K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje Pamarių, pajūrių metraščiai (2). KETURI KRANTAI

K.K.Šiaulytis. Kuršių marios žvelgiant iš Nidos, pro Dailininkų molą. 2019

Kęstutis K.Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Pamarių, pajūrių metraščiai (2).

KETURI KRANTAI

Atostogos pajūryje gerai išvėdina galvą, tad, atsiranda vietos prasmingoms mintims. Visi girdėjome, kažkur skaitėme, jog Lietuva turi 90,66 km Baltijos jūros kranto. Iš jų, Kuršių nerijos pakrantė – 50,03 km, o nuo Klaipėdos iki Latvijos sienos – 40,63 km. Betgi, enciklopedijos, žinynai teigia: Kuršių marios yra prigimtinė, neatsiejama Baltijos jūros dalis, moksliškai vadinama „lagūna“. Taigi, laikas padaryti tvarką savo geografiniame susipratime – pripažinkime sau, mokslinį faktą, jog Kuršių marios irgi yra Baltijos jūra! Tada, kitaip skaičiuokime ir krantus. Turime ne dvi, o keturias jūrines pakrantes! Prisidedame Kuršių lagūnos „žemyninę“, nuo Klaipėdos iki Nemuno deltos atšakos Skirvytės – jos ilgis Lietuvoje 98,94 km ir rytinę, vingiuotą Kuršių nerijos pakrantę – 60,35 km. Sudėjus, visi keturi krantai – jau 249,95 kilometrai! Jei kas abejoja ar verta taip susivokti, pasižvalgykite žemėlapyje – Baltijos jūroje šimtai įlankų, lagūnų, kurios ir seklesnės, ir mažiau druskingos, bet miestai prie jų, pavyzdžiui Karaliaučius (Kaliningradas) ar Peterburgas prie Nevos įlankos (ji dar vadinama „Markizo bala“), yra laikomi jūros uostais. Markizo balos vandens masė – viso labo 1,2 kubiniai kilometrai. Į Kuršių marias vien sūraus jūros vandens kasmet patenka 6,5 kubiniai kilometrai. Krantų augmenija, vandens sudėtis (druskingumas) Suomijos, Botnijos įlankose labai panašus į Kuršių marių. Tokia yra gamtinė realybė, geografinė tiesa. Tad, tiesiog paradoksalus nesusipratimas, kaip mes sugebėjome savo sąmonėje (ir informaciniuose leidiniuose), atskirti Kuršių lagūną nuo Baltijos jūros!?

Visi keturi mūsų Baltijos jūros krantai labai skirtingi, todėl nuostabiai įdomūs. Nerijos vakarinis – balto smėlio paplūdimys apjuostas kopomis, pušynų vilnimis. Čia, kažkada, klimpdamos smėlyje riedėjo pašto karietos, šuoliavo raiti keliauninkai. Ilgus šimtmečius Kuršių nerija buvo gamtinis tiltas tarp Vakarų ir Rytų Europos. Kita Kuršių nerijos pakrantė, rytinė – pasipuošusi smėlio kalnais, ragais, plačiomis įlankomis. Ši pakrantė nuolat keičiasi skalaujama lagūnos bangų, apauga nendrėmis, ar vėl atsiveria smėliui. Pamenu, Pervalkos pakrantė ties Žirgo ragu prieš gerus trisdešimt metų priminė Šventosios pajūrį su nedidelėmis kopomis, dabar čia – nendrių miškas. Šioje lagūnos pakrantėje nuo seno kūrėsi žvejų kaimai: Nida, Purvynė, Preila, Pervalka, Juodkrantė. Kitame, žemyniniame Kuršių lagūnos krante, taip pat netrūko žvejų gyvenviečių: Dreverna, Kintai, Ventė, Mingė. Dabar ruožą šios pakrantės jau užėmė Klaipėdos uostas ir miestas, o ateityje, pranašauju, čia bus sukurtas kažkas panašaus į Alandų salų rojų su vandenų „konglomeratu“. Čia klestės jungtinis Lagūnos, Karaliaus Vilhelmo kanalo, Minijos upės, Nemuno deltos kurortas. Poilsiautojai kursis ir Saugose, ir Priekulėje, Šilutėje. Ketvirtoji mūsų jūrinė pakrantė – visiems gerai pažįstama. Jos gyvenvietės ir kurortai: Melnragė, Giruliai, Karklė, Nemirseta, Palanga, Šventoji kasmet priima per milijoną svečių – poilsiautojų.

Kai kurie ateities paišytojai (futurologai), pranašauja nuolatinį klimato atšilimą, planetos ledynų tirpsmą, jūrų vandens lygio kilimą, tad jau braižomi žemėlapiai su naujais Baltijos jūros krantais. Pagal juos, ateityje uostu ir kurortu taps Vilnius, o Medvėgalis, Šatrija – tik salelėmis naujose mariose. Kol taip neatsitiko – atostogaujame prie savo keturių Baltijos krantų!