K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Sereikiškių rudens spalvų herbarai

2021 m. spalio 7 d., ketvirtadienis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Sereikiškių rudens spalvų herbarai

K. K. Šiaulytis. Vakaro saulėje žėri Trijų Kryžių kalnas

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Sereikiškių rudens spalvų herbarai

Mokslininkai teigia, jog šviesa, kaip ir garsas, sklinda bangomis. Matyt, jie teisūs. Džiaugiesi, žmogus, Bernardinų sode rudenine saule – tarsi maudaisi Baltijos jūroje. Jauti, kaip šviesos bangos tai galingu ūžtelėjimu užlieja tave, tai ramiu atoslūgiu supa, srautais teka tarp medžių, sūkuriuoja krentančių lapų šešėliais, tvaska siūruojančiuose smilgynuose. Padangėje – šviesos vandenyne, tarsi balsva medūza iriasi baukštus debesėlis, gal, kur už medžių viršūnių slepiasi ir gintarinis mėnulis – skaidros okeano laivelis?

Visa vasaros herbarija – įvairiausia žolinija, jau užsisklendė sėklose, bet dar yra kas šnara stagarais vėjuotą tylą, šoka spalvų paletę. Sereikiškių parką juosiantys Trijų Kryžių, Bekešo kalnai, Užupio aukštas skardis, yra apaugę klevais, tuopomis, tad, šiomis dienomis tiesiog kaista vidurdienio saulėje – gelsta, raudonuoja karštos krosnies atspalviais. Parko erdvių uosiai, liepos, jau nusimetė rugsėjo geltonas skraistes. Uosiai rambūs, skulptūriški, tad, nuplikę suteikė aplinkai postmodernizmo štrichų. Kėkštai, matyt bijo tų juodų šakų grebėstų, lėkdami pro šalį vis garsiai rėkia, lyg bijodami, kad šiuolaikinis menas nesuplėšytu jų barokinio švarko.

Per plačią parko alėją, nebodama žmonių, krypuoja didžioji antis, gaigaliukas, – gal eina maudytis fontano čiurkšlėse? Praeivės šypsosi raudonkojui šlepsiui, fotografuojasi jo draugijoje. Jau ne birželis – ruduo įsuko dailiąsias vilnietes stilingų striukių kokonuose, bet jos vis tiek žavios, savitos, lyg alpinariumų žiedynai. Vaikai, irgi, lyg iš madų žurnalų, tik jiems tai nerūpi – palikę tėvams vežimus vairuoti, braido lapijos sąnašynus, lenktyniauja su visur dalyvaujančiais žvirbliais.

Bernardinų-Sereikiškių parko šimtmečius mena stotingi ąžuolai. Ne vienas iš jų yra, čia, iki XIV amžiaus žaliavusios Šventgirės palikuonis. Žinia, ir Vilnia prisimena, kaip kažkada čia suko kelių malūnų ratus, griovė Bekešo kalną, girdė pilies ūkio ir Bernardinų vienuolyno daržus. Žymus Europos mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius Georgas Forsteris (1754-1794), vadovavęs universiteto botanikos sodui 1784-1787 metais, pasiūlė perkelti sodą iš Pilies gatvės, į kalnų ir Vilnios prieglobstį – Sereikiškes. Jo sumanymą įgyvendino kitas VU profesorius – Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761-1847). Jis iki 1824 metų vadovavo Botanikos sodui, kurį pavertė vienu įdomiausiu Europoje. Įsivaizduokit – šiose Vilnios pakrantėse, vešėjo vienuolika tūkstančių augalų rūšių iš viso pasaulio!

Tapydamas dabartinio sodo rojaus obelaites, kalbinau smilginį strazdą. Giesmininkas tylėjo, rijo vos žirnio dydžio raudonus obuoliukus, bet nutaikęs pauzę, pabėrė: „Taip, taip, šarkos minėjo, kad Jundzilo laikais čia buvo rojus. Bet ir dabar – smagu!”