Nuo Jurbarko iki Paršežerio

K.K.Šiaulytis. Burbiškių piliakalnis. 2001.

 Akvarelė, akvarelės pieštukai. 29,7X24

Už piliakalnio - Paršežerio mėlyna juosta,

 horizonte Medvėgalis, Aukštagirė

Paršežeris, Paršpilis, Požerė

Lietuvoje teka, vinguriuoja, šlama ne vienas Šernupis, Kiaulupiukas, Kiaulupys, Paršupis, esti ir Paršelio ežerėlis, tačiau žymiausias šio gyvūno vardo turėtojas – Paršežeris, įsikuitęs duburyje šiauriau Laukuvos. Tai atplaiša poledyniniais laikais viduryje Žemaitijos telkšojusio milžiniško ežero, kuris vėliau atsidalijo ir virto trimis vandenų broliais – plačiakraščiais Biržuliu ir Lūkstu bei mažėliu Paršežeriu (plotas – 193 ha, ilgis – 1,9 km, plotis – 1,1 km). Ir dabar šiuos vandenis jungia pelkės, upeliai. Pastarojo ežero vardas neabejotinai mitinės kilmės, skelbiantis senovės baltų tikėjimų pagarbą gyvastingoms gamtos galioms. Senovės Europos tautos šerną (paršą) laikė vaisingumo, kovingumo, karingumo simbolis. Jo atvaizdai puošė antikos laikų graikų, keltų karių šarvus, skydus, monetas. Vėliau šio žvėries profilis imtas naudoti ir heraldikoje. Lietuvoje šernas puikuojasi Troškūnų miestelio herbe...

Kelionių esė teksto tęsinį bei daugiau akvarelių rasite tinklalapyje ŽEMAITIJA - SAMOGITIJA

Šerno iltys

Šiuos medžioklių trofėjus įgijo jurbarkietis medžioklės žinovas S.Kavolius. Už šerno iltis pelnyti sidabro ir aukso medaliai medžioklės parodose Rygoje, Maskvoje, Sofijoje.
Foto K.K.Š.