K.K.Šiaulytis. Tverai, bažnyčios šventorius. 2005. Akvarelė. 29,7x42
Iš kelionių albumo
Mažųjų miestelių ilgadieniai
Šiais laikais ne vienas didmiesčio gyventojas guodžiasi – akimirksniu
pralekia savaitė, prabėga visas mėnuo,
apsidairau – jau lapkritis (gruodis, sausis ir t.t.). Nieko nuostabaus, kai
pirmadieniai - penktadieniai susilieja į vientisą skubėjimą - sėdėjimą su
naktinėmis miego pertraukomis, ne tik mėnesius, metų laikus pradėsi užmiršti. Didmiesčio
skruzdėlytė tik pensijos sulaukusi pastebi, kad medis už darbovietės lango –
tai uosis, tik po naujakurystės dvidešimtmečio susipažįsta su daugiabučio
kaimynais, o, kodėl gatvei kurioje gyvena, suteiktas kažkokio žmogaus vardas,
susidomi tik, jei tokią pat pavardę išgirsta TV pokalbių laidoje.
Mažųjų miestelių laikrodžiai kitaip sukasi – kiekviena diena – realybės
drama, kupina triūso, rūpesčių, dėmesio, bendravimo, prasmingo veikimo.
Žvelgiant nuo greitkelio, mūsų miesteliai atrodo vienodi –
stogai stogeliai lyg patašytų skiedrų glėbys, kuokštas senų medžių, bažnyčios
bokštas. Tiesą sakant, tiek temato gal koks užsienio turistas, gi daugelis
lietuvių miestelių būtį pažįsta „iš vidaus“, tarsi paukštelis, kokia
devynbalsė, savo lizdo krūmą. Kas antras viename tokių gimėme, augome, mokėmės,
o ir dabar praleidžiame gražiausias atostogų dienas. Atvažiuoji į jaukų vaikystės
atminties pasaulį ramią vasaros popietę – gatvėse jokios spūsties ir sodybose
žmonių nesimato, bet įžvalgi akis pastebi – štai kieme, ant savos konstrukcijos
lauko stalo šviečia baltų dažų skardinė, šalia - teptukas varva, namo sienoje –
pusiau nudažytas lango rėmas... Svarstai, gal dažytojas(-a), viską metęs nulingavo
į laukus karvės perkelti, pagirdyti, gal darže už garažo, skabo buroklapius
tvartelyje nerimstančiam paršeliui ar gaudo sode ką tik susisiautusį bičių spiečių...
Visokie darbai darbeliai kiekvieną dieną nuo šviesaus ryto rikiuojasi -
veją pjauti, sodybos takelį naujai žvyruoti, priebučio laiptus remontuoti. Rūpesčio
šaukiasi jei ne malkinė tai malkos, jei ne namo stogas, tai kaminas, jei ne
tvora, tai varteliai, o dar kaimynas pagelbėti prašė, jo savadarbis
traktoriukas kažko čiaudėti pradėjo, reikia ligą diagnozuoti. Ankstyvą pavasarį
prasideda smagūs žemdirbystės nuotykiai – pajudinai dirvą, sėjai, sodinai, kai
reikia palaistei, ravėjai – visą vasarėlę stebėk sau vešinčias ežias ir lysves,
gėrėkis bulvių žiedais, morkų kuodais, svyrinėjančiais nuo didumo (ar nuo svaigaus
kvapo) svogūnų laiškais, savavališkai visur pridygusių krapų gelsvais debesėliais,
raudonųjų burokėlių spalvų deriniais, šiltnamyje susigrūdusiais, lyg didmiesčio
troleibuse - agurkais, įsikarščiavusiais pomidorais. Dalį dienos dar reikia skirti
darbui už pinigus, bet lieka nuo miego -
ūkininkavimo miestelyje tradicijoms puoselėti.
Kaimynai ne šiaip pažįstami. Vaikigaliais būdami kartu karosus ir varles
gaudė, bulves lauže kepė, obuolių derliumi dalinosi, o pradinėje, viens kitam
dailės pamokose gelbėjo, mat Jonis geriau mokėjo automobilius vaizduoti, o
Vincė gražius arklius piešė. Ne tik visi aplinkiniai gerai pažįstami, jų
giminių vardai, pasiekimai žinomi.
Kiekvienas miestelyje, nesvarbu šimtametė senutė ar vaikigalis,
plačią sodybą išmūrijęs verslininkas ar
mažos trobelės senolis, net ir tas, su kuriuo kažkada susipykai, ir tas, savas
- akmeniškis, veliuoniškis, kuktiškietis...
