Spaudos dailininko dienoraštis
Kęstutis K. Šiaulytis
KULTŪROS NAKTIS LIETUJE
Causerie - Pašnekų esė
Stebėdamas kaip Vasaros Olimpinių žaidynių atidaryme (2024 07 26, penktadienį) Paryžiuje, Senoje laivais yrėsi, lietuje maudėsi čia iš viso pasaulio susirinkę atletai, spėliojau, gal taip, simboliškai, gamta paskelbė žmonijai, jog prasidėjo astrologų pažadėta Vandenio epocha? Lietaus vėtra, tiesa, kiek pavėlavusi, sekmadienį užklupo ir Lietuvą, bet užtat plakė net dvi paras. Tarsi kempinės permirko medžiai, nepasislėpsi – net klevai varvėjo lyg laistytuvai, bet dar girtesni gluosniai lūžo, gulė, kur buvę. Informacinius kanalus užplūdo virtuolių, nuošliaužų, gatvinių potvynių nuotraukos, na, o gyvai, stichiją patirti galėjo kiekvienas, vos pravėręs namų duris.
Kažkada, būdavo, lydavo visą liepos mėnesį – tačiau saikingai: krapnodavo nuobodžiai, be pertraukos dieną ir naktį, dabar, gi, savaitėmis džiovina šalį karštyje, o tada – per pusdienį visą mėnesio normą išpila... Taip atsitiko ir šiemet Vilniuje, kultūros naktyje (2024 06 07). Tas lietingas nuotykis, maniau, liks tik mano pieštuose škicuose, bet, kai visi jau peršlapome, sudėliosiu prisiminimus ir keliuose sakiniuose.
Asociacija LATGA, pakvietė mus, Slaptosios Piešėjų draugijos narius, kaip ir nemažą būrį kitų sričių menininkų dalyvauti birželinėje kultūros naktyje. Renginys vyko Vilniaus Vingrių skvere, čia išdygo specialiai tai šventei skirtas, lyg iš vargonų vamzdžių suręstas pastatas. Dailininkams buvo pažadėtas antrasis tos konstrukcijos aukštas. Tylus vasaros pradžios penktadienis jau slinko vakarop, kai Vingrių skvere pakilusios menamos uždangos, muzikos garsais, teatralų šypsniais, piešėjų burtais atvėrė savo kūrybos arenas... Atrodo, čia susirinko ir visa avangardinė Vilniaus publika – iškalbingai žėravo žiūrovų akys bei rūbų atributika. Pavasariniai sausadieniai jau buvo gerokai įkyrėję – gatvėse čežėjo sudžiūvę liepų lapai, bet sausra galėjo dar bent vieną naktelę užtrukti, tačiau atsitiko, kaip visada – pratrūko dangus ant beskėčių galvų... Sugaudė senamiesčio stogų lietvamzdžiai – garmėjo, kliokė guviomis čiurkšlėmis, skubėdami į geležinkelio stotį varvino šlapius ūsus troleibusai, o mus priglaudęs besienis, belangis naujadaras būstas, lyg šimto kanarėlių narvelis linksmai ūžė tamsiais debesimis pagreitintoje naktyje. Dailininkus saugojo tik lubos – trečio aukšto grindys, o iš ten nuo liūties pabėgę šokio virtuozai, glaudėsi mūsų molbertų užuovėjoje. Du mums pozavę pusnuogiai modeliai šildomi elektrinių kaitintuvų nesužvarbo, atlaikė jie ir lankytojų dėmesį, nors smalsuolių eilės rikiavosi tarsi kokioje rūbinėje po spektaklio.
Jau po dvyliktos, nuplauti aplinkinių namų stogai tviskėjo tarsi jūra, joje taškėsi banginis – senojo planetariumo kupolas, netoliese, tarsi suskilusi banga kilo baltas MO muziejaus rūmas. Prožektoriais ir ekranais švytintis mūsų statinys priminė neskęstantį Ferdinando Rušciso paveikslo „Nec mergitur“ laivą, o šalia, muzikos garsų užburti, smailiaviršūniais apsiaustais besidangstę žiūrovai vaidenosi lyg nakties tamsoje nardantys delfinai...
