Švenčionių erdvės (laisvė stebėti ir matyti)

K.K.Šiaulytis. Kančiogino ežeras. Bažnyčios sala. 2010. Akvarelė. 29,7x42
Akvarelė publikuota leidinyje "Tautosakos darbai, XL"

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Švenčionių erdvės (laisvė stebėti ir matyti)

Pirmiausia norėčiau padėkoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristams, pavasarį, tuomet dar būsimos folkloro tyrimų ekspedicijos Švenčionyse vizijoje regėjusiems ir dailininko vaidmenį šiame projekte, tad nusprendusiems, kad verta kai ką paaukoti (vakaronių rimtį, papildomus kelionių kilometrus ir kt.) eksperimento – kaip pakviestas dailininkas, tai yra aš, sugebėsiu pritapti prie veržlaus tautosakininkių kolektyvo, gal dar tikėtasi, kad mano vizualiniai stebėjimai ir meninės  kūrybos darbai savitai papildys mokslinės veiklos rezultatus.

Švenčionių kraštas man buvo beveik nepažįstamas. Kartą kitą teko važiuoti Vilniaus-Ignalinos plentu, ir tiek. Kelionei, vyksiančiai birželio pradžioje, ruošiausi naršydamas internetą, atsivertęs žemėlapius, Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ pirmąjį  tomą ir pirmąjį kultūros paminklų enciklopedijos tomą „Rytų Lietuva“.  Prisiskaitęs susimąsčiau, gal Švenčionių krašte yra koks įstabus kalnas, nuo kurio viršūnės matosi visa Lietuva? Pasirodo, buvusioje Švenčionių  apskrityje gimė, mokėsi  du didieji apie Lietuvą pasakoję žmonės - etnologė Pranė Dundulienė ir keliautojas, geografas Česlovas Kudaba. Kažkada čia gyveno ir knygų  „Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ (1846), „Žemaičių žemės prisiminimai“ (1842),  „Lietuvių liaudies priežodžiai“ (1840) autorius žemaitis Liudvikas Adomas Jucevičius. Pastarosios pratarmėje pažymėta - „Rašau Švenčionyse, 1839 m. balandžio 25 d.“ XIX amžiuje Švenčionių krašte pilkapynus kasinėjo archeologas, kraštotyrininkas, literatas Adomas Honoris Kirkoras,  Cirkliškio dvare buvojo istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas. Krašto paribius tyrė 1857 m. ekspediciją Neries upe surengęs lietuvių mokslininkas grafas Konstantinas Tiškevičius.

Beveik prieš du šimtus metų -1812-aisiais, vykdydamas karinį „projektą“  Švenčionyse  lankėsi ir Napoleonas, kartu su juo - tūkstančiai smalsių užsieniečių, daugiausia  prancūzų. Juos galime laikyti pirmaisiais šio krašto turistais. Dabar ta pačia kryptimi  skuba vilniečių poilsiautojų armijos - Švenčionių rajone yra net 289 ežerai, teka puikioji Žeimena, žaliuoja grybais, uogomis dosnūs Pabradės bei Švenčionėlių miškai, malonių  kupina  Labanoro giria.

Mane, kaip akvarelininką, žinoma, labiausiai traukia vandenų erdvės. Savo laiką ekspedicijoje galėčiau suskirstyti taip: diena prie Kamajos upės Adutiškyje, kita - su Žeimena Švenčionėliuose, dienos Kretuono, Kretuonykščio, Vajuonio, Kančiogino ežerų globoje, prie Kūnos ežerėlio Naujojo Strūnaičio apylinkėse ir paskutinė –  Adelės, Švento (Rakštelinio), Miškinio vaizdingoje draugėje. Tik atvykęs  dar užklydau į Cirkliškio dvaro parką, žvalgiausi po Perkūnkalnį, radau bevardį ežerėlį, kurį sau pavadinau Ratykščiu. Girdėjau, esą ežeras neturi vardo kol jo kas neištaria.  Mūsų padavimai  tarsi perspėja – turi teisę spėti, suteikti vandenims vardą, bet žinok, tikslus, taigi ir kūrybiškas, žodis gali sukelti  nelauktų padarinių - naują ežerioką nuleisti iš debesų,  ar kitą -  pakelti, ūžt! ir pernešti  su visomis žuvimis   į kitą vietą.

