ŠIAULIUOSE – NAUJA EKSLIBRISO MENO PARODA

Gintarė Norkienė. Dailės pedagogei, tapytojai,

 menotyrininkei Michalinai Adomavičienei.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠIAULIUOSE – NAUJA EKSLIBRISO 

MENO PARODA

 Šiaulių miestas šiemet mini savo 790-uosius istorinio būvio metus. Šią, nuo Livonijos kronikos 1236-ųjų metų įrašo skaičiuojamą istoriją, dabar savaip papildė Lietuvos ekslibriso meno kūrėjai. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos iniciatyva surengtas filotopinės kūrybos projektas – ekslibrisų skirtų šiauliečiams paroda ir jos tęsinys – katalogas, jau tapo mūsų laikų kronikų dalimi. Puikiame, tikrai talpiame kataloge – 68 autorių, 174 grafikos darbai pasakojantys apie „…miestą ir jo žmones – čia gimusius, kūrusius, dirbusius, palikusius pėdsaką moksle, mene, švietime bei bendruomenės gyvenime“. Parodos kuratorius – Vaidas Janulis, katalogo sudarytoja – Asta Kaktytė.

 Mūsų kultūroje ekslibrisas jau seniai nėra tik ženklas nurodantis knygos savininką – ekslibrisas tapo didžiu asmens ir knygos bendrystės simboliu, peržengiančiu cechinių nuostatų ir laiko ribas. P. Višinskio bibliotekos surengtame projekte skambantis filosofo Arvydo Šliogerio sukurtas terminas „filotopija“, nusakantis meilę, dėmesį gimtinei, savam kraštui, o kartu ir jo žmonėms, pripažįsta, suteikia ekslibriso raiškai dar platesnes įvaizdžių erdves.

 Apie Lietuvos ekslibriso padangių naujienas, apie šios grafikos srities dailininkų kūrybą, kolekcionierių veiklą, informaciją rasite P. Višinskio bibliotekos Knygos grafikos centro ir  Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo internetinėse svetainėse. Ieškokite: https://ekslibrisai.blogspot.com/

Ekslibrisų parodos katalogo viršelio antraštė.

Arūnas Bėkšta. Raimundui Balzai, 

Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriui.

 Rimantas Tomas Buivydas. Šiaulių 

dramos teatro aktoriui Juozui Bindokui.

Vaiva Simanavičienė. Pedagogei, nusipelniusiai

 Lietuvos mokytojai Palmirai Vaišvilienei (1931 – 2020)

 Diana Lukošiūnaitė. Kantri dainininkui Virgiui Stakėnui.

Rasa Janulevičiūtė. Ekslibriso meno puoselėtojai Astai Kaktytei.

Antanas Kantauskas. Dailininkui, menotyrininkui, 

Šiaulių miesto garbės piliečiui

 Vyteniui Rimkui. (1930 – 2020)

Albertas Gurskas. Ekslibrisų 

kolekcininkui Aidui Pikiotui.

Jolita Šlivinskienė. Tapytojai, dailės pedagogei 

Vitai Žabarauskaitei (1962 – 2021).

Lolita Braza. Kalbininkui Juozui Pabrėžai

 – Antuano de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“

 vertėjui į žemaičių kalbą.

Rasa Janulevičiūtė. Dailininkei,

 ekslibrisų meno edukatorei Lolitai Brazai.

Kazys Bimba. Tapytojui Sigitui Prancuičiui.

 Publikacija skelbiama laikraštyje "LIETUVOS AIDAS",

 2026, Nr. 37. Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/3

6805-2026-09-23-siauliuose-nauja-ekslibriso-meno-paroda

Dar kartą atraskime dailininką Antaną Jaroševičių

K. K. Šiaulytis. Antanas Jaroševičius

 – dailės mokytojas

 Giedraičių vidurinėje mokykloje. Ekslibrisas.

Kęstutis K. Šiaulytis  

                          Dar kartą atraskime 

dailininką Antaną Jaroševičių

 Antano Jaroševičiaus (1870 07 22, Skrebotiškis, Pasvalio raj. – 1956 06 17, Karklynė, Molėtų raj.) kūryba pristatoma įvairiuose dailės istorijos leidiniuose skirtuose XX-ojo amžiaus pradžios Lietuvos dailei. A. Jaroševičius – žymus savo meto visuomenės veikėjas, literatas, dailės pedagogas, pirmųjų lietuvių dailininkų parodų dalyvis, pirmojo lietuviško dailės albumo „Lietuvių kryžiai“ (1912) autorius.

 Antanas Jaroševičius yra vienas iš Lietuvos akvarelės meno pradininkų. Lietuvos dailės muziejus 1970 ir 1990 metais surengė plačias jo kūrybos parodas. Šiandien galime aplankyti suskaitmenintą A. Jaroševičiaus kūrinių kolekciją Europeana portale:

https://www.europeana.eu/lt/collections/person/55694-antanas-jarosevicius?page=1

 Kviečiu ten pasižvalgyti kolegas akvarelininkus ir kitus šio subtilaus meno gerbėjus – atrasite tai, kas net menotyrininkų nepastebėta – turime puikų, europinio lygio, tuo metu šalia kitų dailės krypčių gyvavusio realizmo atšakos – natūralizmo, dailininką! A. Jaroševičius kuria akvarele ne efektingas spalvinių potėpių gamas, liejinius, o intuityvia atida perteikia kasdienybės poetiką, eilinio peizažo slaptingą didybę. Dailininko pavasarėjančios žiemos peizažai liudija nepaprastą gebėjimą matyti, plenerinėse akvarelėse įamžinti ne tik trapią gamtos permainų raišką, bet ir atskleisti valstietišką pavasario laukimo džiugesį. Akvarelėje „Lauko kelias pavasarį“ jautria tapysena nupasakota atbundančios gamtos idilė, atrodo, net jaučiame tirpstančio sniego kvapą, įkvepiame laukus gaubiančio balkšvo rūko gurkšnį, tarsi čia būtume – stebime arkliuko ir važių sumintas sniego provėžas. Kelionių akvarelėse A. Jaroševičiaus vaizduoja valteles, burlaivius upių platybėse, pakrantėse. Kaip savitai, nepakartojamai perteikta apsunkusi XX amžiaus pradžios laikmečio dvasia – laiveliai, lyg pavargę darbo įrankiai ilsisi ramiuose uostų vandenyse, tylioje upės tėkmėje plaukia jų atspindžiai – tarsi sudilę, pilkšvi sapnai. Kokia subtili nuotaika pagauta nebaigtoje akvarelėje „Laivai su arbūzais prieplaukoje“ – atrodo, mums prieš akis klojasi visa Volgos, Kazankos upių navigacijos istorija! Dar kitaip suskamba, kitas istorijas pasakoja „pietietiškų“ plenerinių kelionių akvarelės – „Kaukazo kalnai“, „Rytietiško miesto gatvelė“, „Krymo kalnai“. Šiuose darbuose aidi veržlesnio gyvenimo ritmas, spindi nuotykių padangės, tapysena impresionistinė, šventiška.

 Skaitmenizuotame dailininko kūrybos albume rasite ir jo studijų Peterburge, Štiglico dailės mokykloje darbų, spaudos projektų, iliustracijų rinkinius.

A. Jaroševičius. Kryžminis kryžius su koplytėle

A. Jaroševičius. Baublys. 1910. Akvarelė

A. Jaroševičiaus vadovėlis „Dailieji medžio darbeliai“, 1939

A. Jaroševičius. Plungė. Bažnyčios fasadas

A. Jaroševičius. Seda. Geležinės kryžių viršūnės

 Straipsnis skelbiamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 36. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36783-2026-09-17-dar-karta-atraskime-dailininka-antana-jaroseviciu

PRIE RADIJO BANGŲ VANDENYNO (1)

K. K. Šiaulytis. Plaukia antelė... 2026. Drobė, aliejus, 40 x 40

Kęstutis K. Šiaulytis

PRIE RADIJO BANGŲ 

VANDENYNO (1)

 Šiandien, savo ausimis karpome, akimis nardome ne viename audringame komunikacijos verpete, bet smagiausia buriuoti radijo bangose! Sukinėdamas seno radijo aparato rankenėlę, klausydamas iš paslėpto garsiakalbio sklindančių įvairiausių traškesių, šnabždesių, gali pasijausti Radijo Kolumbu, nugirdusiu epochą, kai eteryje sklandė tik Morzės abėcėlės stuksenimų aidai! Italų mokslininkas Gulielmas Markonis (1874 – 1937) sukūrė bevielį telegrafą, nuo 1896-ųjų, jo išradimo dėka pranešimai Morzės abėcėle jau keliavo ne laidais, o skriejo radijo bangomis. G. Markonis laikomas radijo išradėju, tačiau, tiesa sakant, garsą, muziką perduoti radijo bangomis buvo sugalvota tik po dešimties metų. Tai Kanados mokslininkas Reginald Fessenden (1866 – 1932) nutarė pasiekti, kad radijo antenos skleistų ne tik brūkšnelius ir taškelius. Pirmieji neraiškūs garso transliacijos bandymai fiksuoti 1900-aisiais, o 1906-ųjų metų kūčių vakarą R. Fesendenas iš savo laboratorijos, radijo bangomis pasveikino pasaulį su Šv. Kalėdomis, perskaitė keletą Luko evangelijos eilučių ir smuiku sugrojo giesmės „O Šventoji Naktis“ melodiją. Tą jo radijo laidą gal galėjo išgirsti tik Atlanto platybėse laivuose budintys jūreiviai-telegrafo operatoriai besiklausantys pranešimų Morzės abėcėle, bet jei ir girdėjo, tikriausiai pagalvojo, kad pasivaideno...

 Prieš šimtą metų radijo bangos prabilo ir lietuviškai. Internete sugraibiau tokią žinutę: „1926 m. birželio 12 d., 19 valandą iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Pranešėjas Petras Speičys, pasakęs „Labą vakarą“, perskaitė sveikinamąjį žodį, kelias ELTA naujienas iš užsienio bei krašto vidaus gyvenimo pranešimus“. Klausytojų tikriausi buvo nedaug, Lietuvoje tuo metu užregistruoti tik 323 radijo imtuvai (1939-aisiais – 59 393). Įdomu būtų išgirsti tuometinius Kauno radiofono balsus... Mokslinės fantastikos puoselėtojai spėja, jog kada nors bus sukurti tokie galingi prietaisai, jog galėsime atsekti, net kadaise į kosmoso platybes paskleistus žodžius ir muzikos garsus... O šiandien – ačiū popieriui! Turime išsaugotą spaudos langelį į Lietuvos radijo praeitį – 1932 metais leistą savaitinį žurnalą „Bangos“. Žurnalo redaktorius – rašytojas, žurnalistas Augustinas Gricius (1899 – 1972), leidėjas – žurnalistas, vargonininkas Antanas Bružas (1893 – 1970). Kiekviename „Bangų“ numeryje, skyriuje „Radio savaitė“, per 8 puslapius buvo pateikiamos kasdienės įvairių radijo stočių (Paryžiaus, Vienos, Prahos, Stokholmo, Štutgarto, Bratislavos, Budapešto, Gleivico, Talino, Rygos, Florencijos, Kauno ir kt.) programos. Programų pradžia 6 val., pabaiga – 22 val., o šeštadieniais ir sekmadieniais – 23 val. Skaitai tas kalendoriškai surikiuotas eilutes, rodos girdi kaip Kauno radijuje dainuoja solistė B. Nekrašaitė: „Astrai vėlyvieji”, „Ko taip širdis vėl plaka”, „Trokštu aš meilės” (1932, trečiadienis, rugsėjo 14, 18 val.), o štai sekmadienį, rugsėjo 11d., 17,10 – net pusvalandį trunkanti laida „Pupų Dėdės pastogėj”. Laidos metu linksmus kupletus rėžė aktorius, žurnalistas Petras Biržys. Pasakojama, jog visi kas gali, metę sekmadienio pavakario darbus skubėdavo su Pupų Dėde radijuje pabendrauti…

 Tęsinys kitame “LIETUVOS AIDO” numeryje.

 P. S.

 Kai piešiu ar tapau, renkuosi klausytis lietuviškos radijo stoties “Gold FM” muzikos. Gal jos įkvėptas, o gal gero pranešėjų tempo pakylėtas, sukūriau publicistinės tapybos darbų ciklą “GOLD FM”. Tikėtina, drobėje, šalia aliejinių teptuko potėpių  įsirašė ir muzikos garsų virpesiai…

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas rašytojui,

 žurnalistui Augustinui Griciui

 Žurnalo „Bangos“ viršelis. 

Viršelio grafikos autorius Vytautas Kazimieras Jonynas

Žurnalo „Bangos“ skyriaus „Radio savaitė“ antraštė

Teminio puslapio vinjetė „Literatūra Dailė Teatras“

Teminio puslapio vinjetė „Sportas“. 

Vinječių piešinius autorius pasirašė „M.G.“.

 Spėju, kad tai – dailininko,

 karikatūristo Makso Ginsburgo inicialai.

 Kauniečiams gal būtų maloni (nors ir sena), tokia žurnale aptikta sporto puslapio žinutė: “Šaulių futbolo pirmenybės eina prie galo. Šančių šaulių Kovas, sukirtęs praėjusį sekmadienį Kėdainių šaulius net 14:0, liko Aukštaitijos nugalėtojas” (“Bangos”, 1932, Nr. 37)

Publikacija skelbiama

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 30. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36538-2026-08-05-prie-radijo-bangu-vandenyno-1 

Kajetono Sklėriaus akvarelinės paslaptys

Kajetono Sklėriaus portretas

 atspausdintas ant akvarelių aplanko.

 Leidykla „Vaga“, 1964.

Kęstutis K. Šiaulytis

Kajetono Sklėriaus 

akvarelinės paslaptys

 Šių, 2026-ųjų metų vasara – tarsi akvarele nutapyta. Mūsų, lietuviški, saulėje spindintys, baltus kalnus primenantys debesys vis kažkur pasisemia vandens – tik apsižvalgai, o jie – jau kyla padangėse tamsiomis devyniaragėmis bangų keteromis, vėl pila, laisto, varva, taškosi, šniokščia! Dosnia gausa nulietos lankos, kloniai, kalvos, miškai švyti bent šimtu dvidešimt žalios spalvos atmainų, gaivina mūsų, irgi, tarsi akvarelėje įmirkusias akis.

 Tokias, saulėtas, debesingas, sodria žaluma tviskančias vasaras akvarele tapė ir dailininkas Kajetonas Sklėrius (1876 07 27 – 1932 01 14). Šiemet minime K. Sklėriaus 150-ties metų sukaktį, žymu, jog jo gimimo data visai greta su M. K. Čiurlionio (1875 09 22), A. Žmuidzinavičiaus (1876 10 31) laiku, o ir šių dailininkų kūryba mūsų meno istorijoje taip pat įausta greta. Albume „Akvarelė“ (1986, “Vaga”), menotyrininkas Vytenis Rimkus taip surikiavo įvadines išsamaus šiai dailės sričiai skirto pasakojimo eilutes: “Šiuolaikinė akvarelinės lietuvių tapybos pradžia siejasi su pirmosiomis lietuvių dailės parodomis, kuriose buvo eksponuojamos ir mūsų dailės korifėjų M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus akvarelės. Galutinai akvarelė įsitvirtino ir suklestėjo trečiajame XX a. dešimtmetyje. Ypatingi nuopelnai čia tenka K. Sklėriui. Pradėjęs gana tiesmukiškai vaizduoti paprastus gamtos motyvus, palaipsniui jis priėjo prie įvairiausių nuotaikų lyrinio ir epinio gamtovaizdžio, nuo statiško portreto – prie sudėtingo žmogaus atvaizdo, prie figūrinio siužetinio paveikslo. Meistriškai nulieti, skaidrių, skambių spalvų lakštai atskleidė iki tol lietuvių dailėje neregėtas akvarelės galimybes. Dirbdamas Kauno meno mokykloje, K. Sklėrius skiepijo akvarelės meilę savo mokiniams, iš kurių ne vienas vėliau tapo žinomu akvarelistu“. Ir kiti apie Kajetono Sklėriaus kūrybą rašę autoriai: Vytautas Kairiūkštis, Augustinas Savickas, Jonas Umbrasas, Jolita Mulevičiūtė teikia Sklėriui Lietuvos akvarelės klasiko laurus.

