Pavasario atodūsiai Salantuose

K.K.Šiaulytis. Imbarės piliakalnis. 2005. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis

Iš kelionės albumo

Pavasario atodūsiai Salantuose

Pavasariniai Salantų regioninio parko peizažai tarsi erdvūs, tik paukščiams ir akims skirti begalinių tolių aerodromai. Nuo Gaidžio kalno Salantuose, Alkos kalnagūbrio, Imbarės piliakalnio ar Kalnalio keteros  žvelgiant į pietus ir į šiaurę regimi ūkuose skendintys gamtos galių suformuoti didingi Salanto ir Erlos senslėniai. Prieš tūkstančius  metų ledynai šiame krašte pabarstė akmenų atridentų iš Skandinavijos, Suomijos, Baltijos jūros dugno, suplūkė kalvas, išgulėjo daubas, o Platelių, Lūksto ežerų platumo tirpstančio vandens srautai išgraužė slėnius, kurių dubenyse dabar vinguriuoja Erla, Bartuva, Salantas, Minija (jų vandenis papildo iš raguvų išpuolę Mišupė, Blendžiava, Kūlupis, Alkupis, Eiškūnas, Notė). Pirmykščių gamtos galių energija niekur nedingo – ji pasireiškia vandenų tėkmėje, raguvų skardžiuose, patiriama, matoma vieversio veržlume, pempių viražuose, vėjų gūsiuose, kurie vis kalbina medžių kankles – užgaudami violetines, raudonas, gelsvas, baltas, juodas, melsvas – gluosnių, beržų, ąžuolų, drebulių, klevų, alksnių šakeles.

Lengvi pavasario atodūsiai tirpdo ilgos žiemos ledynus. Kartu su Salantų regioninio parko direktoriumi Modestu Šečkumi balandžio pradžioje keliaudami po Mosėdžio, Salantų, Kartenos apylinkes, sugurusias sniego pusnis, ledų liežuvius matėme tik eglynų šešėliuose. Kraštas, nusimetęs žiemos rūbus, atrodo platesnis, erdvesnis. Tačiau nepraeis  nė mėnuo – medžių lapija sukurs kitokį – neperregimą peizažą, o dar po mėnesio ūgtelėjusi augmenija, žolynai, paupių nendrynai, sąžalynai gerokai storesniu nei sniego vėputynai sluoksniu pakylės laukų ir lankų reginį, pasikeis miškų tūriai, sodybos, miesteliai pradings medžių siluetuose – tik aukšti bažnyčių bokštai primins – mes čia esame! O kol kas – Modesto vairuojamu visureigiu, vos ne vos įveikdami išeinančio pašalo klampynes laukų keliukuose, džiaugėmės balandžio mėnesio savitu grožiu. Be įstabių senslėnių Salantų regioniniame parke yra dar  du kraštovaizdžio draustiniai – abu unikalūs ir visiškai skirtingi. Netoli Mosėdžio – Šauklių riedulynas – kadagynas, o parko pietryčiuose – tarp kalvų ir atodangų kilpomis tekančios Minijos kalnų tarpeklį primenantis slėnis. Šio draustinio  rytuose Minija išsiriečia dviem didžiuliais lankais – tai garsioji Dyburių kilpa. Tekėdama į vakarus Minija ridena vandenis per ištisus  dugną nuklojusius akmenynus. Tačiau dabar upė patvinusi, tik kur ne kur didesnis „kūlis“ kyšo sraute. Stovėdami ant Prystovų atodangos keteros, žvelgėme į tiesiai po mumis keliasdešimties metrų gylio ‚bedugnėje“ išsiliejusius pilkus pavasario vandenis. Iš mūsų pasirinktos regyklos (jų draustinyje keletas) atsivėrusiame kraštovaizdyje – dar dvi skardingos atodangos, dvi Minijos kilpos, į tolumas nutysęs tarpeklis, supamas beržynais, skroblais, ąžuolais, klevais apaugusių kalvų. Už vienos iš jų į Miniją įteka Mišupė, dar toliau vakaruose – Salantas. Sutikusi Salantą, Minija pasuka į pietus, ir tuomet teka ledynų suformuotu senslėniu.

Į Šauklių riedulyną keliavome kitą dieną – taigi, tai ir kitas albumo puslapis.

Tekstas, akvarelės ir škicai publikuoti

dienraštyje "Lietuvos žinios" 2005 m. balandžio 16 d. (šeštadienis)

K.K.Šiaulytis. Minija. Prystovų atodanga. 2005. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Minijos kalnų slėnis žvelgiant nuo

 Prystovų atodangos. 2005. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Salanto ir Minijos santaka. 2005. Akvarelė. 29,7 x 42