Tapydamas  svarsčiau: o plastinis ežero pažinimas, jo dvasios,  reginių sklaidos pagava, perteikimas pieštukais, spalvomis popieriuje, drobėje – gali bent ką sujudinti?

Kad pavyktų taip „išprovokuoti“ ežerą, upelį ar piliakalnį, bent dalelę jų dvasios išreikšti, perkelti į kitą dimensiją, visada atlieku maginį, bet kartu visai praktišką veiksmą – vandenį akvarelei lieti semiu tik iš to ežero, upės, upokšnio, šaltinio, pelkutės ar šulinio, kur tuo metu esu ir ruošiuosi tapyti  kraštovaizdžio motyvus. Manau, kad  plenere, tiesiogiai stebint ir būnant konkrečiame peizaže, jaučiant, išgyvenant tą aplinką, kontempliuojant kultūrinį, gamtinį, istorinį gausmą gaubiantį tą kraštą, plastinio meno kūrinyje galima ne tik sėkmingai perteikti realų vaizdą ar pademonstruoti savitą meninį matymą,  bet ir įausti tai, kas  įžvelgiama tik intuityviai, vidine rega.

Stebėti, škicuoti kasdienybės akimirkas galima bet kur, įdomiausia – autobusų stotyse, oro uostų išvykimo salėse. Tačiau, jei pasirenki Lietuvos kraštovaizdžių autentiką,  įspūdžius gamtos prieglobstyje, regi jau ne tik šios dienos atšvaitus, sakyčiau, įsiklausai, suvoki, kaip erdvę – miškus ir ežerus, žemę, sodybas, sodus sau pasakojo, išgyveno čia įsikūrę žmonės. Pajausti tą senbuvių gyvenimo kūrybos ryžtą, galimybė dalyvauti, pratęsti šį slaptingą pasakojimą, manau yra didžiausias tyrėjo klausymosi, matymo laimėjimas.

Savaip tapybą atvirame ore veikia  gamta. Lietus, dulksna, rūkas, saulės kaitra, vakaro vėsa - nuo šių reiškinių priklauso, kaip akvarelė liejasi, susigeria į popierių vanduo, kaip ilgai džiūsta potėpiai, kaip jungiasi spalvos. Matyt akvarelėje lieka  ir nematomų pėdsakų - vėjo atneštų žiedadulkių, smiltelių, kvapų. Kūrybines valandas gamtinėje aplinkoje „paįvairina“, naujų įspūdžių suteikia ir dailininką veikiantys šalutiniai dalykai, pavyzdžiui, uodų debesys, iš kažkur išdygę žiūrovai, pašnekovai ar netikėtos permainos kraštovaizdyje.

Tapant  plenere, kūrybinei sėkmei didelę įtaką turi ir dailininko gebėjimas rasti tinkamą motyvą, pasirinkti žiūrėjimo tašką.

Kas vakarą  (ekspedicijos metu) žvelgiau į žemėlapį - kur kitą rytą turėčiau būti paliktas, pagal formulę „už borto – savo noru“. Kančiogino ežeras Sirvėtos regioniniame parke suintrigavo  savo vardu (kalnas Himalajuose turi  panašų vardą – Kančendžunga).  Vieną rytą ten nugabentas baltuoju autobusiuku ir atsisveikinęs su bendrakeleivėmis, kopiau į kalvą nuo kurios viršūnės tikėjausi pamatyti paslaptingojo vardo ežerą – ar pateisins lūkesčius? Tikrai, alpinisto svajonės išsipildė. Atsivėręs reginys tarsi pažadino iš civilizuoto pasaulio sapno. Tokiose erdvėse pagauna stebėjimo, matymo laisvės, savotiško skrydžio pojūtis. Atrodo, visą regą užpildė  ankstyvas birželio rytas, ryto rasos išgryninta žaluma, plati ežero vandenų erdvė išsiliejusi pailgame kalvų dubenyje. Kitas, tolimasis krantas su seno kaimo sodybomis, tarsi miniatiūra, vos matomi klojimų stogai, trobos, medžiai būtų tapomi  teptuko krepštelėjimu, o  čia,  šalia, šlaitai baltuoja, rausta, banguoja,  žmogaus ūgio žolynais. Saulė jau pakilusi, bet dar slepiasi debesų miglose. Pasirinkau, rodėsi, išraiškingiausią motyvą – ežero įlanką su lyg pasakų tvirtove iš veidrodinių vandenų kylančia sala. Bebaigiant akvarelę žvejas iš ežere ramiai sklendusios valties pasiekė krantą, pakilo į kalvą kur aš buvau įsitaisęs, pasisveikino. Netrukus sužinojau, jog mane pakerėjusi sala priklauso pašnekovo šeimai ir vadinasi Bažnyčios sala.  Kodėl  taip vadinama,  nežinąs, bet suabejojo, ar teisūs tie kraštotyros romantikai, kurie tvirtina esą senų senovėje saloje buvusi šventovė ir į ją vedęs slaptas po vandeniu glūdinčių akmenų kelias – kūlgrinda. „Tuos akmenis, prieš daug metų, aš su tėvu  valtimi nuplukdėme ir  sumetėme, kad turėtų kur ešeriukai, kitos žuvys būriuotis“ – sakė mano naujasis pažįstamas.

Žvelgdamas nuo Kančioginą supančių kalvų  sukūriau keletą akvarelių, tačiau rezultatu likau nepatenkintas – jos man pasirodė pernelyg ekspresyvios,  atšiaurios. Jau būdamas Vilniuje pasidomėjau, ką apie šias apylinkes rašė Č. Kudaba leidinyje „Švenčionių rajonas“. Paguodė jo pastebėjimas: „Kančiogino ežero grožis truputį šaltokas“. Tokia profesoriaus, Švenčionių krašto žinovo ištarmė, man tarsi savotiškas įvertinimas – gal vis dėlto atspėjau Kančiogino esybę – jis nors ir vaizdus, bet kažkuo rūstus, tarsi nutolęs, uždaras. Toliau autoriaus  rašoma: „Padavime pasakojama, kad šioje vietoje stovėjęs didelis miestas, kurio pietinis pakraštys siekęs Stoniūnus ir net Stanislavavą. Miestas kiaurai prasmegęs, liko tik maža dalelė – dabar Kančiogino kaimas. Su rūmais, bažnyčiomis anas didmiestis esąs po žeme, po išsiliejusiu ežeru. Pasakotojai priduria, jog neseniai gyvenę senų žmonių, turėjusių tame mieste išrašytus metrikus...“* Ši legenda praskleidžia  paslaptį - kodėl čia  bažnyčios sala, kodėl toks įtampos kupinas ežero vardas.

Reškutėnų  ir Rėkučių  erdvė tarp trijų ežerų  ( Kretuono, Vajuonio, Kretuonykščio) yra tarsi pusiasalis,  apsutas dar ir pelkių, girių, upelių.  Į šį tarpuežerį  patogiai atvažiuoti galima vieninteliu vieškeliu vedančiu nuo Raudonės kryžkelės. Man pasirodė, kad šio uždaro kampelio žymuo – švelnus liūdesys. Abiejuose kaimuose iškilę 1930 metais statyti obeliskai Vytautui Didžiajam - tai paminklai ir Nepriklausomai Lietuvai. Šio krašto žmonės ypač skaudžiai  išgyveno 1920-1939 metų atskirtį nuo Lietuvos.  O gal  ir praamžių senovė suteikia šiai erdvei ilgesio spalvų? Lygiagrečiai su Reškutėnais ir Rėkučiais  lyg požemių kaimai Kretuono paežėrėje pabirę  archeologų rastos akmens ir geležies amžiaus gyvenvietės. Milžiniškas Reškutėnų Vytauto Didžiojo obeliskas, stūksantis prie vieškelio - tarsi kokia ašis, jungianti dabartį ir senovę, žemę ir dangų. Čia susidaro keista erdvinė sankryža: paminklo papėdėje  kertasi ir dvi horizontalios juostos – vieškelis, nuklystantis į Palūšės miškus ir Žaugėdos upelis, nešantis vandenis iš Kretuonykščio, kurie vėliau, pasitaškę kaimyniniuose ežeruose pasiekia  Žeimeną, Nerį, Nemuną.  

Mano kelionės nebuvo vien susimirksėjimas su  ežerų apverstom padangėm (tai tas dangus, kuris atsispindi ramiuose vėjo nepašiauštuose vandenų paviršiuose). Braidžiojau ir po žemės želmenų debesijas - viksvynus, žemuogynus, smilgų ir kmynų atšlaites. Tik pėsčias keliautojas  pamatys, Č. Kudabos žodžiais tariant, nuostabias „kalvų bangas“, pastebės saulės šviesoje spalvų potėpiais žėrinčias žolynų jūras. Ant vienos tokios bangos atsistojęs žvalgiausi. Tolumose, rodos, neliko nieko materialaus,  debesų šešėliai krintantys žemėn raiškesni nei balto kelio rėžis, ežero mėlis, tirpstantys miškų kontūrai. Kalvos viršūnėje susivokiau – taigi šio krašto vaistažolių rinkimo, uogavimo, grybavimo, žvejybos tradicijos tęsiasi tūkstančius metų. Tuo besiverčiantys žmonės yra tikri  žiniuonys, menininkai. Nesunku įsivaizduoti, kaip meiliai vaistažolių rinkėja sklaido  pamiškių žolynus, skainioja žiedus, lapus, stiebelius, paskui juos rūšiuoja, riša į  puokšteles. Žolininkės namai - lyg parodų salė - čia kasdien vyksta šiuolaikinio meno performansai, barstomos, sklaidomos pavėsyje  džiovinamos mėtos, pelynai, piestoje grūdami vaistažolių mišiniai, ruošiantis turgun, į krepšius kaišomi stiklainiai, ryšuliukai, žolių kuokštai. Prisiminiau ir Kretuonių kaime Antano Tijūnėlio sodyboje namų muziejų įkūrusios Genovaitės Tijūnėlytės – Terlikovskos pasakojimus, rodytus tėvo ir senelio  žvejybos įrankius. Vieni skirti vasarai, kiti žuvims vilioti žiemą ant ledo. Viskas savo darbo,  net liejimo formos blizgėms gaminti. Kuo ne juvelyrų pramanai? O kur dar žvejybos apeigos, orų spėjimai,  meškeriojimo nuotykių istorijos... - tai jau įvairių menų jungtys.

Tąkart, kalvos viršūnėje, pasijaučiau ir aš žolininku, uogautoju, žveju...

Vertindamas Švenčionių krašte savo sukurtus darbus, manau, kad šviesiąją, džiugiąją krašto dvasią geriausiai pavyko perteikti paskutinėse ekspedicijos metu sukurtose akvarelėse -  „Miškinio ežero padangė“ ir „Rakštelių piliakalnis“. Kaip tik šiuose darbuose ir sutelkta tų dienų klajonių po šį kraštą matymo patirtis.

*Česlovas Kudaba. Švenčionių rajonas, 1983, Vilnius, p. 32

Tekstas spausdintas leidinyje "Tautosakos darbai, XL"

LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS. 2010m.