K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Fotografija

Rodomi pranešimai su žymėmis Fotografija. Rodyti visus pranešimus

2024 m. kovo 30 d., šeštadienis

Linksmų Šv. Velykų!

Velykų kompozicija. Foto K. K. Šiaulytis

VELYKOS 2024

Linksmų Šv. Velykų!

Šių metų mūsų šventinio stalo kiaušiniai

marginti svogūnų lukštais ir arbatžole

– džiovintais kinrožės žiedais

– hibiscus tea.

Kompozicijose su Velykų kiaušiniais

– vandenynų kriauklės, kalnų krištolas, bazilikas,

porceliano šukių iš

Romos miesto parko Villa Pamphili, mozaika.

Sėkmės, visiems!

Bazilikas ir narcizas. Foto K. K. Šiaulytis

Kalnų krištolas ir vandenynų kriauklės. Foto K. K. Šiaulytis

Velykinio kiaušinio ornamento mįslė.

Foto K. K. Šiaulytis

Porceliano šukių iš Romos miesto

parko Villa Pamphili mozaika. Foto K. K. Šiaulytis

Rožės. Foto K. K. Šiaulytis

Iš aukštai. Foto K. K. Šiaulytis

Žiedas kiaušinyje. Foto K. K. Šiaulytis

Gero skrydžio! Foto K. K. Šiaulytis

2024 m. sausio 10 d., trečiadienis

Žiemos akivarai

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Vileišių rūmai žiemą.

2021. Akvarelė, 29,7 x 42. Privačioje kolekcijoje

Kęstutis K. Šiaulytis

Žiemos akivarai

Ruduo, temstančiame lapkrityje vis švysteli gamtos scenografine fejerija – laukuose, jau kadai suvytę smilgų stiebai saulėlydžiais tarsi nusidažo panakčių violetais, kiti žolynai irgi gaudo blėstančius dangaus skliauto atspalvius, atšvaitus, kelia skėtines puokštes, pilnas rudų, juodų, žalių, bet kažin, ar kulinarijoje naudojamų sėklų... Parkų aukštuomenė – medžių kamienai ir jų šakijos ornamentinės pinklės kabo peizažuose tarsi akvarelinio rūko varsomis nulieti. Aitraus geltonio, apelsininio oranžo lapijos kilimai tiesiog rietimais kloja miestų klevinius skverus ir beržynų giraites. Rodos, iš pačios saulės nukritusios spalvos linksmina mūsų blakstienas! Bet, kai vandens pritvinkę debesys užveria padanges, kelias dienas kraštovaizdžius skalavęs vėjų gūsių šuorais drėbtas lietus suplūkia tą lapkričio pradžios spalvų mozaiką į vilko kailį. Kai per Lietuvą riedi automobiliu, matai – pakelėse plyti į balzganą dėmę pavirtusios pievos, arimai, pakrūmėse styro pražilusių pelynų guotai, ir tik girių spygliuočiai dar gina savo teisę nešioti žalią rūbą. Tomis dienomis ugnele žydinčią gyvą spalvą atrasi nebent šilelio samanose, aptikęs voveruškų-lepeškų slėptuvę.

Netikėtai, nors kalendoriaus išpranašauta, vieną rytą, tarsi varpų aidais suskamba per naktį kritęs, visą ką nubalinęs sniegas! Ta, iš dangaus nusileidusi žiemos firminė skraistė, vienu mostu perkeičia mūsų pojūčių raišką. Akys narsto naujai atsiskleidusį pasaulį, Anderso Celsijaus nustatytas minusas graibo kam ausis, o kam ir nosis, pasikeičia praeivių eisena (slidu!) bei rūbai. Mokslo dar nesuklasifikuotos snaigės, muzikų neįgarsinta pusnynų tyla, kiemsargių nenurinkti ledo varvekliai, kaip ir dar daug kitų neapdainuotų gruodo žaismių: šerkšno girliandos, ledokšniai, snyguriavimai, atgrasios lijundros, šlapdribos, plikšalos, arktiniai speigai, ledjūrių ciklonai stebins (džiugins?) mus bent trejetą mėnesių.

Smagu gyventi dvidešimt pirmajame amžiuje! Žiemos orų virsmai mūsų nebegąsdina, šiandien jau nesame tik sužvarbę kailinių kepurių bokšteliai! Kumštinės pirštinės irgi liko etnografinių muziejų ekspozicijose, mūsų delnuose – išmanusis telefonas su stebuklinga foto akute, kuri įgalino mus kitaip pamatyti pasaulį! Praėjo tie laikai, kai tik išrinktieji, dumplinių ar juostinių fotoaparatų magai, fiksavo gamtos išdaigas. Dabar ledokšnių dienos, pusnynų kopos – tik dar viena nauja pramoga – brisdami, čiuoždami gaudome snaigių šokius, varveklių spingsules – čia pat juos siunčiame į savo veidaknygės galeriją, tegul pamato visi, kokia žiema nebaisi!

K. K. Šiaulytis. Lapkričio diena Buivydiškių parke.

2023. Akvarelinis škicas

K. K. Šiaulytis. Ledokšnių raižiniai. Fotografija

K. K. Šiaulytis. Antis ant ledo. Fotografija

K. K. Šiaulytis. Žiema. Fotografija

Tekstas - pašnekų esė, publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 2. 2024.

Apsilankykite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/30910-2024-01-11-ziemos-akivarai?

2021 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“. Dailininkas Gintaras Kraujelis. Šviesos refleksijų menininkas

G. Kraujelis. a 1. Aliejus, drobė

LIETUVOS AIDO

„Vieno Puslapio Galerija“

Dailininkas Gintaras Kraujelis

Druskininkų miesto muziejuje atidaryta dailininko Gintaro Kraujelio tapybos darbų paroda „Keršografija“. Lietuvos dailininkų sąjungos portale rastumėte visą pluoštą žinių apie šį dailininką. G. Kraujelis gimė 1956 m. 1975 baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1983 – Vilniaus dailės institutą. Sukūrė 40 didelių vitražų visuomeniniams ir privatiems interjerams, per 200 mažo formato pakabinamų vitražų. Žymesni kūriniai – vitražai Panevėžio Marijonų bažnyčioje, Pakruojo Santuokų rūmuose, rašytojų portretai Vilniaus centriniame knygyne. Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos fotomeninkų sąjungos narys. Nuo 1983 metų dalyvauja parodose, surengė keliolika personalinių parodų, tarp jų – 2007 metais Vokietijoje, Bonoje Hardbergo rotušėje, 2013 – Liuksemburge.

K.K.Šiaulytis. Gintaras piešia. Škicas

G. Kraujelis. a 5. Aliejus, drobė

Kęstutis K. Šiaulytis

Šviesos refleksijų menininkas

Daug metų pažįstu dailininką Gintarą Kraujelį, stebiu jo kūrybą ir, pajuokausiu, – jį patį. Tai žmogus, kuris niekada nepasakys nei vieno nereikalingo žodžio, neatliks beprasmio veiksmo, nesės už vairo tik tam, kad „kažkur nulėkti“. Taip Gintaras sustyguoja ir savo drobes, jose – nei vienos betikslės detalės, net nei vieno atsitiktinio potėpio ar linijos. Stebint, kaip jo darbuose, sakytum, teka, srovena subtiliai surikiuotos spalvinės dėmės – atrodo pasiduosi vilionei, tapytojo kvietimui keliauti į paslaptingą, sakralinę erdvę. Tą rimties uostą gali pasiekti medituodamas drobėje šviesos žaismę kambarinių gėlių lapijos gyvastyje, menininko surastus „keršus“ kolorus.

Vis tik, ne spalva, bet šviesos tyrimas, yra svarbiausias užmojis pastarųjų metų Gintaro tapyboje. Dailininkas apjungė, iškėlė „aikštėn“, savo ilgametę kūrybinę patirtį vitražo ir fotografijos menuose, sakyčiau manifestuoja sprendimą – šviesa yra visa ko pradžia ir pabaiga! Tapybos drobių paveiksluose, dailininkas tiria pačią šviesos prigimtį – kaip ji kuria formas, kaip įgalina materiją tapti matomu reginiu. Šviesa reiškiasi ir kaip spalva – gal fizikos dėsnių pasėkoje, o gal, dailininkui panorus, skverbdamasi per žalią lapą paverčia jį violetiniu ultramarinu, lazuritu, suskamba lengvomis linijomis, virpa saulėto vitražo „zuikučiais“. Šviesa Gintaro drobėse skaidosi, tirpsta, tviska – net akina žiūrovą. Siekiant apmąstytų tapybinių sprendimų Gintarui talkina jo profesinis meistriškumas, nugludintas ilgametėse kruopštumo „pratybose“ su pieštukais ir kartono lakštais, kuriant sudėtingų kompozicijų vitražo darbus, kur apgalvotas, nužymėtas, kiekvienas spalvoto stiklo centimetras plačiuose bažnyčios ar kito visuomeninio pastato languose.

Jau daugiau nei šimtmetis, kaip dažnas dailininkas siekdamas originalumo, bandydamas atrasti naujus avangardo horizontus, praranda ne tik realybės krantus, bet ir pačią kūrybos prasmę. Gintaras Kraujelis – ir novatoriškas, ir modernus tapytojas, sugebantis tęsti žymiausių praeities menininkų diskursą.

G. Kraujelis. a 6. Aliejus, drobė

G. Kraujelis. a 4. Aliejus, drobė

G. Kraujelis. a 2. Aliejus, drobė

Straipsnį ir dailininko Gintaro Kraujelio

tapybos darbų reprodukcijas rasite ir

“LIETUVOS AIDO” internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26532-11-18-lietuvos-aido

2021 m. rugsėjo 23 d., ketvirtadienis

DIDYSIS TURIZMO VAJUS. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

K. K. Šiaulytis. Tviteris. 2020. Stebimagrafija

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

pasižvalgymai Lietuvoje

DIDYSIS TURIZMO VAJUS

Tekstą, kurį dabar skaitote, rašau rudens lygės dienomis (rugsėjo 21-23). Meteorologai, klimatologai ir kiti oro paslapčių sargai, puse lūpų informuoja: ši data – perversmo laikas. Suprask, kaip nori: dargana išsisems – prasidės bobų vasara, sužaliuos lazda Europos aikštėje, po Vilniaus savivaldybės langais... O gal gamtinės dujos tiek sutirštės, kad taps auksiniais guldenais? Bitkoinais? Tačiau kiti pranašautojai – etnografai, patikslina: didžiausios permainos vyks ne aplinkoje, o mumyse. Anot jų, pasibaigė linksmybių laikas! Prasidėjus astronominiam rudeniui dažniau žvalgysimės į žvaigždes, pasinersime į savo vidinį pasaulį, išminties knygose ieškosime atsakymų apie žmogiškosios būties lemtį. Bet, nejaugi ir paikiojantis Seimas pasikeis, surimtės? Suvaikėję ministrai susimąstys apie Amžinybę?

Į atmosferos ir noosferos kasmetinę permainą tikslingiausiai sureagavo smagių kelionių verslas – dar 1979 metais, rugsėjo 27-ąją paskelbė Pasauline turizmo diena. Subtilu – vasarą atostogaujame, o vėsesniais metų laikais – turistaujame! Praėjusio amžiaus gale atsirado visa puokštė naujų turizmo formų: sportinis (sirgalių), kulinarinis (gurmanų), genderinis (įvairialypis), o jau XXI-ojo bėgyje – demonstracijų (vietinis ir tarpvalstybinis), migracinis (nelegalų), nuotolinis (darbo metu Kanaruose). Ypač smagu dalyvauti konferenciniame turizme – kažkas apmoka visas išlaidas, individui tenka tik pasiryžti laikinai palikti jaukų darbovietės biurą...

Kai atvėsta orai, aš irgi ieškau inovacijų pamėgtame vizualiniame turizme – keliauju akiniuotas fotoaparato linzėmis. Manau, šį būdą žino daugelis – kur beužklysdami, skaitmenine mobilia akimi fiksuoja savo nuotykius, aplinkos artefaktus. Kartais, tiesiog gamtoje, pamatai kažką netikėta, pavyzdžiui – debesyse snūduriuojantį barzdotą profilį. Tokioje nuotraukoje kai ką pripieši, pridedi, pajuokauji ir, – štai jums naujas kūrinys – „Debesies sapnas“!

Tokias foto pagavas, kurias papildau keliais korektūriniais štrichais, pavadinau „Stebimagrafija“, angliškai – „Observagraphics“.

K. K. Šiaulytis. Ežero naujienos. 2020. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Pakelės ženklas prie Virvytės upės tilto,

pakeliui į Luokę. 2017. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Debesis snūduriuoja… 2020. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Debesies sapnas. 2020. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Alus. 2019. Stebimagrafija

K. K. Šiaulytis. Meteorologas. 2020. Stebimagrafija

Straipsnį "DIDYSIS TURIZMO VAJUS"

rasite ir laikraščio "LIETUVOS AIDAS"

internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26237-09-24-dailininko

2019 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

Dingę miestai: Raigardas ir Merkinė

K.K.Šiaulytis. Merkinės piliakalnis Merkio ir Nemuno santakoje.

2019. Akvarelė. 29,7x42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Dingę miestai: Raigardas ir Merkinė

Dailininkas Saulius Rudzikas jau dvidešimt metų organizuoja Druskininkuose tapybos plenerus skirtus garsiajam Raigardui. Šie plačiai nuskambėję kasmetiniai dailininkų sambūriai M.K.Čiurlionio kūrybos žemėje, stebėjimų, įžvalgų patirtys plėtotos dešimtyse šiuolaikinių menininkų drobėse, paskatino ne vieną Lietuvos dailininką savo keliais atvykti čia, dar kartą atrasti Raigardą, Švendubrę, Liškiavą, Merkinę, krašto upes, ežerus, girias, žolynų pievas, kalvas ir klonius - tas slėpingas ir kartu saulėtas Dainavos šalies erdves, kurios taip akivaizdžiai pasakoja – pasaulis nuostabus, jei tik turi noro jį pažinti.

Šiemet ir aš buvau pakviestas dalyvauti šiame plenere, kuris, šį kartą buvo dvinaris –

"Dingę miestai: Raigardas ir Merkinė".

Raigardo slėnį ir Merkinę jungia Nemunas, jo vandens srauto nešamas energijos srautas ir šiandien mums atveria, atskleidžia tai, ko klausiame.

***

Raigardo legenda pasakoja: toje, atrodo bekraštėje slėnio dauboje, kurią sukūrė gamtos galios, glūdi nugrimzdęs, šviesa tviskantis sidabrabokštis miestas. Bet gal jis tik pasislėpęs, nematomas mūsų regai? Net ir šiandien, kai stebi Raigardo slėnio tolumas, kyla mistinės nuojautos, jos lyg šydas tvyro erdvėje. Jauti – galėtum pamatyti tą miestą, jis čia, niekur nedingo – tik laukia įdėmių akių. M.K.Čiurlionis paveikslų cikle "Miestas" (1908 m.) įkvėptas Raigardo anapusinio pasaulio pagavos, atkūrė šio slėnio vizijas. Dailininko garsiajame Zodiako cikle (1907 m.) vėl atpažįstami Raigardo peizažai, paveiksle "Vandenis", vaizduojamas gal Žvaigždžių Valdovas, liejantis žemėn Švendubrės Nemunykštį.

***

Merkinė – daug kartų istorijos virsmuose dingęs miestas. Kažkada, stipri tvirtovė ne kartą atrėmusi kryžiuočių puolimus, vėliau – iškilus renesanso ir baroko laikų miestas, kuriame buvo net šešios bažnyčios, veikė domininkonų ir jėzuitų vienuolynai, viešėjo kunigaikščiai, karaliai. Po Lietuvą niokojusių karų, maro, valstybės padalinimų – neteko veik visko, liko tik karaliaus Žygimanto Augusto suteiktas (1569 m.) miesto herbas. Net XIX amžiuje atsistatęs kaip prekybinio trakto miestelis, nedidelis uostas Merkio ir Nemuno santakoje – vėl ir vėl buvo istorinių skersvėjų niokojamas.

Dabartinėje Merkinėje daug senojo, didingojo miesto atminties ženklų. Pažymėtos vietos kur kažkada stovėjo bažnyčios, pagarbiai saugomas pastatas kuriame mirė (1648 m.) Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas IV Vaza. Didingos miesto rotušės vietoje, XIX amžiuje pastatytoje kuklioje cerkvėje, dabar įkurtas Merkinės krašto muziejus, jame eksponuojami šlovingos, tolimos praeities artefaktai, saugoma XX amžiaus netekčių dokumentika. Šalia muziejaus – atkurta Merkinės rotušė, kol kas – tik didžiuliame makete. Muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas negailėjo mums savo laiko, ne vieną valandą kartu keliavome dingusios ir dabarties Merkinės kalvomis.

***

Bet dailininkas – visada vienišius. Tik likęs sau, su asmenine stebėtojo patirtimi, laisvas matyti tai, ką norėtum aprėpti ir pieštuku, ir spalvomis. Žvelgi Merkinės piliakalnio tolumas – atrodo regi puse Lietuvos. Štai grakščiu lanku įsitempęs teka Nemuno srautas, link jo iš rytų plukdo ramybę Merkys, tarp jų – trikampis tarpupio slėnis, pagavus, lyg dar vienas mitinis Raigardas – visą kraštovaizdį juosia tarp dangaus skliauto ir žemės banguojančios pušynų keteros, tai – Dainavos šalies karūna!

***

Šis tekstas ir pluoštas akvarelių skelbiami laikraštyje "Lietuvos Aidas" ir jo internetiniame variante.
http://aidas.lt/lt/visuomene-aktualijos/article/22430-?fbclid=IwAR00eqy3xkj6HfON9OX5hyqC7Qt-bPgy9il_TLg01CMeo3Z4RXCRbSJIi9o