Baublio sodas

K.K.Šiaulytis. Dionizo Poškos parke. Bijotai. 

2006. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis

Iš kelionės albumo

Baublio sodas

... „Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,

O dabar many gyven Dionizas Poškas“.

Tokius pašmaikštavimus, išrašytus lentelėje virš durų garsingame Baublyje, galėjo perskaityti  kiekvienas peržengęs jo slenkstį - patekęs į slėpingą ąžuolo ertmę, būstą, kuriame visada svečių  laukdavo žemaitiško, plačiai užgriebiančio humoro nestokojantis  poetas.

Dionizas Poška (1764-1830) kaip ir šiandien mes, gyveno laike tarp dviejų epochų – palydėjo puošnaus, valiūkiško  XVIII amžiaus pabaigą ir stebėjo daug žadančio XIX amžiaus ženklus. Ką tik pradingo Lietuvos – Lenkijos valstybė, krito Prancūzijos monarchija. Virš senojo žemyno sklandantys permainų miražai 1807 metais šmėkšteli ir čia, ties Bardžiais, Skaudvile, Taurage – su gausia palyda atbildėjęs Rusijos caras  Aleksandras I, birželio 25 d. Nemuno upėje ties Tilže, ant puošniai įrengto plausto susitiko su  imperatoriumi Napoleonu. Po kelerių metų šio karvedžio raiteliai, išmaišę pusę pasaulio,  užklys ir į Bardžius, tačiau čia jie ras bajorą, besidomintį visai kitais dalykais nei karo šlove...

 Istoriniais 1812 – aisiais, Poška sukvietęs  valstiečių talką, nukirsdino kaimynystėje, ant Vyšniakalnio, bene tūkstantį metų kerojusį, bet jau nudžiūvusį, seniesiems dievams pašvęstą ąžuolą – Baublį. Keturiasdešimt vyrų viens kitą  linksmais šūksniais ragindami,  atrideno ąžuolo drūtąją dalį į dvaro sodybą. Čia talkininkai dar turėjo įveikti keptą jautį, midaus statinę. Bet  tai buvo tik sumanytos žaismės  pradžia. Vėliau kiek puikių dienų, vasarų prabėgo Baublį įrengiant, puošiant, meistraujant, sodininkaujant -  „Ties pačiu langu matyt gal visokių kvietkų:/ Erškėtrožių, ramunių, dobilų, negetkų...“ Kiek čia vakarota, šnekučiuotasi su iš toli atvykusiais  bičiuliais, svajota apie būsimą žemaičių ir lietuvių valstybę. Dionizas Poška, kaip ir jo bendraminčiai, įžvalgiai sprendė – savo valstybę  reikia  pradėti kurti  prikeliant, puoselėjant  tėvų  kalbą, atgaivinant tautos istorinę atmintį. Tam, tarsi simbolinė grandis, turėjo pasitarnauti ir Baublys, tapęs modernia šventove – biblioteka, muziejumi, darbo kabinetu. Tikras stebuklas – gal ir iki šiol globojamas slaptingų kūrybos galių, Baublys su kiek jaunesniu broliu stūkso sveiki po stilingais gaubtais Bijotuose, aptarinėja, kaip mes gyvename...

  2006-aisiais, „Versmės“ leidyklos kraštotyrinės ekspedicijos Skaudvilėje vadovas istorikas Virginijus Jocys,  iškalbingu „Baublio manifestu“ (išguldytu vietine šnekta) pakvietė į Bijotus Dionizo Poškos „prietelius“ padiskutuoti kaip, kokiais gerais darbais galėtume pasitikti Baublio 200 metų (viso -1200 metų) jubiliejų. Sugužėjo svečiai iš Šilalės, Tauragės, Skaudvilės, Kaltinėnų, Vilniaus, muziejininkai iš Šiaulių, Telšių, Varnių. Kalbėjome, fotografavome, klausėme, svarstėme. Deja...turėjom pripažinti, jog mūsų tėvai ir seneliai daugiau nei mes šia ypatinga erdve rūpinosi, domėjosi. Bet, gal Baublys dar kartą mus pažadins?

Tekstas publikuotas dienraštyje "Lietuvos žinios"  2007 m. vasario 17 d.
Daugiau - Daugiau -http://kestutis-galerija.blogspot.lt/