Vieni miesteliai išaugo iš senovės piliakalnių gyvenviečių, kiti įsikūrė
svarbių kelių sankryžose, treti – buvusių dvarų palydovai. Miestelių gyvavimą
šimtmečių kaitoje, kaip ir plėtrą, urbanistinę raidą lėmė ekonominės, politinės
permainos, užsienio kariuomenių ofenzyvos, gamtos stichijos. Žmonėms statytis,
kurtis tarp karų, antpuolių, sukilimų, gaisrų dažnai buvo skirtas trumpas
laikas – vos keli dešimtmečiai. Istorijos bėgyje daugelis miestelių patyrė ir
šlovės, ir užkampio dalią. Kažkada garsėję kaip kunigaikščių ar vyskupų rezidencijos,
vėliau vos bažnytkaimio statusą turėję, ilgainiui vėl pakilo, rajono centru pabuvojo,
dabar - gal džiaugiasi kad paštas dar veikia.
Kaip didžiausią vertybę miestelėnai saugo, puoselėja sakralines erdves –
bažnyčią, jos šventorių, kapines. Visada buvo gerbiami ir kitų konfesijų žmonių
- žydų, sentikių rusų, evangelikų vokiečių šventovės, kapinaitės.
Mažuose miesteliuose viskas yra čia ir dabar - piliakalnis, upė, ežeras, buvusio dvaro
rūmas, tvenkiniai, parkas, kuriame rengiamos vietinės bendruomenės šventės,
sandėliais pavirtusios MTS mechaninės dirbtuvės, turgavietė, tarpukariu statyti
laisvės paminklai, mokykla, stadionas kuriame vartuose yra stovėjęs pats Kateiva... Žinoma,
gaila, kad viskas nuolat kinta – autobusų stotelė dar stovi, bet, net
nemokantys vairuoti priversti lengvaisiais automobiliais važinėti, mokyklai
trūksta vaikų – nors eik pats vėl į suolą sėsti.... Gal, koks verslo muziejus
nusirinktų nuo namų dar neseniai įkurtų, bet jau nebeveikiančių parduotuvių,
kavinių, barų ir kepyklėlių, vaistinių didžiaraidžius antrašus. Mažiausios
permainos - kompiuteriais praturtėjusių bibliotekų lentynose, ten susigrūdusios
visų po kelis kartus skaitytos „Parduotos vasaros“, „Gyvenimas po klevu“ ir -
niekieno nevartytos knygos.
Įvairių epochų ženklų pamatysi, kur pažvelgęs. Bažnytėlė, panašu,
neogotikinė, kapinėse – klasicistinė koplyčia, rasi ir carų laikus menančią raudonų
plytų sinagogą ir medinukę špitolę. „Tyliojo modernizmo“ ( taip kartais
vadinamas sovietmetis) epochos statinių daugiausia - kultūros namai, kino
teatras, kelių, viens kitą keitusių, kolūkių pirmininkų rūmeliai. Viename
miestelyje neseniai aptikau ant mūrinės, tarpukariu statytos art deco stiliaus pieninės
fasado penkmečių laikus menantį dekoratyvinį propagandinio meno kūrinį
populiaria to meto tema – „taikos balandžiai“. Be šių paukščių, ant sienos iš
suvirintų plieninių juostų dar išraityti saulės spinduliai, besišypsančios moters
veidas.
Gal, kad gyvena tarsi kokioj
istorijos laboratorijoje, mažų miestelių gyventojai tapo savotiški filosofai, šiuolaikinio
beprotiškai skubančio pasaulio rezistentai. Tarpusavyje bendraudami, žaismingai,
negailėdami smilgių pastabėlių aptaria ir savo sėkmes ir taupymo resursus, seimūnų,
madingų siuvėjų veiklą, pasišaipo iš kokio ministro nusišnekėjimų, apkalba
šokančius - dainuojančius politikus, žiuri
komisijų kvailiojimus. Vėlai rodomos TV programos
snobams, miestelių išminčių dėmesio retai sulaukia, mat ankstų rytą, vėl
prasideda naujas, gyvenimo įvairove traškantis ilgadienis.
K.K.Šiaulytis
2010
Tekstas publikuotas (2011 m.) portale "Alkas" - http://alkas.lt/
Alkas - Lietuvių etninės kultūros draugijos žinių ir gyvenimo būdo internetinė erdvė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą