K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Škico menas – kūrybinis nuotykis (3)

K.K.Šiaulytis. Dailininkas Valentinas Antanavičius

plenere. 2018. Škicas akvarele.

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

pasižvalgymai Lietuvoje

Škico menas – kūrybinis nuotykis (3)

Dailininko škicuotojo kelioninis krepšys – lyg bedugnis šulinys. Kai prireiks, ištrauksi ką panorėjęs: akvarelės dėžę, devynių rūšių pieštukų (spalvoti, kreidiniai, angliniai ir kt.), tuntą flomasterių, pastelių rinkinuką, parkerį, tušinuką, bloknotų pluoštą, gal net žąsies plunksną, tušo buteliuką. Tik trintuko ten nėra – mat geram škicuotoji jis nereikalingas! Jei sustygavai rankos-akies duetą – ką pagavai popieriaus lakšte, tas ir gerai. Mat škicavimo polėkyje sukurtas darbas tuo ir vertingas, kad ten įrašei ne tik ką matei, ką nujauti, bet ir tą – kažką, kas sklando ore, tačiau nenusakoma žodžiais. Pastebėsi, lyg netyčia nuslydęs linijos kryptelėjimas, nervingas štrichas, ar atsitiktinai lepterėta akvarelės dėmė, sutaria piešinyje – kaip kojos tango sūkuryje. Net nežinai, kodėl vieną kartą „sukalei“ škicą iš pliauskų , o kitas – plevena popieriuje tarsi drugelis nežinoma kryptimi. Žiūrovams tokie neišbaigti škicai magina akį – jie turi teisę pratęsti piešinį savyje, tarsi kartu su dailininku stebint skubantį pasaulį, dalyvaujant meniniame kelionės nuotykyje.

XIX amžius antroji pusė buvo škicuotojų „aukso amžius“. Populiarūs iliustruoti laikraščiai ir žurnalai kvietėsi gerus piešėjus, kurie ant peties užsikabinę dailininko krepšį keliavo po Europą, nuklysdavo ir į Afriką, Osmanų imperiją, lankėsi abiejose Amerikose, tolimojoje Kinijoje. Fotografija jau buvo išrasta, bet dar nebuvo galimybių foto nuotraukas publikuoti spaudoje. Nebuvo dar kino, televizijos, kompiuterių ir instagramo... tad dailininkai turėjo daug darbo ruošdami kelionių reportažus iš karinių paradų ir mūšių, archeologinių kasinėjimų ir geležinkelių tiesimo darbų. Daugelis to meto dailininkų išbandė žurnalisto-iliustratoriaus profesiją. Priminsiu vieną, mums geriau žinomą kaip knygų apie gamtą autorių – kanadietį Ernestą Tompsoną Sitoną (1860- 1946). Pasimokęs dailės net Paryžiuje, įgijęs patirties žurnalistikoje, jis galiausiai tapo visame pasaulyje garsiu rašytoju, savo knygas iliustravusiu puikiais piešiniais. Sakoma, kad jis sukūrė animalistinės prozos žanrą, bet ir dailininkai, žvėrių gyvenimo stebėtojai, jį laiko savo mokytoju.

Romantiško ir kartu mokslingo devynioliktojo amžiaus vyrai ir moterys buvo ne tik iliustruotų žurnalų skaitytojai, aistringi akademinio meno vertintojai, bet ir patys mėgo piešti. Europos aukštuomenės atžalos atvykę Italijon pasižvalgyti antikos griuvėsiuose, namo parsiveždavo ir savo kelionių škicų albumą.

Mūsų laikais irgi smagu užsimesti dailininko krepšio naštą. Girdėjau, pasaulyje susibūrę šimtai piešėjų, škicuotojų draugijų, kurių nariai sutartu laiku renkasi parkuose, muziejuose, miestų aikštėse, kur akvarele, o gal jau ir kompiuterine grafika gaudo mielos realybės akimirkas. Tokia škicavimo diena baigiasi kavinėje, aptariami sukurti darbai, planuojami nauji meno žygiai. Dažniausiai tose grupėse dalyvauja ne vien profesionalūs dailininkai. Kiekvienas norintis gali prisijungti, pradėti nuo mažo – štai urbanistinės grupės nariai lakštuose rikiuoja gal kokių baroko rūmų fasadus, o šalia, pradedantysis, piešia tik tų rūmų durų rankeną. Škico menas demokratiškas!