys”. 

2023. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Senoji rotonda Gydyklų parke.. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Paminklinės pušys Druskonio 

ežero pakrantėje. 2014. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Muziejinė Druskininkų

 gydyklos biuvetė. Jos languose ­– 

Kazio Morkūno vitražai “Eglė – Žalčių karalienė” (1960),

 Boleslovo A. Motuzo-Matuzevičiaus mozaikinis grindinys.

 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32

Publicistinė esė "Saulėtos Druskininkų impresijos"

 spausdinama laikraštyje "LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

 https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29741-2023-06-01

-dailininko-pasivaiksciojimai-po-

ŽALIOSIOS DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (1)

K. K. Šiaulytis. Druskininkų miesto muziejus

 gegužėje. 2023. Akvarelė, 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, 

pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

ŽALIOSIOS DRUSKININKŲ

 IMPRESIJOS (1) 

 Jūrinių Paplūdimių Kurortai (JPK) maloniai kviečia XXI-ojo amžiaus įtampų nustekentus pasaulio piliečius į smėlio gulyklas, kur, užmerkus elektroninių ekranų nuvargintas akis, kartu su dar tūkstančiais mielų nuogalių, ramiai snūduriuojama, belaukiant kol ateis metas rikiuotis pietautojų, vakarieniautojų eilėse.

 Sveikatingumo kurortai kitaip mumis rūpinasi. Taip, akims tikrai reikia poilsio – bet geriausias būdas jas atgaivinti – stebėti mus supančioje gamtoje klestinčią žalumą. Žalia spalva – tarsi nuolat mus lydintis, lyg gėlės žiedas besiskleidžiantis stebuklas. Kai balandžio mėnesį medžių, krūmokšnių šakų pumpurų perlamutrinė žalsvumos šviesa apgaubia pamiškes, parkus – kažkas mumyse pasikeičia – tarsi pabunda. Nujaučiame, žinome, tuoj gyvastingai skaidri, gal dausose nuausta žalia skraistė apklostys mūsų kasdienybę. Kiekvienas žemės grumstas svajoja kokia nors žolele pasireikšti! Manau, kad kaip mūsų piršto atspaudo raštas yra toks vienintelis, nepasikartojantis, taip ir kiekvieno augalo žalumas – vis kitoks, autentiškas. Jei vikipedijoje rasite žinutę, kiek pasaulyje skirtingų augalų, žinokite – tiek yra ir žalios spalvos atspalvių, įspalvių, atšvaitų. Kaip tapytojas priminsiu – dar, regimojo pasaulio įspūdžius keičia saulės apšvietimas, ryto žavumas, vakaro nostalgija, drėgmės miglos ir… mūsų charakteriai.

 Druskininkai – garsiausias ir žaliausias Lietuvos sveikatingumo kurortas! Šiemet druskininkiečiai svečius pasitinka nauju miesto meniniu akcentu – skulptūra skirta savo žemiečiui, pirmeiviui Sūručiui, kuris, anot legendos, besirūpindamas negaluojančiu žirgu, atrado šio Nemuno kranto Vijūnėlės ir Ratnyčios tarpupyje esančias sūriųjų vandenų versmes, jų gydomąsias savybes. Bronzinis Sūrutis išdidžiai stovi šalia M. K. Čiurlionio gatvės ir Vilniaus alėjos sankryžos, žvelgia į miesto muziejaus bokšte plevėsuojančią vėliavą, gėrisi Druskonio ežerėlio žaisme. Skulptūrą juosiančiame grindinyje įspaustas įrašas primena: „1794 m. birželio 20 d. Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis savo dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove – taip buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kurortas“. Skulptūros atsiradimą inicijavo Sūručiui dėkingi druskininkiečiai, jos autorius – Romualdas Inčirauskas.

 M. K. Čiurlionis savo garsiame kūrinyje „Miškas“ (1907-1908) vainikavo Druskininkų pušis karalienėmis, šis dailininko regėtas, spalvomis išreikštas įvaizdis, po šešiasdešimties metų tapo miesto herbu. Jį 1968 m. sukūrė grafikas Arūnas Tarabilda.

 Karališki pušynų šilai žiemą vasarą šildo Druskininkus smaragdiniu spindesiu, ataustu jų kamienų variu, ringių šakų auksu. Šiuolaikinė „muzikuojanti“ miesto architektūra, senamiesčio medinių vilų ansambliai, alėjų ir skverų skulptūros, margi gėlynai bei žaismingai laimingi poilsiautojai, kartu su visur esančiais paukščiais rezga žavią kurortinę nuotaiką – tik mokėk stebėti, klausytis, gėrėtis. Tą meninės, kūrybinės patirties svarbą, čia vis primena ir M. K. Čiurlionis, jo muziejus, jo paveikslai, kurių reprodukcijas, tarsi lemties ženklus, randame žaliosiose Druskininkų promenadose.

K. K. Šiaulytis. Laivas "Druskininkai" laukia

 savo keleivių. 2022.Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis.  Paminklas Sūručiui.

 2023. Akvarelinis škicas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis.  Popiečio akimirka

 Vilniaus alėjoje. 2022. Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Skulptūra „Poilsis“ Nemuno

 pakrantėje. 1959. Skulptorius J. Kėdainis.

2022. Akvarelė, 24 x 32

 Publicistinę esė ir akvareles spausdina 

valstybės laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje - 

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29696-2023-05-26-dailininko-

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ. „Fauves“ – Žvėryno raktas

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi alyvos.

 (Vakarais jos kaukia vilkais, naktimis

 geria Neries vingio sutemas). Drobė, aliejus

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ

Kęstutis K. Šiaulytis 

„Fauves“ – Žvėryno raktas 

 Kai klaidžioju po Vilniaus Žvėryną, kaip po realybės paveikslų dėlionę, ta gamtos, medinės architektūros bei savitos „žvėrynietiškos“ buities mozaika, regai kuria visą XX amžiaus meno reiškinių užuominų galeriją. Atrodytų, čia gamta skleidžiasi niekad neblėstančiu impresionizmu, bet, už sodybų vartų, „sudurtinių“ daugiabučių kiemų pakampėse rikiuojasi ir žaismingi ekspresionistiniai darželiai, kubistinės garažų, priestatėlių, laiptinių struktūros, dadaistinio išradingumo artefaktai: skardinė vonia su ratais, matyt, kokio kiemsargio patobulinta, po medžiais – savadarbės vasarotojų pastogės su „autentiškais“ baldais, „radybų“ koliažais papuošti geometriškai taisyklingi raudonplyčiai dviaukščiai „skladukai“. Kartą pralinksmino mažos trobelės verandoje tviskantis veidrodis vietoje lango, o neseniai, šaligatvio grindinyje, jau šį pavasarį kažkieno rūpestingai sudėliotas mini gėlių darželis. Jei aplankysi Maloniąją, Treniotos, Traidenio, Pušų ir dar du tuzinus kitų gatvių, pastebėsi, kaip vietiniai medžių genėtojai, pastatų dažytojai, tvorų meistrai, užeigų interjeristai, o ir sumanūs rankdarbių savanoriai patys to nenujausdami kuria grafiti, žemės meną, instaliacijas, Arte Povera skulptūrinius objektus – tam tinka kiauri kibirai, medinės taros dėžės ar šiaip atliekami rakandai.

 XX amžiaus meninių stilių atgarsiai aidi ir mūrinėje Žvėryno architektūroje. Vytauto gatvėje, tarsi rūsti uola stūkso Art Deco stiliaus namas (24), čia pat, netoliese, kaip ir Kęstučio gatvėje, šviečia keletas Art nouveau-secesinių-jugendo stiliaus fasadų. Moderni, kaip ir postmodernistinė statyba nelabai čionykščių senbuvių godojama, nors jau nuo 1966-ųjų, Žvėryne iškilo pastatų, kurių nesigėdytų Helsinkis, ar net Kopenhaga.

 Bet, vis tik, ne veltui sakoma – nuo savęs nepabėgsi. Žvėryne tiesiog klesti Anri Matiso (1869- 1954) ir jo bičiulių tapytojų “atrastas” fovizmas. Šį raiškų prancūzišką žodį „les fauves“, kurį į lietuvių kalbą reiktų versti – „žvėrys“, 1905 metais panaudojo vienas meno kritikas, aptardamas Paryžiaus Rudens salone eksponuojamas Matiso, Maurice Vlamink, Albert Marquet, Andre Derain ir dar būrelio tapytojų drobes. To meto dailės žinovus sujaudino „laukinės“, gaivališkos, intensyvios, ryškios minėtų dailininkų paveikslų spalvos, drąsi, ekspresyvi, spontaniška tapysena. Paieškokite internete, be jau minėtų, dar ir Raoul Dufy, Kees van Dongen kūrinių – visi jie tiesiog įsimylėję realybę, savo drobių vaizdinius, spalvas, šviesą, emocijas surinkę, sugaudę pamėgtuose pleneruose.

