Kęstutis K. Šiaulytis
Dailininkas Tadas Daugirdas
Tadas Daugirdas (1852-1919), enciklopedijose pirmiausia pristatomas kaip archeologas, tačiau jis visa savo esybe buvo dailininkas, kurį prigimtinė vizualinio intelekto galia pakvietė, įgalino sėkmingai darbuotis įvairiose kultūros sferose. Daugirdą, savo profesijos pranokėju mini Lietuvos archeologai, istorikai, muziejininkai, kolekcininkai. Kaip dailininkas – tapė peizažus, projektavo vitražus, baldus, kūrė kitose taikomosios dailės srityse, tyrinėjo tautodailę, istorinę ikonografiją, organizavo parodas. Gyvendamas Varšuvoje (1877-1891), dirbo spaudos dailininku, rašė menotyros straipsnius, įvairių parodų apžvalgas aukštuomenei skirtuose žurnaluose, laikraščiuose.
Žinia, Lietuvos bajorija XIX amžiuje siejo save su Lenkija, jos kultūra – vaikus mokė lenkų kalba, skaitė lenkišką spaudą, ateities planus regėjo „varšuviškuose“ horizontuose. T. Daugirdas, kitaip nei daugumas jo rato žmonių, savo kūrybą paskyrė Lietuvai. Nuo 1891-ųjų gyvendamas paveldėtame Plembergo dvare, kurio žemės plytėjo netoli Ariogalos, Dubysos pakrantėse, aktyviai dalyvavo Kauno ir Vilniaus lietuvių kultūriniame gyvenime. Nuoširdi draugystė jį siejo su Maironiu, šias didžias asmenybes matyt vienijo ir gamtos grožio pajauta. Kas negirdėjo skambiųjų Maironio „Lietuva brangi“ posmų:
„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja...“
Su kolega dailininku kilusiu iš Dzūkijos, Seirijų miestelio, Antanu Žmuidzinavičiumi (1876-1966), Daugirdas susipažino, susibičiuliavo pakviestas dalyvauti pirmosiose lietuvių dailės parodose Vilniuje (1907-1914). Žinoma, jog Žmuidzinavičius ne kartą lankėsi Plemberge, yra išlikę jo tapyti dvaro sodybos peizažai ir net du T. Daugirdo portretai. Klasikinis, dažniausiai reprodukuojamas – „vasarinis“, su plačiabryle skrybėle, kitas, „žieminis“, kur Daugirdas apsisiautęs įspūdingais meškenos kailiniais. Tapybos seanso metu dailininkai turėjo apie ką šnekučiuoti. Abu studijavo dailę Miunchene, lankė Europos muziejus, dirbo Lenkijoje, bičiulius vienijo domėjimasis Lietuvos istorija, valstybės politinio būvio ateitimi.
Atgimstančios Lietuvos sąjūdyje imta svarstyti kokie turėtų būti valstybės heraldiniai ženklai – vėliava, herbas. Jau M. K. Čiurlionio paveiksle „Miestas. Preliudas“ (1909) skrieja mūsų Vytis. A. Žmuidzinavičius talkino Antanui Smetonai, užsimojusiam leisti laikraštį „Lietuvos Aidas“. Dailininkas sukūrė istorinę laikraščio antraštę, kurioje vaizduojamas ir Vytis. T. Daugirdas nuo seno domėjosi heraldika, tyrinėjo Lietuvos miestų herbus, išleido pluoštą atvirukų su jų atvaizdais, tad, kaip žinovas, kartu su Žmuidzinavičiumi, buvo pakviestas į komisiją Lietuvos vėliavai sukurti. A. Žmuidzinavičius teigė, jog lietuviams gamta yra dangaus dovana, todėl jos simbolis – žalia spalva, vėliavoje yra būtina, raudoną, kaip istorinės Lietuvos vėliavos spalvą pasiūlė Jonas Basanavičius, o saulės šypsnį, geltonąją – Tadas Daugirdas.
Smagu, šią publicistinę esė pabaigti metafora: bičiuliai dailininkai – Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius ir, žinoma, Jonas Basanavičius, yra Lietuvos vėliavnešiai!
Post scriptum.
Raseinių krašto istorijos muziejus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą