BOTANIKOS SODAS VILNIOS UPĖS GLOBOJE

 K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas profesoriui 

Stanislovui Bonifacui Jundzilui. 2026

Kęstutis K. Šiaulytis

BOTANIKOS SODAS 

VILNIOS UPĖS GLOBOJE

 Vilniaus universiteto botanikos sodų istorijoje, gal įspūdingiausi, o kartu ir romantiškiausi buvo 1799 - 1832 metai, kai sodas veikė Gedimino kalno pietrytinėje papėdėje, Sereikiškėse. Čia klestėjusio Botanikos sodo “aukso amžių” sukūrė Vilniaus universiteto profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 05 06 - 1847 04 27). Profesorius buvo švietimui, mokslui atsidavusio pijorų vienuolių ordino narys, kunigas. Jis visą savo gyvenimą paskyrė geologijai, botanikai, rengė šių mokslo sričių vadovėlius, steigė gamtos pažinimo kabinetus, muziejus.

 1799-aisiais, Sereikiškių lankoje, tarsi iš visų pusių Vilnios upės ir jos kanalų apglėbtoje „saloje“, žėlė tik apleistų miestelėnų daržų balandos, žliūgės, na, gal dar koks tuzinas žolinių augalų, krūmelių. Po 25-erių metų, šioje vietoje S. B. Jundzilo vadovaujamame Botanikos sode vešėjo 8979-ių rūšių augalai, atstovaujantys visos mūsų planetos augmenijos pasaulį. Sodas buvo tvarkomas pagal žymiausio visų laikų botaniko Karlo Linėjaus (1707 - 1778) rekomendacijas. Tyrinėjami augalai žaliavo lysvėse suskirstytose geometrine tvarka, šilumamėgiams augalams buvo pastatyti trijų lygių šiltnamiai, sodas aptvertas aukšta tora. Pats S. B. Jundzilas gyveno sodo teritorijoje, universiteto įsigytuose Kirdiejų rūmuose, kuriuose buvo įrengti gamtos mokslų dėstytojų butai. Tad, profesorius ir pro savo buto langus, pusryčiaudamas ar gerdamas kavą galėjo gėrėtis botanikos pasaulio žavesiu. 1825 metais Botanikos sodą tvarkyti perėmė S. B. Jundzilo sūnėnas Juozapas Jundzilas (1794 - 1877). Deja, po kelerių metų, carinės valdžios įsakymu Vilniaus universitetas buvo uždarytas (1832), dalyje sodo įrengti kariniai įtvirtinimai, o Kirdiejų rūmuose apsigyveno carinės armijos kariškiai. Botanikos sodas, pavaldus Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijai, dar veikė iki 1842 metų.

 Šiais laikais, nedidelė (pietinė) buvusio Botanikos sodo dalis priklauso dabartiniam Bernardinų sodui, šiauriniame plote plyti teniso kortai, o Sereikiškių vardas liko kitai sodo atraižai – Kirdiejų rūmų aplinkai ir Gedimino kalno papėdėje esančiam skverui. Bernardinų sode, buvusio istorinio Botanikos sodo kampelyje, įrengta tarsi muziejinė, bet gyva, žaliuojanti S. B. Jundzilo kurto botanikos pasaulio ekspozicija.

 Kada atsirado tas keistas vardas – Sereikiškės, o pagal Vilniaus miesto istorijos tyrinėtoją, menotyrininką Vladą Drėmą – Šereikiškės? Žinomos kelios versijos, bet, kadangi nei viena nepatvirtinta rašytiniais šaltiniais, aš turiu savo variantą. Ta Vilnios pakrantė ilgai buvo apleista, paupio lankoje kerojo krūmynai, nendrynai, o šalia, kaip antipodas, jau nuo 1469-ųjų klestėjo rojų primenantys Bernardinų vienuolyno sodai, daržai. Gal, pajuokauti mėgstantys vilniečiai, stagarais lyg šeriais apaugusiai upės lankai tuomet ir prilipdė Šerių-Šereikiškių vardą?

K. K. Šiaulytis. Žvilgsnis iš Bernardinų 

sodo Botanikos ekspozicijos į Kirdiejų rūmus.

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Linksmos piliarožės 

Botanikos ekspozicijoje. 2026.

 Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Džiugiai sukerojęs

 plačialapis pelėžirnis Botanikos ekspozicijoje. 

2026. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Žalia diena istorinėje

 Botanikos sodo dalyje. 2025. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Vidurdienio spalvos 

Bernardinų sodo Vienuolyno ekspozicijos rožyne.

 2025. Akvarelinis etiudas, 24 x 32. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 28.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36463-2026-07-22-botanikos-sodas-vilnios-upes-globoje

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius – spaudos grafikos Raidžių Piemuo.

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas G. Bagdonavičiui. 2026

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius – 

spaudos grafikos Raidžių Piemuo.

 Visi esame girdėję skambią mįslę: „Baltos lankos – juodos avys, kas išmano – tas jas gano?“ Atsakymas – raštas. Taigi, mokantys skaityti – esame piemenys, o garsiausias Šiaulių miesto dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901 07 25 – 1986 02 03) nusipelnė didžiojo Raidžių Piemens vardo! Jis – vienas iš Lietuvos spaudos dailės pradininkų, nuo 1923 metų sukūręs daugybę savitų knygų ir žurnalų viršelių, antraščių, vinječių, iliustracijų. Dar daugiau iškalbingų raidžių kompozicijų dailininkas nupiešė kurdamas reklamas, prekinių pakuočių dizainą, plakatus, atvirukus, sveikinimo lakštus. Dažnas G. Bagdonavičiaus spaudos ar taikomosios grafikos kūrinys primena nuotaikingus šriftų paveikslus, juose raidės tarsi šoka, žaidžia, skraido, bet vis – praneša vieną ar kitą žinią.

 Kaip rodo dailininko gimtadienio skaičiai, šiemet minėsime jo 125-mečio jubiliejų. G. Bagdonavičius darbavosi beveik visose vizualinių menų srityse – jis ir tapytojas peizažistas, portretų, šaržų meistras, spaudos leidinių, plakatų, afišų, emblemų pramoninės grafikos, reklamų kūrėjas, teatro dailininkas, etnografas, muziejininkas, baldų dizaineris, mokymo priemonių, modelių konstruktorius, išradėjas, fotografas, o jaunystėje – dar ir kino filmų aktorius. Savo namuose buvo sukaupęs didžiulę meno albumų kolekciją, prenumeravo meno kultūros žurnalus lietuvių, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis. G. Bagdonavičius, nuo 1921 iki 1967 darbavosi ir dailės pedagogikos baruose.

 Gegužės 7, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, verta prisiminti reikšmingą G. Bagdonavičiaus kūrybos sritį – dailininkas yra vienas iš ekslibriso meno pradininkų Lietuvoje, sukūręs per šimtą savitų, raiškių, turiningų šios, sakyčiau, mįslingos grafikos kūrinių. Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekos Knygos grafikos centre įkurtas „Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas“ siekiantis aprėpti ekslibriso meno istoriją ir plėtrą Lietuvoje. Fondo veiklos ištakos – 1980 metai, kai dailininkas dovanojo bibliotekai dalį savo knygų ir ekslibrisų kolekcijų.

 Šiame laikraščio puslapyje pristatau keletą G. Bagdonavičiaus spaudos grafikos darbų iš savo rinkinio, bei du iškalbingus ekslibrisus. Ekspresyvus auto ekslibrisas kuriame tarp popieriaus lakštų vaizduojama teptuku perverta dažų tūbelė – tai, tarsi vizualinis manifestas, pranešantis apie jaunatviškus siekius – kurti naują meną. Ekslibrisas teisininkui Ignui Urbaičiui (1896 02 16 – 1952 07 12) kupinas mistikos, religinių, alcheminių simbolių. Slėpingiausias – Uroboras – mitinė gyvatė apsivijusi žemės rutulį ir ryjanti savo uodegą.

G. Bagdonavičius. Ekslibrisas Ignui Urbaičiui. 1935

G. Bagdonavičius. Žurnalo „Kultūra“ viršelis. 1924, Nr. 2

G. Bagdonavičius. Auto ekslibrisas. 1925

G. Bagdonavičius. J. Gobio knygos

 „Visuomenės mokslo vadovėlis“ viršelis. 1924

G. Bagdonavičius. V. Lunkevičiaus knygos 

„Žemės istorija“ viršelis. 1924

G. Bagdonavičius. Žurnalo „Kultūra“ viršelis. 1924, Nr. 11

1924, Nr. 11Straipsnis spausdinamas

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS". 2026, Nr. 18. 

Publikaciją rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36069-2026-05-06-dailininkas-

gerardas-bagdonavicius-spaudos-grafikos-

raidziu-piemuo

LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“. Ekslibrisų paroda "Lietuvos medicina 2024". Ekslibrisas – visuminės kultūros simbolis

Lolita Braza. Ekslibrisas Lietuvos medicinos bibliotekai

LIETUVOS AIDO 

„Vieno Puslapio Galerija“

Ekslibrisų paroda "Lietuvos medicina 2024"

 Kas gali patarti, kokio dydžio AČIŪ reikia pasakyti svečiams, viešnioms ir kolegoms, kurie kovo 13 dieną ir dar penktadienį, kai sako, laivai neplaukia iš uosto, susirinko į ekslibrisų, skirtų Lietuvos medikams ir medicinai parodos ir katalogo "Lietuvos medicina 2024" pristatymą Lietuvos medicinos bibliotekoje?

 Dėkoju kolegėms Vaivai Simanavičienei – už katalogo dizainą ir maketą, Janinai Valančiūtei – už redagavimą ir pagalbą rengiant parodą. Ekslibrisų žinovams: Astai Kaktytei, Aidui Pikiotui, Stanislovui Gasiūnui, Edmundui Stasiuliui – už pagalbą aiškinantis ekslibrisų autorystę, metrikas ir technikas. Lietuvos gydytojų sąjungai ir daugeliui kitų, kurių dėka žinia apie ekslibrisą, kaip knygos ženklą, jo esmę sklido visuomenės ir medikų tarpe. Dėkui menininkams ir jų artimiesiems dovanojusiems darbus mūsų bibliotekos rinkiniui.

 Ačiū profesoriams Albertui Gurskui ir Rasai Janulevičiūtei – už gerus žodžius katalogo dizainerei ir sudarytojai, bibliotekai už teminės ekslibrisų kolekcijos rinkimą, saugojimą ir sklaidą, jos vertę medicinos ir kultūros istorijai.

 Regina Vaišvilienė, Lietuvos medicinos biblioteka

 

Kęstutis K. Šiaulytis

Ekslibrisas – 

visuminės kultūros simbolis

 Vos pasirodęs, truputį vėlavęs, Lietuvos medicinos bibliotekos ekslibrisų rinkinio katalogas "Lietuvos medicina 2024", akimirksniu tapo bibliografine retenybe. Leidinyje – naujai įsigyti, atrasti, dovanoti LMB ekslibrisų kolekcijos kūrinai. Tarp 200 grafinų miniatiūrų, švyti Domicėlės Tarabildienės, Gražinos Didelytės, Viktorijos Daniliauskaitės, Jūratės Stauskaitės, Virginijos Kalinauskaitės, Vinco Kisarausko, Rimanto Gibavičiaus, Algimanto Švažo, Petro Repšio, Alberto Gursko, Sauliaus Ikamo, Mikalojaus Povilo Vilučio, Rimanto Tomo Buivydo, Stasio Eidrigevičiaus kūriniai. Paskui ekslibriso patriarchą Alfonsą Čepauską rikiuojasi jo pasekėjai – Daliutė Ivanauskaitė, Aušra Čapskytė-Šarauskienė, Lolita Braza, Vaiva Simanavičienė (Vaišvilaitė), Henrikas Mazūras, Arūnas Vaitkus, Klemensas Kupriūnas, Vladas Kudaba. Didžiuma ekslibrisų skirti Lietuvos medikams, kurie, žinia, irgi yra savo profesijos menininkai. Bet, aukšto polėkio asmenybės neužsisklendžia vien savo tiesioginiame darbe – ekslibrisuose, šalia medicinos įrankių, ne vienam gydytojui dailininkai išraižė plunksną, teptuką, ar muzikinius, botaninius, filosofinius, poetinius, dvasinio gyvenimo simbolius. Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai skirti ekslibrisai primena, kad medikai kuria Lietuvą ir politiniu, visuomeniniu veikimu.

 Toks ekslibrisų katalogas – tarsi grafinis romanas – skaitai pavardes, aiškiniesi simbolius, tyrinėji dailininkų sukurtą plastiką. Vartau rinkinio puslapius ir vėl grįžtu atgal, netikėtai, tie nerašyti ženklai iššaukė mintį – ekslibrisas, tai visuminės kultūros simbolis! Kiti nuosavybės ar  priklausomybės ženklai: herbai, monogramos, inicialai, įvairiausi logotipai, emblemos atstovauja atskirybėms: asmeniui, giminei, įmonei, kokiam reiškiniui. Ekslibrisas gi, susieja asmenį su knygomis, o per jas – su kultūros begalybe.

 Dėkojame šio katalogo sudarytojai Reginai Vaišvilienei.

Albertas Gurskas. Gyd. Jūratės Jurkevičienės

Povilas Šiaučiūnas. Vincas Kudirka

Alfonsas Čepauskas. Chirurgo m. dr. E. V. Gaidamonio

Vytautas Bačėnas. Profesoriaus Kęstučio Vitkaus

 Viktorija Daniliauskaitė. Kardiochirurgo Giedriaus Uždavinio

Vytautas Kazimieras Jonynas. Vitolis E. [Enrikas] Vengris

Ši publikacija puošia naujausią

 laikraščio "LIETUVOS AIDAS"

 numerį. 2026, Nr. 12. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35830-2026-03-26-lietuvos-aido-vieno-puslapio-galerija

ŠUOLIAI PER ŠIMTMEČIŲ SLENKSČIUS

K. K. Šiaulytis. Paplūdusi Venta ties Papilės

 piliakalniu. 2002. Akvarelė. Povilas Višinskis

 ir jo bendražygiai, garsiojo spektaklio 

Palangoje “Amerika pirtyje” aktoriai, 

po spektaklio keliaudami per Žemaitiją, 

aplankė Simono Daukanto kapą 

Papilės piliakalnyje esančiose kapinėse. (1899).

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠUOLIAI

 PER ŠIMTMEČIŲ SLENKSČIUS

 Mūsų visų įvykdytas, ilgas, gal net iki šiol vykstantis šuolis per dvidešimtojo – dvidešimt pirmojo amžiaus slenkstį, buvo (yra) gan sudėtingas. Manau, pradėjome 1988-aisiais, spalio 22-23 d., Vilniuje, simboliška – Sporto rūmuose. Įveikėme ne tik įspūdingą skaitmeninį barjerą (2000), bet, svarbiausia, atkūrėme valstybės Nepriklausomybę, pakeitėme politinę, ekonominę santvarką, atsivėrė kompiuterijos, naujų technologijų epocha, kaip ir kelionių vartai į pasiilgtąją Europą bei visą „pasaulinį kaimą“.

 2025-aisiais paminėtas Povilo Višinskio (1875 06 28 – 1906 04 23) 150 metų jubiliejus bei, deja, šiųmetinė šio didžio Lietuvos kultūros žmogaus 120-oji mirties sukaktis, kviečia prisiminti kitą skrydį per šimtmečių slenkstį – kaip Lietuva kilo iš devynioliktojo į dvidešimtąjį amžių. Rašytojo, literatūros mokslininko Adolfo Sprindžio (1921 01 29 – 1986 12 21) paskelbtoje Povilo Višinskio monografijoje (išleista 1978), lengva, tikro žinovo, atidaus tyrinėtojo plunksna, per vieną asmenį atskleistas tas neįtikėtinų permainų metas. P. Višinskio gyvenimo kelionė prasidėjusi Žemaitijos glūdumoje, Ušnėnų kaimelyje, Ventos slėnių pagairėse, išsprūdusi iš po šiaudinės valstiečių pastogės, knygoje srovena rašytojo kuriama žodinga upe, netrukdo nei kur ne kur toje versmėje kyšantys, aštuntajam dešimtmečiui būdingi socialistinio realizmo užkalbėjimų rieduliai.

Skaitai ir stebiesi, kaip Višinskis, dar besimokydamas Šiaulių gimnazijoje tarsi pajuto savo likimą – tapti šaukliu, kviesliu į ateitį. Gimtajame sodžiuje, kaimynėje Julijoje Žymantienėje (1845 06 04 – 1921 12 07) įžvelgė rašytojos talentą – Poviliukas atrado Žemaitę! Gretimame miestelyje, Užventyje, aptiko ir mielą dvarininkaitę Mariją Pečkauskaitę (1877 03 08 – 1930 07 24), Povilo vis raginama rašyti – ji tapo Šatrijos Ragana! Ir Sofija Pšibiliauskienė – Lazdynų Pelėda (1867 09 28 – 1926 03 14) savo prisiminimuose pasakoja apie P. Višinskio dėmesį jos kūrybai. Plati visuomeninė, žurnalistinė, publicistinė Višinskio veikla suvedė jį bemaž su visais to meto lietuviškos spaudos (vis dar draudžiamos!) autoriais. Jo bičiuliais, bendražygiais tapo poetas Pranas Vaičaitis (1876 02 10 – 1901 09 21), rašytojas Jonas Biliūnas (1879 04 11 – 1907 12 08), rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 03 18 – 1943 06 14). Kartu su Bite, 1898 metais aplankė Naumiestyje gyvenantį vieną žymiausių tautinio atgimimo vedlių, laikraščio „Varpas“ redaktorių Vincą Kudirką (1858 12 31 – 1899 11 16). Žvelgdami į šalia šių pavardžių, slapyvardžių surašytas datas, prisimindami minimų asmenų veiklą, galime tarti – jie visi buvo naujo, dvidešimtojo amžiaus pranašai, laisvos, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai. Atrodytų, Vincas Kudirka neįveikė to amžiaus slenksčio, to skaičiaus – 1900, bet, ne – jo sukurtos giesmės žodžiai, tarsi testamentas ir šiandien skamba mūsų šalies himne.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio

 viešoji biblioteka ir Žemaičių kultūros draugija 

„Saulaukis“ išleido P. Višinskio atminimui skirtų 

ekslibrisų parodos katalogą „Kilk ir kelk“. 

Viršelyje dailininkės Rūtos Mozūraitės darbas,

 lino raižinys. Katalogo sudarytoja Asta Kaktytė.

 Šiauliečio dailininko Kazio Bimbos

 ekslibrisas Povilui Višinskiui. Lino raižinys.

 K. K. Šiaulytis. Laukuva amžių sandūroje. 2001. 

Akvarelė. Povilas Višinskis 1896 metais 

vykdydamas universitetinį projektą „Antropologinė

 žemaičių charakteristika“, vežimaičiais, bričkomis,

 o kai kada ir pėsčias, aplankė visą Žemaitiją.

K. K. Šiaulytis. Šiauliai, Sukilėlių kalnelio

 Nepriklausomybės obeliskas. 2013. Akvarelė. 

Paminklas atidengtas 1935, architektas Karolis Reisonas.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 4.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35509-2026-01-28-suoliai-per-simtmeciu-slenkscius

EKSLIBRISAI BIBLIOFILAMS

Grafikui, ekslibrisų kūrėjui

 Valerijonui Vytautui Juciui (1930-2016).

Kęstutis K. Šiaulytis

EKSLIBRISAI BIBLIOFILAMS

 Garbingą bibliofilo titulą suteikiau savo kuriamų portretinių ekslibrisų herojams-savininkams. Vieni jų yra rašytojai, literatai, kiti – Valerijonas Vytautas Jucys, Alfonsas Čepauskas sukūrė šimtus ekslibrisų, taigi, papuošė daugybę knygų, gi jų bičiulė Regina Vaišvilienė – ekslibrisų kolekcininkė ir propaguotoja, bibliotekininkė. Kai kas mano, jog piešdamas portretus kiek šaržuoju. Iš dalies tai tiesa – visada siekiu pastebėti linksmuosius portretuojamojo charakterio žybsnius.

Ekslibrisas – tai ženklas, nurodantis kam priklauso juo insignuota knyga. Tačiau, ekslibrisai yra ir miniatiūriniai meno kūriniai, kuriuos perskaityti, iššifruoti prireikia nuovokos, patirties, įžvalgos gebėjimų. Būna tokių painių, daugiasluoksnių šių grafikos labirintų, kad juos tyrinėjant prireikia ne tik lupos, bet ir magijos pasaulio kompaso. Aš savo ekslibrisuose dar įpinu humoro motyvų, kad nebūtų nuobodu spręsti tuos vizualinius slaptaraščius.

Jurgiui Kunčinui skirtą ekslibrisą iššifruosiu. Jis kurtas konkursui Alytuje, kuriame ekslibrisai turėjo atliepti ir šio miesto tiltų temą. Mano darbe Jurgis Kunčinas tvirtai laiko savo gimtojo miesto tiltą – raidę, ji simbolizuoja ir rašytojo populiariausio romano „Tūla“ pavadinimą. Dar viena užslėpta mintis – raidės, tai rašytojų tiltai į skaitytojų širdis.

Vaistininkei, mokslininkei, žolininkei, 

etnografei Eugenijai Šimkūnaitei (1920-1996).

Rašytojui, žurnalistui, etnografui 

Povilui Višinskiui (1875-1906)

Bibliotekininkei, ekslibrisų propaguotojai Reginai Vaišvilienei.

Rašytojui, politikui profesoriui 

Vytautui Landsbergiui. Greta jo ekslibrise 

pavaizduotas ir Fluxus kūrėjas Jurgis Mačiūnas.

Dailininkui, archeologui, 

muziejininkui Tadui Daugirdui (1852-1919).

Rašytojui, žurnalistui, redaktoriui Vytautui Žeimantui.

Psichiatrui, psichologui, rašytojui 

Karlui Gustavui Jungui (1875-1961)

Rašytojui, poetui Jurgiui Kunčinui (1947-2002)

 Dailininkui, žurnalistui, keliautojui,

 ekslibrisų kūrėjui, 

ekslibrisų meno propaguotojui Alfonsui Čepauskui.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 41.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34976-2025-10-22-ekslibrisai-bibliofilams

 

Kovo ir kamščio kautynės

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Tadui Ivanauskui

Spaudos dailininko galerija 

Kęstutis K. Šiaulytis

Kovo ir kamščio kautynės

Causerie - Pašnekų esė

 Vasario 29-oji, retai pasitaikanti data. Tačiau šiemet, šis skaitmuo, lyg čia nuolat buvęs, kabo sau sieniniuose kalendoriuose ir iš ten valiūkiškai vėpso – esmi paskutinis žiemadienis! Kai tik tą, mažagabaritinio 366 puslapių leidinio lapelį nuplėšite – prasidės pavasaris! Bet, kažkodėl, pirmasis jo mėnuo vis dar vadinasi senoviškai – „kovas“, o juk, galėtų atliepti mūsų epochos didmiesčių rūpesčius, pvz., būtų pramintas trumpu ir aiškiu šaukiniu: „Kamštis“. Tai aktuali nūdienos realija, šiame pavasarėjančiame laike į gatves pajuda papildomi kliuviniai – žiemą snūduriavę automobiliai...

 Vis tik, kas gi tą mėnesį praminė kovu? Tikriausiai, anų dienų žemdirbiška visuomenė? Bet, kodėl ne vieversio, pempės ar varnėno garbei jis pavadintas? Atsakymą radau didžio gamtos tyrėjo, profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) tritomyje „Lietuvos paukščiai“ („Mintis“, 1964). Šį veikalą galima skaityti beveik kaip nuotykių knygą, mokslininkas, pasakodamas apie mūsų paukščius, pažeria asmeninių stebėjimų, patirčių atsiminimus. Įprastai, sparnuočių pažinimo veikaluose tiek ereliui, tiek zylei skirtas vienodas, dažniausiai vienas puslapis. Bet T. Ivanauskas rašo nevaržomas akademinių taisyklių. Varninių šeimos paukščius – kranklį, varną, kovą, kuosą, šarką, kėkštą ir riešutinę aptaria net 35 puslapiuose, iš jų, mėgiamam krankliui skiria 7, varnai - 9, kovui – 5 psl. Pasirodo, pastarasis, į Lietuvą parskrenda jau „kaziuko“ dienomis, ir tuoj, kaip koks artojas puola į laukus bei pievas. Žiūrėk, žalumą vos atgavusi pakalnė po jų pulko apsilankymo tarsi suarta, kovai, ieškodami skanėsto – grambuolių lervų, savo galingais snapais pasidarbavo tarsi kastuvėliais. Kai prasideda orė, kovai virtinėmis kapanojasi atsivėrusiame dirvone – visi surasti vikšrai, sliekai, lervos, pagauti vabalai, pelės telpa į ryklės maišą, tada, tas gardus valgiaraštis skraidinamas lizdan, kur jau kvaksi išsiritę jaunikliai. Kovai gyvena didelėmis kolonijomis, senų medžių viršūnėse suka šakelių lizdus, kartais, tiesiog vieną šalia kito. Išlakiame pušynėlyje ar parko alėjos didmedžiuose įsikuria šimtai juodasparnių šeimų, bet būna ir tūkstantis klykaujančių buveinių! Kartą man teko (tautosakininkų ekspedicijoje) dešimt nemigo naktų praleisti šalia tokio „miesto“, kaip tik tuomet koviukai buvo pačiam padūkime – plėšėsi nuo pat ankstyvo ryto, rodėsi, pasiklausę kurtinančio koncerto, ką tik sužaliavę medžių lapai turėtų susivynioti lyg ausys... Įdomus pastebėjimas, šį kartą knyginis, jei kada teko matyti istorines graviūras, kur vaizduojami mūšių laukuose ar žieminėse pakelėse  kritę arkliai, bei šalia tupinėjantys juodi paukščiai, tai ten – tikriausiai ne kovai. T. Ivanauskas rašo: „Dvėselienos jis nelesa, nebent tik bado verčiamas, tačiau kai kada galima jų matyti kartu su varnomis bei krankliais prie gyvulio lavono, bet dažniausiai jie ten būna dėl grūdų, esančių gyvulio žarnose ir skilvyje“.

 Dalis kovų žiemoja Lietuvoje, glaudžiasi varnų ir kuosų būriuose. Ne vienerius metus stebėjau juos gretimam kleve, sniegu apdribusiose šakose kūprojančius lyg kokius bežadžius anglies luistus. Bet, literatūroje minima, jog dažniausiai kovai gruodus praleidžia Prancūzijos, Vokietijos fermerių laukuose. Deja, pasirodo, ten jų laukia ir kitokia – gurmaniška lemtis, sumedžioti jie tampa delikatesiniu kepsniu. Tiesa, T. Ivanauskas pažymi, kad ir mūsuose buvo kas koviena smaguriaudavo.

 Pas žmones patekę globojami jaunikliai kovai ilgainiui tampa šeimyniški, draugingi sodybos kiemo senbuviai. Niekur neskuba išskristi, bendrauja ne tik su vištomis – mat, pramoksta tarti kai kuriuos žodžius. Prijaukintos varnos – atvirkščiai, skriaudžia naminius paukščius, mėgsta vagiliauti blizgančius daiktus. Kovai, palyginus su savo vikriais pusbroliais, atrodo tokie nerangūs, lėtaeigiai, savyje užsisklendę asabos. Tritomio puslapiuose profesorius vis pamini, jog paukščių psichologija įdomus tyrimų objektas. Nors ir nesu tos srities specialistas, kai stebiu pakelės berže sausio speige nervingai krūpčiojančias varnas, išgąstingai nuo viršūnės besižvalgančias kuosas, matau, ten pat tūnantis, tarsi prilipęs prie šakos kovas, atrodo ramus kaip belgas – žino, kad žiema tikrai pasibaigs ir bus čia smagiau nei užsieniuose!

K. K. Šiaulytis. Du kovai. 2015. Akvarelinė žaismė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Žiema tirpsta. 2020. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne, prie Neries. 

2023. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis - pašnekų esė, publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", Nr. 9 (2024)

Publikacija patalpinta ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31147-2024-02-29

-spaudos-dailininko-galerija-kovo-ir-kamscio-kautynes?

Edgaro Alano Po bičiulių ratas. Spaudos dailininko galerija

K. K. Šiaulytis. Vyno taurė. 2022. Humorografija

Spaudos dailininko galerija

Kęstutis K. Šiaulytis 

Edgaro Alano Po bičiulių ratas

 Būna… kai vakarinė vyno taurė  nuvilioja mintis į namų biblioteką, kur slapstosi dar ekranizacijos išvengę romanai bei interneto portalų ignoruojama poezija. Ten, net nuo mokyklinių dienų, tarsi kokie pageltę popieriniai paminklai lentynose rikiuojasi ir niekada nepasenstančios knygos: “Penkiolikos metų kapitonas”, “20000 mylių po vandeniu”, „Paslaptingoji sala“, „Kapitono Granto vaikai“, „Aplink pasaulį per 80 dienų“, – tai vis garsiausiojo prancūzo, Žiulio Verno (Jules Verne, 1828-1905) raštai. Gal pajuokausite – garsiausias prancūzas yra d'Artanjanas! Aleksandras Diuma (Alexandre Dumas, 1802-1870) pritartų – jo knygose niekada netrūko gero humoro... Kada aš skaičiau A. Diuma „Tris muškietininkus“, dar nebuvo pasirodę šio romano kino versijos... Dabar, kai narsieji Atas, Portas, Aramis ir d'Artanjanas įgijo daugybės aktorių veidus, kai jų holivudiniuose nuotykiuose, rodos, ir tu kartu dalyvauji, ieškoti rašytojo užšifruotų užuominų ir šypsenų knygos puslapiuose, deja, jau matyt, nuobodu...

 Kiti rašytojai irgi turi bėdų su pramanytais herojais. Visiems žinoma, jog Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle, 1859-1930) niekaip negalėjo „numarinti“ savo sukurto seklio Šerioko Holmso (Sherlock Holmse). Skaitytojų reikalavimu, pražuvėlis Holmsas atgimė (matyt, visiems laikams) ir kartu su daktaru Vatsonu (John h. Watson) sėkmingai dar ilgai gaudė nusikaltėlius. Bet, tuo A. K. Doilio bėdos nesibaigė.  Dažnas skaitytojas dabar daugiau domisi Holmso, o ne jo kūrėjo biografija.

Panašus likimas ištiko Žoržą Simenoną (Georges Simenon, 1903-1989). Pokalbiuose apie detektyvinę literatūrą, ne vienas prelegentas painioja autorių su inspektoriumi Megre, kuris taip šauniai sukasi daugiaserijiniuose televizijos filmuose...

 Detektyvų karaliene tituluojama Agata Kristi (Agatha Christie, 1890-1976) sukūrė ne vieną sumanų seklį. Atidžioji Džeinė Marpl, pedantiškasis Erkiulis Puaro senai tapo pasaulinio garso kino žvaigždėmis – ir aš, kartu su Erkiuliu, ne kartą plaukiau garlaiviu Nilo upe...

 Amerikiečių rašytojas Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe, 1809-1849) laikomas detektyvinio žanro pradininku. Jo „Auksinį vabalą“ skaičiau dar 1968 metais.

 Šiame “LIETUVOS AIDO” puslapyje pristatau portretinius ekslibrisus, kuriuos sukūriau E. A. Po kolegų,  bičiulių ratui.

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Agatai Kristi

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Žoržui Simenonui

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Artūrui Konanaui Doiliui

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Aleksandrui Diuma

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Edgarui Alanui Po

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas Žiuliui Vernui

Straipsnis ir ekslibrisai publikuojami

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS".