Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Kęstutis K. Šiaulytis
Dainavos girių artefaktai
Kai buvodami Druskininkuose susiruošiame į “Lynų
kelio” padangę, ten, aukštai, turime tik septynias minutes apsižvalgymui. Bendrakeleivių
(“orlaivyje” 10 vietų) galvos sukiojasi, akys laksto, foto priemonės fiksuoja
bažnyčios bokštą, Nemuną, Meilės salą, artėjančią Slidinėjimo areną. Bet pats
didžiausias objektas, kaip visada, lieka nepastebėtas. Tai – bekraštės Dainavos
girios! Dairaisi aplink – kiek akys užmato, iki mėlynai jūrinių horizontų
vilnija pušynų bangų keteros. Apačioje, vos menkas žemės plotelis tuščias
boluoja – Druskininkų aerodromo skiautė. Gi, apvalūs, plokšti ir kitokie
kurorto stogai, lyg spalvingos ūmėdės miško paunksmėje slapstosi.
Kai klajoju pačiose Dainavos girių jūros
gelmėse, kaip koks alkanas ruonis skabau, rankioju, medžioju pušų vertikalių,
juodalksnynų tankmių, viržynų, smilgynų laukymių regos lobius. Vienur tviska
mėlynynų daubos, marga, rangosi samanų, kerpių gijos, kitur, keroja, tarsi
kokie žvaigždėti koralai smaragdu spindi kadagių skulptūrinės figūros. Prieini,
gal norėdamas rankomis apglėbti, parsinešti namo tą prigimtinį meno kurinį –
tikrai tilptų studijoje, gyvuotų vazone šalia rašomojo stalo. Prieini, bet
pasiimi tik žiupsnelį violetiška melsva žėrinčių uogų – primins visą girios kvapų
orkestruotę… Girioje muzikuoja ne tik paukščiai: kvatoklės Druskininkų
žaliosios meletos, Ratnyčios melsvasparniai bukučiai, panemunių užkimę
keršuliai. Link Ūlos ir Merkio skuba, teška, dzūkuoja per akmenis ošdamos
upelių tėkmės, skamba smėlio takelių melodijos, spalvomis džiazuoja grybų tiltų
ansambliai, tyliai šoka pamiškių drugelių pynės, dūzgia bičių spiečiai ir,
atrodo – švilpauja Druskonio ežerėlio pakrantės beržai!
Kas dar lieka – akvarelės, škicai, tapybos drobės, tarsi vandenynų pakrantėse pabirusios jūrinės kriauklės, gamtos dovanų artefaktai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą