Paukščių teatras

K.K.Šiaulytis. Didžioji zylė kokoso riešute. 2011. Škicas

K.K.Šiaulytis

Iš kelionės albumo

Paukščių teatras

Pagaliau žiema! Vėl veikia palangės teatras – paukščių lesykla! Sceną stebiu slapčia, iš užkulisių, iš savo studijos, - žvirbliai, zylės ir kiti sparnuočiai – aktoriai - komedijų ir dramų kūrėjai. Būna... lesyklėlė pilna kruopų ir sėklelių, tačiau atsiranda kokia keistuolė  zylutė ar žaliukė, įsirėžia vidury lesalo krūvelės, skečia sparnus, čirškia, gąsdina – nelįskit, čia mano! Po kurio laiko, nusibodus pavydėti, kapt juodą geldelę ir sprunka į netolimą gluosnį, ten  zylėms patinka sutūpti, saulėgrąžas lukštenti. Žiemai prailgus, kažkur netoliese apsistoja ir sakalai, vanagai. Deja, kiekvieną dieną jie pasiima įprastą duoklę. Praretėję paukštelių būriai ima vengti mano palangės, kažkur slapstosi nuo savo plėšriųjų gentainių. Skaidriausia scena  kurią teko stebėti buvo tokia: pavasarėjant, lesyklėlėje sutūpusios kelios žaliukės užvertusios galvas rinko, gurkšnojo nuo   stogelio  pakibusius sniego tirpsmo lašus... Kad ir kaip ten bebūtų, čia skleidžiasi  kiekvieną kartą vis kiti, dažniausiai žvirblių rašomi spektaklių scenarijai, dar pripildomi ir jų, į krykštavimą  panašaus čiulbesio koncertų. O šiandien...

Bakšt bakšt snapu į šakelę, krypt krypt sukinėjasi papuręs  karklažvirblis slyvos krūme. Šalta. Aplink, kiek akys aprėpia, pliki tarsi pliauskos devynaukščiai Justiniškių pastatai. Sniegas tarpunamėse jau sukritęs, pavargęs, murzinas ir sušalęs – nebe toks purus, švytintis, kaip prieš keletą dienų, kai snaigėmis sklendė - rodos iš niekur. Sakoma, žvirblis pilkas, bet įsižiūrėsi – nugara, sparnai, uodega rudai juodai margi, papuošti smėlio atspalvių  vėrinėliais, rusvu plunksnų kontūru, galvos trumpai kirpta šukuosena – sodriai ruda, snapas juosvas, jo apačioje, pagurklyje, juodas lopas. Dar dvi juodos lyg angliukai dėmės pūpso ant balkšvų skruostų, o balta stilinga apykaklė pasimato tik tada, kai žvirblis galvą kraipo. Krūtinėlė, visa  apatinė kūnelio dalis – pilkšva vaivorykštė. Tarsi ir nieko ypatinga. Tačiau  gamtos paslapčių žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė sakydavo: žiūrėkit atidžiau – tai mieliausias, gražiausias mūsų paukštis!  Tikrai, sparnuotį, kaip ir žmogų, puošia ne vien rūbas, bet ir būdas. Žvirbliai drąsūs, kaimyniški, smalsūs ir, sakytum, mėgstantys humorą, be to, dar ir geri aktoriai! Kartais jie moka apsimesti, kad ir vanago nemato - tupi su juo tame pačiame šabakštyne, nes žino – čia, brūzgyne, jų aršus oponentas nepasieks! Žiemą žvirbliai mėgsta murksoti prieš saulę, girliandomis rikiujasi netoliese (gal kad juos matyčiau), tupi vijokliuose. Staiga kažkuris prisimena, kad lesykla pilna skaldytų grūdų, puola ten, jam iš paskos - dar tuzinas  sugarma ir visi smagūs, purpsėdami kviečio trupinius renka. Kartais kitaip – visas keturiasdešimties naminių žvirblių ir karklažvirblių būrys lyg iš patrankos iššautas pakyla, pabyra, išsisklaido į medžius, po to vėl sugrįžta, abejingi, tarsi nuobodžiaudami stebi, kaip į lesyklos pastogę šokinėja didžiosios ir mėlynosios zylės, žaliukės.

Sėkmė! Šiandien lesyklą aplankė retenybė – svilikas. Per ašuonerius paukščių teatro sezonus jį mačiau gal penketą kartų. Svilikas – pusės balandžio dydžio. Šonai stačiai nusklembti, visa  povyza kažkuo primena dėžutę. Sparnai lyg muškietininko apsiaustas suglausti prie nugaros. Jie juodi, su baltu dryžiu, melsvo atspalvio. Nugara kaštoninė, uodega juoda, striuka, jos galas ir pauodegys balti. Įspūdingiausia sviliko dovana – snapas – stambus, piramidės formos ir neproporcingai didelis – tokio dydžio, kaip visa jo galva. Vyraujanti  apdaraų spalva – pilka, tačiau lyg  dulksna padabinta anglų raudonos  šuorais, o viršugalvis - tiesiog švyti – tamsiai oranžinis. Galvą išdidžiai kraipo,  gal todėl, kad sunku tokį snapą nulaikyti – šis sviliko „įrankis“ prilygsta replėms – vasarą lyg niekur nieko juo triuškina vyšnių kauliukus, o lesyklos saulėgrąžas taip taršo, kad lukštai į šonus žyra lyg skutamo ešerio  žvynai.

Žaliukės svečiavosi vakar, pastebėjau, gal tai atsitiktinumas, dažniausia jos skraido būreliais po devyniolika. Tai tikrai žali žali, žvirblio dydžio paukščiai. Net geltonas rėžis sparne, ir tas atrodo lyg būtų žalias. Snapas stambus, pritaikytas įvairioms sėkloms lukštenti. Kartą į lesyklą buvo atskridęs dar žalesnis ir net už sviliką didesnis paukštis raudona kepure – žalioji meleta!

Tekstas ir piešiniai publikuoti 

dienraštyje "Lietuvos žinios" 2007 m. sausio 27 d

K.K.Šiaulytis. Zylės gliaudo saulėgrąžas. 2011. Škicas

K.K.Šiaulytis. Prieš vėją. 2011. Škicas

K.K.Šiaulytis. Šakos sniege, zylės už lango. 2011. Škicas