PADEBESINGA DIENA KAIRĖNUOSE

K. K. Šiaulytis. Senus laikus menantis 

fontanėlis. 2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

Kęstutis K. Šiaulytis

PADEBESINGA DIENA 

KAIRĖNUOSE

 Vilniuje, Kairėnų dvarvietėje, štai jau penkiasdešimt metų (su trupučiu) – įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Vis tik, šios gamtos karalystės istorija prasidėjo anksčiau, kada dvaro, istoriniuose šaltiniuose minimo nuo 1545 metų valdytojai, savo rūmų aplinką puošė renesansiniais, barokiniais parkais. XIX amžiuje, kai rūmų ir dvarvietės tvarką reguliavo Dorotėja Marikonytė-Lopasinckienė (1783 - 1857), Kairėnai tapo Vilniaus aukštuomenės mėguvos dausomis. Ne tik titulais žymūs miestiečiai, bet ir universiteto profesūra, literatai, keturkinkėmis karietomis bei menkesniais važiais riedėjo į Kairėnų kultūros renginius – pramanais garsėjo vietinis orkestras, mėgėjų teatras, turtinga dvaro biblioteka, gotikinė koplyčia. Gal, tuomet, Kairėnus aplankė ir garsusis gamtininkas, filosofas, botanikas, geologas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 05 06 - 1847 04 27), Vilniaus universiteto Botanikos sodo Sereikiškėse įkūrėjas?

 Mūsų laikų vilniečiai, irgi keturračiais, bet motoriniais važiais, nuo pavasario iki rudens (žiemą – rečiau) lanko Kairėnų botanikos sodą. Čia nuolatinę gamtos šventę fotografuoja, filmuoja, tik rudeninius svečius, nusitaikiusius riešutauti, voveraitės nuliūdina – aplenkia. Nei žodžiais, nei akvarele ar nuotraukomis, nenusakysi, neaprėpsi Botanikos sodo augmenijos gausybės, kasdien besikeičiančios gamtinės įvairovės: vešėjimo, lapojimo, žydėjimo. Belieka tik žvalgytis, stebėtis, aikčioti, pasijausti drugeliu, nardančiu nuo vieno gyvo stebuklo prie kito... Padebesingą, bet kaitrią dieną, belaukiant oro prognozuotojų žadėto lietaus (jis pakrapnojo tik pakeliui į namus), viliojo botanikos sodo tvenkiniai, upokšniai (tai būdinga akvarelininkui), jų raibuliuojanti, skambi tėkmė. Bet sodo emocinis epicentras (mano nuomone) yra toks vasarinis varveklis – dvaro laikų fontanėlis. Aplink skulptūrinę fontano taurę telkšo miniatiūrinis ežerėlis prižėlęs įvairiausių augalų. Atpažinau tik plačialapį švendrą, etiudo kompoziciją papildė ir pakrantėje įsitaisiusi, jau parudusi vandeninė rūgštynė. Ežerėlis įrėmintas žolynų vainiku ir vejos lanku, juose, tarsi tamsūs rubinai pabirę paprastosios juodgalvės (Prunella vulgaris L.) žiedynai. Kiek kartų matytas, visur aptinkamas augalas, bet tik čia jį sutikęs, susipažinau.

K. K. Šiaulytis. Kairėnų botanikos sodo

 kraštovaizdis tarp dviejų šimtamečių eglių.

2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Slaptasis upokšnis. 

2026. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Paprastoji juodgalvė. 

Prunella vulgaris L. 2026. Akvarelinis eskizas, 24 x 10

 K. K. Šiaulytis. Žalumoje paskendęs buvęs dvaro

 malūnas. 2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis.  Akmeniniai upokšnio krantai

 ir papartyno pavėsis. 2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

Publikacija skelbiama laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 27.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36438-2026-07-15-padebesinga-diena-kairenuose

Gluosnių palėpės, nendrių patalai ir „Ikea“ komodos pasas

K. K. Šiaulytis. Plenero akvareliniai-grafiniai 

įspūdžiai prie dar užšalusio

 Buivydiškių ežerėlio. 2026 03 16

Kęstutis K. Šiaulytis

Gluosnių palėpės, nendrių patalai

 ir „Ikea“ komodos pasas

Spaudos dailininko dienoraštis

 Šiemet, sostinės pastogių ledo varvekliai buvo menki, todėl teisėtai nesulaukė mūsų aktualijų žiniasklaidos dėmesio. Savo laiku parskrido varnėnai, o kiek vėlavusios žvitriosios gatvių stileivos – kielės, Vilniaus šaligatvius rado jau nutirpusius – suveikė gausus žiemos druskų derlius. Kaip niekad anksti parsirado šalies ratuotoje visuomenėje vis populiarėjančios gervės. Kol jų lizdaviečių pelkynai dar užkloti šalčio padargais, gražuolės priverstos staipytis paplenčių laukuose, palydimos tiek vairuotojų, tiek auto keleivių aplodismentų. Daug mačiusiems žiūrovams gervės primena agronomus – žirglioja žiemkenčių pasėliais tarsi įpareigotos, skabo želmenis, lyg tirdamos jų gajumą.

 Šiais laikais, ankstyvą pavasarį po laukus pėstute kulniuoja tik sveikos gyvensenos šalininkai, registruojantys nueitus kilometrus mobiliuose dienynuose. Dar pasitaiko ornitologų, skaičiuojančių vieversių perimvietes bei vienas kitas dailininkas, besižvalgantis atgyjančių peizažų. Visiems jiems, gluosnių šakų palėpėse čirškia saulės išsiilgę žvirbliai, čeža stagarais patapę praėjusios vasaros žolynų guotai, šnara krūmuose įstrigę rudeniniai klevų lapai. Atrodo, tiek to grožio, tik tiek naujienų, gal dar koks geltonas šalpusnio žiburėlis švyti, bet smagu ir tokius pavasario ženklus rinkti! Kovo pabaigoje, Sudervėlės tvenkinių virtinėje, bangų apkramsnotas ledas glaustosi jau tik pavėsingose užuolankose, o atvaduotuose vandenyse, tarsi miniatiūrinių laivelių eskadros irstosi kirų būreliai, šmirinėja juodomis valtelėmis pavirtę laukiai, bangose supasi baltas bures išskleidusios gulbės. Dar po savaitės, kitos, ežerėliai pasirodys kiek ištuštėję, dalis paukščių slapstysis nendrių patalais išklotose gūžtose...

  Pavasarinės būstų-gūžtų pertvarkos vyksta ne tik palaukėse, paežeriuose. Zylėms pašvilpavus, kikiliams pritarus, kasmet ir mūsų kaimynai pradeda sienas bilsnoti, gręžti, dažais kvėpinti... Aš turiu kitokį hobbi – apsilankau garsiajame Ikea prekybos poligone, kur visada rasi, ką naujo į namus partempti... Šiemet įsigijome laibą komodą, jos stalčiuose rašalą, škicų albumus, pieštukus laikysiu. Tik nedidelė problema – tą komodą dar reikia iš pagaliukų krūvos patiems surinkti... Atsiverčiu jos pasą-instrukciją, ten nupaišyti žmogeliukai šypso, o keliolikos puslapių brėžiniai aiškina kur ką primontuoti, prisukti, žodžiu – kviečia kūrybiškai pasidarbuoti. Įkvėpimo pagautas, tuos Ikėjos pieštinius meistrelius koliažuose įkurdinau...

K. K. Šiaulytis. XXI-ojo amžiaus komunikacija. 

Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Iškilo problema. Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Instrukcija. Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Laukių tvenkinys

 dvidešimt šeštųjų pavasario

 lygiadienio pavakare. 2026 03 21

K. K. Šiaulytis. Giljotina? Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Linksmieji konstruktoriai. 

Atvirukas, koliažas 

Publikacija spausdinama

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 16. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35988-2026-04-22-gluosniu-palepes-nendriu-

patalai-ir-ikea-komodos-pasas-spaudos-dailininko-dienorastis

MINIATIŪRŲ SODAS

Rimas Zigmas Bičiūnas. Susipynę šakos

Kęstutis K. Šiaulytis

MINIATIŪRŲ SODAS

 Kaip prieš metus ir dar kitus, trečius, gruodžio antrąją „RA“ galerijoje išsiskleidė dailininkų monais išaugintas miniatiūrų sodas. Šios mažiausios Vilniuje parodų erdvės sienose, lyg vijokliai sukibę šimtinės tapytojų, grafikų, ne ką didesni už vynuogienojų lapus, kūriniai. Kai istorinėje senamiesčio Pranciškonų gatvėje sklando lietuviškos žiemos prietemos, pro pravertas galerijos langines pamatai lyg ir Semiramidės Babilono sodų sapną – čia žydi bičiūniškos spalvos, skudutiškais potėpiais pinasi aliejai, akrilai, tarsi atogrąžų vabzdžiai šalia jaukaus židinio sutūpę Mariaus Jonučio medinukai, lyg toteminės figūrėlės stypso skulptorių bronziniai liejiniai.

 Tradicinės Kalėdinių miniatiūrų parodos kuratorė tapytoja Rūta Eidukaitytė šių metų parodos devizą „Eik tu sau, kaip gražu!“ kolegoms pranešė prieš gerą mėnesį. Tačiau daugelis nuolatinių šio renginio dalyvių ruošėsi jau iš anksto – tikras iššūkis mažame formate sutalpinti, tarsi simbolyje išreikšti savyje sukauptų gerų emocijų, šviesių, linksmų reginių patirtį. Žinia, kiekvienas autorius tikisi sulaukti savo antrininko – žiūrovo, pirkėjo, kurio, gal kaukolės būstinėje, o gal kraujagyslių tinklainėje sąskambiu atsilieps jo ar jos kūrybos credo.

 Kviečiame susitikti! Galerijos lankytojus ištiks nuostabus nuotykis – galimybė vos ne vienu žvilgsniu aprėpti tris šimtus dailininkų kūrinių, o paskui, su atida, paveikslas po paveikslo pasiklysti beieškant sau artimo šio pasaulio pakeleivio. Paroda veiks iki gruodžio 23 dienos, Rūta svečių laukia antradieniais-penktadieniais 13-18 val., šeštadieniais 13-16 val. Galerijos adresas: Vilnius, Pranciškonų 8.

Marius Jonutis. Arklių angelas

Rūta Eidukaitytė. Paprikos

Aleksandra Jacovskytė. Jazz

Ričardas Zdanavičius. Dailininkas su modeliu

Vaclovas Vekeriotas. Senamiestis

 Raimondas Savickas. Dviese

Artūras Braziūnas. Veidas – II

Miniatiūrų parodos apžvalga publikuojama 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 47.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/35227-2025-12-03-miniatiuru-sodas

DAILININKO MSTISLAVO DOBUŽINSKIO MIESTAI

M. Dobužinskis. Vilnius. Gatvelė. 

1906. Akvarelė. Vilniaus senamiesčio žinovai, 

be abejo čia atpažino Šv. Kazimiero gatvę.

Kęstutis K. Šiaulytis

DAILININKO 

MSTISLAVO DOBUŽINSKIO MIESTAI 

 Šiemet minime didžio menininko, keliautojo Mstislavo Dobužinskio 150-ties metų jubiliejų. Dailininkas gimė Novgorode (1875 08 02), mirė – Niujorke (1957 11 20). Simboliška, abiejų miestų vardai turi žymenį – naujas.

 M. Dobužinskis daugeliui žinomas kaip teatro dailininkas  – scenografas, teatrinių kostiumų kūrėjas. Bet jis – ir grafikas, akvarelininkas, knygų iliustratorius, portretistas, škicuotojas. Daugeliui tikriausiai sensacija, kad jis buvo ir Peterburge leistų humoro žurnalų karikatūristas, subtilių šaržų autorius. Dobužinskis, kur bebūdamas, kur nukeliaudavęs, su savimi visada turėjo piešimo bloknotų pluoštą, kad pripildęs vieną, tuoj galėtu pratęsti tekstinius ir grafinius užrašus kitame. Kelionių kryžkelės laukė dailininko nuo pat vaikystės. Jo tėvas, aukšto rango carinės armijos karininkas, buvo priverstas tarnauti tai viename, tai kitame Rusijos imperijos paribyje, bet likimas lėmė grįžti ir į protėvių kraštą – Lietuvą. M. Dobužinskis, dar būdamas Vilniaus gimnazistu, gal paviliotas senosios Lietuvos sostinės romantikos, susidomėjo daile. Jau po studijų Peterburgo universitete bei garsiose Miuncheno dailės mokyklose, tarp kelionių po žymiausius Europos miestus, vis surasdavo laiko užsukti ir į Vilnių. Šiandien, dailininko kūrybai skirtuose albumuose, šalia Peterburgo, Londono, Paryžiaus, Neapolio, Venecijos škicų, piešinių, tapybos darbų, švyti ir paslaptingą tikrovę pasakojantys Vilniaus senamiesčio akvareliniai reginiai. M. Dobužinskio dailėje miesto temai skirta daugybė lakštų: vienur jo pieštukas bėga kokio jaukaus skersgatvio grindiniu, kitur – įstrigęs tarp milžiniškų belangių sienų ar pasiklydęs stogų, kiemų, kiemelių labirintuose, dar kitur kyla futuristiniais sparnais ar pasakoja karo griaunamų dangų siekiančių mūrų istorijas. Dar XX amžiaus pradžioje, M. Dobužinskio akvarelės su Peterburgo, Vilniaus motyvais buvo išleisti atvirukais, kurie dabar yra tapę kolekcininkų-filokartininkų geidžiamu lobiu. Šiame puslapyje publikuojami M. Dobužinskio darbai – iš mano senosios spaudos rinkinio.

M. Dobužinskis. Kunigaikštis Gediminas

 medžioklėje. Iliustracija B. Sruogos knygai 

„Giesmė apie Gediminą“, 1938.

 M. Dobužinskis. Vilnius, Pilies, 

dabar Bernardinų gatvė. Atvirukas išleistas

 apie 1907 m. Tokį atviruką savo

 korespondencijai buvo įsigijęs M. K. Čiurlionis.

M. Dobužinskis. Fustel de Coulanges 

knygos „Senovės miestas“ viršelis. 

1933, Kaunas. Piešinyje – Atėnų Akropolio motyvas.

M. Dobužinskis. Knygos „Senovės miestas“ 

atsklanda „Tikybiniai senovės įsitikinimai“. 1933.

M. Dobužinskis. Knygos „Senovės miestas“ 

atsklanda „Šeima“. 1933.

M. Dobužinskis. B. Sruogos knygos

 „Giesmė apie Gediminą“ viršelis 1938, Kaunas.

M. Dobužinskis. Titulinis B. Sruogos knygos

 „Giesmė apie Gediminą“ puslapis. 

Iliustracijoje – heraldinis 

Vilniaus Gedimino pilies įvaizdis. 1938.

M. Dobužinskis. Gedimino sapnas. 

Iliustracija B. Sruogos knygai 

„Giesmė apie Gediminą“, 1938. 

Straipsnis publikuojamas

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 46. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35182-2025-11-26-dailininko-mstislavo-dobuzinskio-miestai

BIRŽELIO SECESIJA

K. K. Šiaulytis. Vilniečiai Bernardinų sode,

 tarp žydinčių dekoratyvinių svogūnų. Akvarelė

Kęstutis K. Šiaulytis

BIRŽELIO SECESIJA

 Neapsirikite, šis tekstas, pašnekų esė – ne apie Seimo vasaros sesiją. Dėlioju žodžius, tarsi mozaikos akmenėlius, nedideliam opusui apie nepaprastą meno istorijos reiškinį – moderno epochą, dar žinomą „jugendstil“, „art nouveau“, „secesija“ (lot. secessio – atsiskyrimas, pasišalinimas) ir kitais vardais. Tas nepaprastai veržlus, jaunatviškai svajingas architektūros bei vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinijos laikas reiškėsi Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje bemaž nuo 1880-ųjų, o savo pergalingą Europos estetinio užkariavimo žygį baigė prieš šimtą vienuolika (111) metų – tada, 1914-aisiais, kai prasidėjo kitoks – patrankų karas. Tai buvo galingas meninis judėjimas, suvienijęs dailininkus ir meno teoretikus siekiančius sukurti naują, visa ką apimantį kūrybos stilių, kuris nutrauktų XIX amžiui būdingą eklektikos marginaliją, sauso akademizmo, pavargusio natūralizmo klystkelių kelionę. Žodis „secesija“ buvo tarsi iššūkis – atsiskiriame nuo bergždžios praeities! Vis tik, meno istorikai moderno tapytojų kūryboje įžvelgia prancūzų impresionistų, britų prerafaelitų įtaką, savitą romantinio, simbolistinio mąstymo tąsą.

 Aptardami moderno dailę studentų auditorijose, profesoriai svajingai linksi galvomis, dūsauja, rausta rodydami kai kurių to meto tapytojų drobių reprodukcijas. Tokios paskaitos metu ekranuose plaukia grakščių, tąsių linijų pynės, šoka dailios, paslaptingos moterys įsisupusios šalių debesyse, žydi violetiniai irisai, kuklios rožės ir šlovingi bijūnai. Kas domėjosi moderno daile, jau niekada nepabėgs nuo tų užburiančių plastikos kerų – kiekvienas pavasaris su grįžtančiais paukščiais, alyvų žiedynų svaigios pavakarės, kaip ir ištįsę birželio žolijos želmenys, kiliminiais žiedynais pasklidę laukai, visada prabils jugendo – jaunystės pajauta.

K. K. Šiaulytis. Bernardinų sodo bijūnai. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Druskininkai.

 Secesinės Švendubrės pušys. Akvarelinis škicas

K. K. Šiaulytis. Skvarbus siluetas. Škicas

K. K. Šiaulytis. Pakeliui į skaitmeninę epochą. 

Vilnius, Sapiegų parkas. Akvarelė

Pašnekų esė publikuojama

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 23.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34163-2025-06-18-birzelio-secesija

KULTŪROS NAKTIES ŠKICAI. 2025

K. K. Šiaulytis. Su violončele. 2025. 

Akvarelinis škicas, 24 x 32

KULTŪROS NAKTIES 

ŠKICAI. 2025

 Vilniaus Kultūros naktyje (2025 06 13, Antaninės), ties Dailininkų sąjungos būstine (Vokiečių g. 4 ir 2), po galerijos langais, už kurių tą kart tviskėjo dailininko S. Vaitiekūno instaliacija, mes, Slaptosios Piešėjų draugijos nariai škicavome, eskizavome violončele muzikuojančią Augustę.

K. K. Šiaulytis. Augustė dainuoja. 2025. 

Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Skvarbus siluetas. 2025. 

Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Kubizmo atgarsiai. 

2025. Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Portretas. 2025. 

Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Muzika. 2025. 

Akvarelinis škicas, 24 x 32

„RA“ galerijos miniatiūrų impulsai

Jūratė Mykolaitytė. “Rytas”

Kęstutis K. Šiaulytis

„RA“ galerijos miniatiūrų impulsai

 Vilniuje, senamiesčio labirinto vakariniame pakraštyje, Pranciškonų gatvėje esančioje galerijoje "RA",  atidaryta Kalėdinių miniatiūrų paroda. Ši, bene mažiausia sostinėje, vos keliolikos kvadratinių žingsnių galerija, tarsi ta, žieminė-kumštinė pasakos pirštinė, kurioje apsigyveno visas pulkas žvėrelių... Tik čia, vietoje pelės ir kiškio keturkojų draugužių, sutilpo net 85 autorių, 193 meno kūriniai. Lapatai, lapatai, trepu trepu sunešė dailininkai čia, vos ne rankinėse telpančius tapybos, grafikos, skulptūros darbus, o galerininkė, dailininkė Rūta Eidukaitytė net tris dienas triūsė kol tuos švietalus ant sienų sukabino. Paroda veiks iki gruodžio 27 dienos, Rūta svečių laukia antradieniais-penktadieniais 13-18 val., šeštadieniais 13-16 val. Kai apsilanko trejetas smalsuolių, atrodo, kad saliukė jau pilna žmonių, bet per parodos atidarymą čia sutilpo net trisdešimt trys meno asabos, dar liko vietos ir užklydusiems turistams... Šioje jaukioje, židinio ir kūrybinės ugnies įkaitintoje erdvėje, malonu tyrinėti ką dailininkai įspraudė į mažąjį formatą... Stebėtina vaizdinių įvairovė! Kai Vilniaus didžiųjų dailės mugių ekspozicijose klesti koketiška prabanga, miniatiūrų autoriai kuria meninę įtaigą tarsi vienu ypu – čia aptiksi kuokštą ironijos, rimties salelę, keliais štrichais išreikštą didžią idėją ar tikrovės akimirką, tapybinių potėpių paslaptis. Pakomentuosiu trumpa ištara: čia kabo tuzinas išradingų, tuzinas linksmų, tuzinas spalvingų... drąsių, mąslių, žaismingų, šventiškų kūrinių, o dar tuziną – įsigijo svečiai, vien per parodos atidarymo pavakarę.

Nuotraukoje – galerijos „RA“ kampas

Ugnė Žilytė. „Pirštinės su virvele“

Rūta Eidukaitytė. „Parke“

Laura Žaliauskaitė. „Sode“

Ričardas Zdanavičius. „Mankšta“

Aleksandra Jacovskytė. „Ėjikas“

Lilija Valatkienė. „Iš žuvų gyvenimo“

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS" Nr. 48, 2024 m.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/33007-