 Atidžiau pasižvalgius Žvėrynas atrodo lyg sulipdytas iš fovistinių motyvų. Dangaus žydrynė – Dufy nutapyta, merginos – tarsi atplaukusios iš van Dongeno sapnų, Neries linkiai, medžių guotai vingiuoja Vlaminko nubrėžtais kontūrais. Bet Žvėryno namų spalvos – pats tikriausias „fauves“: įvairiausių atspalvių ir pablukimo mėlyni, visokio intensyvumo „žaliukai“, gausybė geltonų, rausvų, rusvų, rudų, juodų, net violetinių pasitaiko. O kai rudenį „prabyla“ Žvėryno uosiai ir klevai, jų oranžiškai geltoną šviesą atsispindi, net anapus Neries rymančių Seimo rūmų langai.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno soduose sudygo 

nauja architektūra. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Vilnius, pro žaliąjį Žvėryno langą.

 Drobė, aliejus

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kampinis. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Rudeniniai miražai. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas tarp spalvų.

 Akvarelinis etiudas

 Tekstą - pašnekų esė,  „Fauves“ – Žvėryno raktas"

  publikuoja valstybės laikraštis 

"LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

 https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29649-2023-05-19-

Dailininkas Tadas Daugirdas

A. Žmuidzinavičius. Archeologo

 Tado Daugirdo portretas. 1910. 

Reprodukcija atviruke. Leidykla „Vaga“, apie 1975 m.

Kęstutis K. Šiaulytis 

 Dailininkas Tadas Daugirdas

 Tadas Daugirdas (1852-1919), enciklopedijose pirmiausia pristatomas kaip archeologas, tačiau jis visa savo esybe buvo dailininkas, kurį prigimtinė vizualinio intelekto galia pakvietė, įgalino sėkmingai darbuotis įvairiose kultūros sferose. Daugirdą, savo profesijos pranokėju mini Lietuvos archeologai, istorikai, muziejininkai, kolekcininkai. Kaip dailininkas – tapė peizažus, projektavo vitražus, baldus, kūrė kitose taikomosios dailės srityse, tyrinėjo tautodailę, istorinę ikonografiją, organizavo parodas. Gyvendamas Varšuvoje (1877-1891), dirbo spaudos dailininku, rašė menotyros straipsnius, įvairių parodų apžvalgas aukštuomenei skirtuose žurnaluose, laikraščiuose.

 Žinia, Lietuvos bajorija XIX amžiuje siejo save su Lenkija, jos kultūra – vaikus mokė lenkų kalba, skaitė lenkišką spaudą, ateities planus regėjo „varšuviškuose“ horizontuose. T. Daugirdas, kitaip nei daugumas jo rato žmonių, savo kūrybą paskyrė Lietuvai. Nuo 1891-ųjų gyvendamas paveldėtame Plembergo dvare, kurio žemės plytėjo netoli Ariogalos, Dubysos pakrantėse, aktyviai dalyvavo Kauno ir Vilniaus lietuvių kultūriniame gyvenime. Nuoširdi draugystė jį siejo su Maironiu, šias didžias asmenybes matyt vienijo ir gamtos grožio pajauta. Kas negirdėjo skambiųjų Maironio „Lietuva brangi“ posmų:

  „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,

   Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja...“

 Su kolega dailininku kilusiu iš Dzūkijos, Seirijų miestelio, Antanu Žmuidzinavičiumi (1876-1966), Daugirdas susipažino, susibičiuliavo pakviestas dalyvauti pirmosiose lietuvių dailės parodose Vilniuje (1907-1914). Žinoma, jog Žmuidzinavičius ne kartą lankėsi Plemberge, yra išlikę jo tapyti dvaro sodybos peizažai ir net du T. Daugirdo portretai. Klasikinis, dažniausiai reprodukuojamas – „vasarinis“, su plačiabryle skrybėle, kitas, „žieminis“, kur Daugirdas apsisiautęs įspūdingais meškenos kailiniais. Tapybos seanso metu dailininkai turėjo apie ką šnekučiuoti. Abu studijavo dailę Miunchene, lankė Europos muziejus, dirbo Lenkijoje, bičiulius vienijo domėjimasis Lietuvos istorija, valstybės politinio būvio ateitimi.

 Atgimstančios Lietuvos sąjūdyje imta svarstyti kokie turėtų būti valstybės heraldiniai ženklai – vėliava, herbas. Jau M. K. Čiurlionio paveiksle „Miestas. Preliudas“ (1909) skrieja mūsų Vytis. A. Žmuidzinavičius talkino Antanui Smetonai, užsimojusiam leisti laikraštį „Lietuvos Aidas“. Dailininkas sukūrė istorinę laikraščio antraštę, kurioje vaizduojamas ir Vytis. T. Daugirdas nuo seno domėjosi heraldika, tyrinėjo Lietuvos miestų herbus, išleido pluoštą atvirukų su jų atvaizdais, tad, kaip žinovas, kartu su Žmuidzinavičiumi, buvo pakviestas į komisiją Lietuvos vėliavai sukurti. A. Žmuidzinavičius teigė, jog lietuviams gamta yra dangaus dovana, todėl jos simbolis – žalia spalva, vėliavoje yra būtina, raudoną, kaip istorinės Lietuvos vėliavos spalvą pasiūlė Jonas Basanavičius, o saulės šypsnį, geltonąją – Tadas Daugirdas.

 Smagu, šią publicistinę esė pabaigti metafora: bičiuliai dailininkai – Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius ir, žinoma, Jonas Basanavičius, yra Lietuvos vėliavnešiai!

 Post scriptum. Raseinių krašto istorijos muziejus 2022 m. organizavo ekslibrisų konkursą, parodą, skirtą T. Daugirdo 170-osioms gimimo metinėms. Raseiniuose buvo eksponuojami ir mano sukurti ekslibrisai.

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas „Draugystė“. 2022

 T. Daugirdas. Šeduvos herbas. Atvirukas

T. Daugirdas. Jurbarko herbas. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas „Vizijos“. 2022

T. Daugirdas. Rietavo herbas. Atvirukas

Esė "Dailininkas Tadas Daugirdas" publikuoja

 Valstybės laikraštis "LIETUVOS AIDAS".

Peržvelgti galite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

29609-2023-05-11-dailininkas-tadas-daugirdas?

Dainavos girių artefaktai

K. K. Šiaulytis. Juodasis strazdas Ratnyčios pakrantėje.

 2023. Aliejus, drobė. 25 x 35

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

Dainavos girių artefaktai 

 Kai buvodami Druskininkuose susiruošiame į “Lynų kelio” padangę, ten, aukštai, turime tik septynias minutes apsižvalgymui. Bendrakeleivių (“orlaivyje” 10 vietų) galvos sukiojasi, akys laksto, foto priemonės fiksuoja bažnyčios bokštą, Nemuną, Meilės salą, artėjančią Slidinėjimo areną. Bet pats didžiausias objektas, kaip visada, lieka nepastebėtas. Tai – bekraštės Dainavos girios! Dairaisi aplink – kiek akys užmato, iki mėlynai jūrinių horizontų vilnija pušynų bangų keteros. Apačioje, vos menkas žemės plotelis tuščias boluoja – Druskininkų aerodromo skiautė. Gi, apvalūs, plokšti ir kitokie kurorto stogai, lyg spalvingos ūmėdės miško paunksmėje slapstosi.

 Kai klajoju pačiose Dainavos girių jūros gelmėse, kaip koks alkanas ruonis skabau, rankioju, medžioju pušų vertikalių, juodalksnynų tankmių, viržynų, smilgynų laukymių regos lobius. Vienur tviska mėlynynų daubos, marga, rangosi samanų, kerpių gijos, kitur, keroja, tarsi kokie žvaigždėti koralai smaragdu spindi kadagių skulptūrinės figūros. Prieini, gal norėdamas rankomis apglėbti, parsinešti namo tą prigimtinį meno kurinį – tikrai tilptų studijoje, gyvuotų vazone šalia rašomojo stalo. Prieini, bet pasiimi tik žiupsnelį violetiška melsva žėrinčių uogų – primins visą girios kvapų orkestruotę… Girioje muzikuoja ne tik paukščiai: kvatoklės Druskininkų žaliosios meletos, Ratnyčios melsvasparniai bukučiai, panemunių užkimę keršuliai. Link Ūlos ir Merkio skuba, teška, dzūkuoja per akmenis ošdamos upelių tėkmės, skamba smėlio takelių melodijos, spalvomis džiazuoja grybų tiltų ansambliai, tyliai šoka pamiškių drugelių pynės, dūzgia bičių spiečiai ir, atrodo – švilpauja Druskonio ežerėlio pakrantės beržai! 

 Kas dar lieka – akvarelės, škicai, tapybos drobės, tarsi vandenynų pakrantėse pabirusios jūrinės kriauklės, gamtos dovanų artefaktai.

K. K. Šiaulytis. Ratnyčios ištaka iš Latežerio.

 2023. Aliejus, drobė. 50 x50

K. K. Šiaulytis. Lenktasis tiltas ties Ratnyčios

 ir Nemuno santaka. 2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Sodyba Švendubrėje. 

2022. Aliejus drobė. 50 x 50

K. K. Šiaulytis. Druskininkai.

 Parko tiltas per Nemuną. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Tekstą, mini esė ir kūrybinius artefaktus

 publikuoja laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29584-2023-05-05-dailininko-