 Šiandien, daugelis mūsų – dailininkų, regimąjį pasaulį norime išardyti – sukonstruoti iš naujo, nugrimuoti jį savo išmone, įrėminti savo linijose, matuoti asmeninių siekių masteliu. K. Sklėrius pasaulį regėjo impresionisto akimis – tapė visiems atpažįstamą, mielą kasdienę aplinką: štai upė, štai kelias, trobelė, laiviūkštis, kreivi debesėliai, seni vienuolyno vartai, tačiau, visa kas jo darbuose – pakylėta, atrodo lyg nulieta amžinybės spalvomis, lyg būtų atverta tos trobelės, laivelio ar medžių guosto didi paslaptis. A. Savickas pagarsino tokią K. Sklėriaus ištarmę: „Jei pieši lauką rugių, tai reikia piešti dainą, kurią dainuoja rugiai“.

K. Sklėriaus kūryba buvo ne kartą pristatyta parodose, periodinėje spaudoje, meno istorijos foliantuose. 1938 metais Lietuvos dailininkų sąjunga išleido išsamų K. Sklėriaus kūrybos albumą su Vytauto Kairiūkščio apžvalginiu straipsniu. Mano kartos besidomintieji daile 1964-aisiais buvo pradžiuginti „Vagos“ leidyklos „diptiku“ – parengtas solidus, 32-jų K. Sklėriaus akvarelių lakštų aplankas (lapo formatas 40 x 30 cm, leidinio tiražas – 10 000) ir 16-os atvirukų rinkinys (tiražas 15 000). Aplanke, atskiru sąsiuviniu publikuotas platus dailėtyrininko Jono Umbraso straipsnis skirtas dailininko kūrybai. Šie du leidiniai, tarsi nuolatinė Kajetono Sklėriaus kūrybos paroda, iki šių dienų atsiveria tūkstančiuose bibliotekų bei kolekcininkų rinkiniuose.

K. Sklėrius. Pažaislio vienuolyno vartai, 1929.

 Nespalvota reprodukcija 1938 metų albume.

Ten dar yra prierašas: „P. J. Bataičio nuos.“

K. Sklėrius. Žmonos portreto etiudas. 1921.

Atvirukų rinkinio viršelis. 1964.

K. Sklėrius. Kjodža. (Italija, Veneto regionas,

 Venecijos provincija.) Laivai su žuvytėmis. 

1929. Albume išleistame 1938 metais, 

šis darbas įvardintas taip: „Chioggia, bragozzi su žuvytėmis“

 K. Sklėrius. Venecijos kanalas. 1929. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 29.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

BOTANIKOS SODAS VILNIOS UPĖS GLOBOJE

 K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas profesoriui 

Stanislovui Bonifacui Jundzilui. 2026

Kęstutis K. Šiaulytis

BOTANIKOS SODAS 

VILNIOS UPĖS GLOBOJE

 Vilniaus universiteto botanikos sodų istorijoje, gal įspūdingiausi, o kartu ir romantiškiausi buvo 1799 - 1832 metai, kai sodas veikė Gedimino kalno pietrytinėje papėdėje, Sereikiškėse. Čia klestėjusio Botanikos sodo “aukso amžių” sukūrė Vilniaus universiteto profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 05 06 - 1847 04 27). Profesorius buvo švietimui, mokslui atsidavusio pijorų vienuolių ordino narys, kunigas. Jis visą savo gyvenimą paskyrė geologijai, botanikai, rengė šių mokslo sričių vadovėlius, steigė gamtos pažinimo kabinetus, muziejus.

 1799-aisiais, Sereikiškių lankoje, tarsi iš visų pusių Vilnios upės ir jos kanalų apglėbtoje „saloje“, žėlė tik apleistų miestelėnų daržų balandos, žliūgės, na, gal dar koks tuzinas žolinių augalų, krūmelių. Po 25-erių metų, šioje vietoje S. B. Jundzilo vadovaujamame Botanikos sode vešėjo 8979-ių rūšių augalai, atstovaujantys visos mūsų planetos augmenijos pasaulį. Sodas buvo tvarkomas pagal žymiausio visų laikų botaniko Karlo Linėjaus (1707 - 1778) rekomendacijas. Tyrinėjami augalai žaliavo lysvėse suskirstytose geometrine tvarka, šilumamėgiams augalams buvo pastatyti trijų lygių šiltnamiai, sodas aptvertas aukšta tora. Pats S. B. Jundzilas gyveno sodo teritorijoje, universiteto įsigytuose Kirdiejų rūmuose, kuriuose buvo įrengti gamtos mokslų dėstytojų butai. Tad, profesorius ir pro savo buto langus, pusryčiaudamas ar gerdamas kavą galėjo gėrėtis botanikos pasaulio žavesiu. 1825 metais Botanikos sodą tvarkyti perėmė S. B. Jundzilo sūnėnas Juozapas Jundzilas (1794 - 1877). Deja, po kelerių metų, carinės valdžios įsakymu Vilniaus universitetas buvo uždarytas (1832), dalyje sodo įrengti kariniai įtvirtinimai, o Kirdiejų rūmuose apsigyveno carinės armijos kariškiai. Botanikos sodas, pavaldus Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijai, dar veikė iki 1842 metų.

 Šiais laikais, nedidelė (pietinė) buvusio Botanikos sodo dalis priklauso dabartiniam Bernardinų sodui, šiauriniame plote plyti teniso kortai, o Sereikiškių vardas liko kitai sodo atraižai – Kirdiejų rūmų aplinkai ir Gedimino kalno papėdėje esančiam skverui. Bernardinų sode, buvusio istorinio Botanikos sodo kampelyje, įrengta tarsi muziejinė, bet gyva, žaliuojanti S. B. Jundzilo kurto botanikos pasaulio ekspozicija.

 Kada atsirado tas keistas vardas – Sereikiškės, o pagal Vilniaus miesto istorijos tyrinėtoją, menotyrininką Vladą Drėmą – Šereikiškės? Žinomos kelios versijos, bet, kadangi nei viena nepatvirtinta rašytiniais šaltiniais, aš turiu savo variantą. Ta Vilnios pakrantė ilgai buvo apleista, paupio lankoje kerojo krūmynai, nendrynai, o šalia, kaip antipodas, jau nuo 1469-ųjų klestėjo rojų primenantys Bernardinų vienuolyno sodai, daržai. Gal, pajuokauti mėgstantys vilniečiai, stagarais lyg šeriais apaugusiai upės lankai tuomet ir prilipdė Šerių-Šereikiškių vardą?

K. K. Šiaulytis. Žvilgsnis iš Bernardinų 

sodo Botanikos ekspozicijos į Kirdiejų rūmus.

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Linksmos piliarožės 

Botanikos ekspozicijoje. 2026.

 Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Džiugiai sukerojęs

 plačialapis pelėžirnis Botanikos ekspozicijoje. 

2026. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Žalia diena istorinėje

 Botanikos sodo dalyje. 2025. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Vidurdienio spalvos 

Bernardinų sodo Vienuolyno ekspozicijos rožyne.

 2025. Akvarelinis etiudas, 24 x 32. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 28.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36463-2026-07-22-botanikos-sodas-vilnios-upes-globoje

KAIP PATEKTI Į MUZIEJŲ?

K. K. Šiaulytis. Dailininkė stebi.

Kęstutis K. Šiaulytis

KAIP PATEKTI Į MUZIEJŲ?

Pašnekų esė

 Kaip patekti į muziejų? Šis klausimas galėtų būti nagrinėjamas kokioje populiarioje pokalbių šou laidoje. Susirinkusieji pasidalintų įspūdžiais kaip pirko nelegalius bilietus į Luvrą ar lankė Londono Britų muziejų nemokamai, kaip stovėjo kilometrinėse eilėse prie Uficių galerijos Florencijoje ar nusivarė nuo kojų belakstydami Romos muziejų salėse, kaip svaigo prie Vincento van Gogo ir Klodo Monė paveikslų Paryžiuje Orsė ekspozicijose, kaip vartė akis kokiame gamtos muziejuje spoksodami į dinozaurų griaučius. Jei laidos vedėjas mandagiai pakreiptų kalbą apie Lietuvos muziejus, pirmoji pokalbininkų reakcija, žinoma, būtų šaipokiška. Taip jau esame įpratę – pas savus ieškoti kokių kliaučių, pastebėti tariamas problemas, pvz.: „Lankytumėmės dažniau, bet muziejai dirba tuo pat metu kaip ir mes“... Galiausiai, gal kas panorėtų pasidalinti nepamirštamais įspūdžiais apie Vilniuje eksponuotą Jano Matejkos paveikslą „Žalgirio mūšis“, kiti gal norėtų išgirsti daugiau apie kažkada nuskambėjusį sensacingą įvykį – kaip vagys apšvarino Palangos Gintaro muziejų, treti, prisiminę muziejų kavines, pageidautų, kad jos vėl veiktų bent per Europos muziejų naktis.

 Dar įdomesnę pokalbių šou laidą pavyktų surengti, jei šį klausimą svarstyti būtų pakviesti dailininkai, o diskutuotume apie tai, ar svajojame patys patekti (su savo darbais) į kokį muziejų. Įsivaizduoju kokie kandūs būtų komentarai po internete paskelbto laidos įrašo... Kartą, ta tema, pusiau juokais, iš tuščio į kiaurą, šnekučiavome su SPD (Slaptųjų Piešėjų Draugija) kolegomis. Būna, pertraukėlės metu, kai ilsisi mūsų modelis, įsiveliame į kultūrinius disputus. Tąkart nutarėme (gal svajojome?), jog ateityje meno muziejų bus tiek daug, kad juose sutilps visų pasaulio dailininkų, visi darbai, o tuos muziejus gausiai lankys tam skirti specialūs daugiaakiai robotai – muziejofanai. Bejuokaujant pasibaigė kavos pertrauka, grįžome kiekvienas prie savo popieriaus lakštų. Piešti įdomiau, nei svajoti...

 Šiame puslapyje publikuoju škicus, kuriuose „gaudžiau“ piešiančius kolegas. Vis  stebiuosi jų atsidavimu kūrybos pokyliui. Žaismei, o gal, kaip kokią edukaciją, publikuoju ir du aktų škicus. Kurį iš jų priimtumėte į savo vadovaujamą muziejų?

K. K. Šiaulytis. Priklaupusio vyro judesys.

K. K. Šiaulytis. Dailininkė prie molberto.

K. K. Šiaulytis. Dailininkė ir pozuotoja.

K. K. Šiaulytis. SPD piešėjas.

 Pasiklydusių linijų škicas.

K. K. Šiaulytis. Aktas. Grakštus judesys.

K. K. Šiaulytis. Kūrybos įkarštyje.

 K. K. Šiaulytis. Aktas su užuolaida. 

Straipsnis ir škicai publikuojami 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 20.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36147-2026-05-21-kaip-patekti-i-muzieju