K.K.Šiaulytis. Nidos prieplauka po rytinio lietaus.
2018. Akvarelė. 29,7 x 42
Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Rudenėjančios Nidos darvasara (2)
Matymo polėkiai
Nurimo nuo jūros atslinkęs rytinis lietus – Nida tviska, tarsi ką
tik nulieta akvarelė. Pilkšvo debesies velkamas įstrižas dulksnos šydas dar kybo
virš Skruzdynės, toldamas murkdo Bulvikio ragą, bet jau ir brenda per marias
Drevernos link. Senamiestyje, Atragyje, aitra nutviskusiomis šakų gijomis
susisukę pušų viršūnės, sodri jų spyglių žaluma, sodybų stogai, langai ir
langinės, gėlynai – švyti drėgme, tarsi dailininko teptuku atgaivinti.
Šaligatvių balas, žolynų rasą pasveikino pro miglą šyptelėjusi saulė, o jai
pavymui ir laimingi Nidos svečiai labina vienas kitą. Kas jau ieškojo skėčio,
kas plataus apsiausto, o paaiškėjo – vėl bus giedra diena!
Dailininkai, „Plekšnės“
klubo plenero dalyviai, svetingame „Jūratės“ viešbutyje dar geria rytinę kavą,
o pamario varnos jau pietauja – ankstyviems pusryčiams rinko sausose panamėse
per vasarą įmitusius vorus, o dabar, po lietaus, jau ragauja žalių bangų
atplukdytas gėrybes. Jei smalsu, gali kiaurą dieną varnas sekioti, fotografuoti
jų nuotykius. Matyt, ir jos mus stebi, atpažįsta, įtraukia į savo šimtametę
atmintį. Nidiškiai didžiuodamiesi mini pilkasermėges kaimynes – jei kurią
pyragu pavaišinsi, neužmirš, pasveikins dėmesiu ir po trisdešimties vasarų... Girdėjau
visokių legendų apie vietines varnas, - jos išmintingos, apsukrios,
bendruomeniškos, landžios gudruolės: nurinko jauname sode taip lauktą graikiškų
riešutų derlių, nulesė braškes, apgavo šunelį, pavėsinėje pietaujančių kaulija
rūkyto karšio, kai važiuoji dviračiu, nesitraukia iš kelio, šaiposi, prakirto
automobilio stogą, – gerai, kad jos
nemoka kalbėti, – nežinia, ką apie mus pripasakotų... Marios čia pat, bet pats mačiau,
kaip iš lietaus balos varna sveikuolė vandenį gėrė – negilu, tad pritūpė, galvą
paguldė šonu, kad snapą apsemtų, siurbtelėjo, ir tai kartojo, kol atsigaivino. Į
saugomų gyvūnų bylą varnų, kad ir nepaprastai sumanių, gamtininkai gal
neįtrauks, bet Kuršių nerijos istorijoje jos jau įrašytos. Nidos muziejaus
ekspozicijoje, lyg vaizdžiame Edgaro Alano Po detektyve, atskleidžiama, kaip
čia, kažkada, varnos buvo gaudomos tinklais, nutrenkiamos, užgeriamos, sūdomos,
skanaujamos.
Kiti jūrų marių skrajūnai
– kirai, tarsi vėjo sparnais siaučia Nerijos padangėse. Vienas jų pulkas
klykdamas sukasi virš uosto, kitas, tarsi žuvų tuntas sprunka nuo kranto, o
tada pabyra, pavieniui tolsta kas sau, atrodo, nebegrįš, bet, žiūrėk, persigalvojo,
ir štai jau vėl sklęsdami nutūpia ant prieplaukos molo, ant laivelio, boto
stiebo ar raudono plūduro. Stebėdamas kirus pagavau mintį – mūsų žvilgsnis
Nerijoje blaškosi kaip ir šie paukščiai, – tai plaukia jaukiais pušynų smėlynų kraštovaizdžiais,
džiaugiasi linksmais vasariškais įspūdžiais, spalvomis, tai šauna į saulėtas
aukštumas, ar nuklysta į tuščią jūros horizontą, – bet akių neatitrauksi,
atrodo, ten, į jūros tolumas, ir pats jau persikėlei... Pasijauti kybąs šalia
balto debesies – kaip ketvirtosios dimensijos klajūnas, žemė nutolo, bangos
plukdo tavo mintis, o jos – pavirsta bangomis?
Matymo laisvas
polėkis, giminystės su gamtos galiomis pajauta – gal būt, svarbiausi buvimo Nerijoje atradimai, vertybės, kurios žadina
asmens kūrybinę raišką.
Bandydamas perprasti
Kuršių nerijos slaptingą trauką esu taręs – šiame trapiame, – vėjų, audrų ir
vandenų suplukdytame smėlio ruoželyje – eldijoje, kaip niekur kitur, gali
patirti nuolatinį kūrinijos atsinaujinimą, tarsi pradžios versmę, gyvastingą
gamtos stichijų – vandens, žemės, oro ir ugnies žaismę. Visoje mūsų Žemės
planetoje tokios ypatingos vietovės žinomos nuo seno, jos garsios savita būties
estetika, istoriniu likimu, gamtos dovanomis.
K.K.Šiaulytis. Varna smalsuolė.
2016. Akvarelinis škicas. 24 x 32
K.K.Šiaulytis. Šermukšnio kopa.
2017. Akvarelė. 29,7 x 42
K.K.Šiaulytis. Paskutinis saulės žvilgsnis į Nidos uostą.
2018 08 29. Akvarelinis škicas. 24 x 32
***
Rugpjūčio 29 d. Nidoje, uoste stebėjau besileidžiančios saulės
spindulingą tapybą čia susispietusių jachtų stiebuose, marių vilnyje
- plūduriavo auksas, skraidė žvaigždės, liejosi purpuras
- Nidą jau dengė Urbo kalno šešėlis,
o uostas spindėjo, lyg kokia pasakiška švytinti sala.
Tačiau šešėlis greitai plėtėsi, slinko artyn -
akvarele pagavau tik paskutines saulės nulietas spalvas.
Netikėtai pasirodęs "Kuršis",
su tarsi kino teatro ekranas tviskančia bure, irgi stabtelėjo mano škice...
K.K.Šiaulytis. Nida. Purvynės pakrantėje. Permaininga šviesa.
2018. Akvarelė. 29,7 x 42
K.K.Šiaulytis. Nidos prieplaukoje. Dulksna.
2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą