K.K.Šiaulytis. Minija ties Gargždų parku. Ruduo.
2004. Akvarelė. 24 x 32
***
Tapyta nuo senojo Žemaičių plento tilto.
Buvo šalta diena, bet užtat upės
vanduo, jau netekęs vasaros drumzlių,
švytėjo tokiu skaidrumu, kad, rodos net
dangaus mėlynė jam pavydi...
(Šį komentarą parašiau feisbuko bendruomenei)
Iš kelionės albumo
Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Minijos paslaptis
Elegantiškoji,
menininkų išgirtoji Aukštaitijos upė Neris turi ne mažiau žavią seserį
Žemaitijoje – Miniją, kuri nuo senovės laikų nusipelno poetų prielankumo.
Daugybė Minijos pakrantėse, slėnių šlaituose stūksančių piliakalnių,
šventorkalnių, kažkada įkurti alkai, dvareliai, sodybvietės iškalbingai byloja,
jog Minija niekada nestokojo jos paslaptingo grožio gerbėjų. Ir dabar prie
Minijos esančiose gyvenvietėse, miesteliuose ir miestuose – Žarėnuose,
Medingėnuose, Kartenoje, Gargžduose, Priekulėje gyvena žmonės, vertinantys
mįslingą būtį šalia šios upės.
Gargždai
stebi savo upę iš pagarbaus atstumo, nuo aukšto vakarinio slėnio kranto.
Pavasarį plačios Minijos lankos pavirsta mariomis, vasarą – žaliu dubeniu,
rudenį – spalvinga, begaline fitodizaino kompozicija – upės tėkmėje merkiantys
šakas gluosnių kupstai tviska sidabrišku, vėliau auksiniu spindesiu, drėgnų
palių nendrynai kasdien keičia spalvą – nuo mėlynos iki tamsiai raudonos,
violetinės, rudos, pilkos – nelygu saulėta ar dulksna, rūkas tvyro, ar vėjas
kedena žolynų klodus. Kitame – rytiniame Minijos slėnio krante miesto lopšys –
Gargždės piliakalnis, dar vadinamas Pilale. Piliakalnio šlaitus iš šiaurės ir pietų
formuoja gilios dviejų upokšnių raguvos. Vienas jų, vadinamas Gargždupiu,
galbūt panašų vardą gavo ir čia buvusi senovės žemaičių gyvenvietė. Manoma,
piliakalnis tarnavo ne tik gynybai, bet buvo ir pagonių alkavietė. Jo papėdėje
nusidriekęs laukas dar ir dabar Raganine vadinamas. Piliakalnis, jo aplinka
archeologų dar netyrinėti, tad tik spėlioti
galima, kada ir kokio dydžio čia buvo gyvenvietė (tikriausiai, tik XV
amžiuje ji persikėlė į kitą Minijos krantą), kada įrengti piliavietę iš rytų
pusės saugantys pylimai, praminti slėnin nuo kalno vedantys takai. Tačiau ir be
archeologinių tyrimų, tik pažvelgus į šalia tekančio upeliūkščio žvyringą
dugną, galima suprasti, kodėl jis Gargžde vadintas. Dabar piliakalnį gobia retų
Lietuvoje medžių – skroblų giria, iš vakarų pusės juosia devynių galingų
200–400 metų amžiaus, ąžuolų puslankis. Panašaus stoto ąžuolai kėtojasi ir
buvusio dvaro parke, esančiame šiandieniniuose Gargžduose.
Istorikė
Janina Valančiūtė savo knygoje „Gargždų miesto ir parapijos istorija“ rašo, jog
XIX a. Gargždų dvaro parkas savo grožiu prilygęs garsiems Renavo, Šateikių,
Plungės, Kretingos dvarų parkams. Daugumas šio gamtos kampelio tyrėjų pastebėjo
vieną išskirtinį bruožą – parkas leisdamasis į Minijos slėnį tarsi susilieja su
jo gamtine aplinka. Šiandien tai ypač ryšku. Parko takai nenutrūkdami
iškeliauja į slėnyje esantį miesto šventinių vasaros renginių lauką, šakojasi
vingriais takeliais, keliukais, vedančiais prie smėlingų Minijos paplūdimių,
kviečia klajoti paupiu, slėnio lankomis, gėrėtis atsiveriančiais peizažais,
patirti Minijos paslaptį.
Tekstas publikuotas dienraštyje
"Lietuvos žinios" 2004 m. lapkričio 6 d. šeštadienis
K.K.Šiaulytis. Minijos slėnis tarp piliakalnio ir Gargždų.
2005. Akvarelė. 29,7 x 42. Privačioje kolekcijoje
Dešinėje, iš upės slėnio kyla senasis Žemaičių plentas,
važiuojančiam iš Kauno - plentas leidžiasi link tilto per Miniją,
kuris karo metais buvo susprogdintas,
dabartinis jo vietoje pastatytas 1955 m.
1938 metų Gargždų apylinkių žemėlapis.
Iš Janinos Valančiūtės knygos
"Gargždų miesto ir parapijos istorija", 201 psl.
Žemėlapyje matomos kelių
juostos -
nuo Vėžaičių ateinantis tuomet baigiamas statyti
Žemaičių
plentas pro piliakalnį leidžiasi link Minijos,
žemėlapyje jis pažymėtas kaip
plentas.
Greta esantis kelias Gargždų - Maciuičių krypties,
irgi vedantis
link tilto - gal ankstesnių laikų?
K.K.Šiaulytis. Minijos paplūdimiai.
2005. Akvarelė.
K.K.Šiaulytis. Pyla. Buvęs Prano Stončiaus vandens malūnas prie Minijos.
2005. Akvarelė. 29,7 x 42
