Gargždų pilalė

K.K.Šiaulytis. Pilalė. Gargždų Kalniškės piliakalnis.

 2005. Akvarelė. 29,7 x 42

 Iš kelionių albumo.

 K.K.Šiaulytis

Gargždų pilalė

Jei praeityje, plėtodami lietuvių kalbą, būtume apsisprendę didesnę gyvenvietę įvardinti saviškai, dabar turėtume ne žodį „miestas“, bet, galbūt – „pilalė“. Latvių kalboje miestas – pilseta.

Gargždai per daugelį amžių savo dvasia atliepė būtent –„pilalės“ žodžio esmę – kūrėsi kaip Žemaitijos paribio su kryžiuočių Prūsija įtvirtinta gyvenvietė. Gargždų pilalei daugiau nei 600 metų teko atstovauti kraštui vakarų pasienyje, patirti priešiškų jėgų kirčius, sutikti svečių šalių keliautojus ir prekeivius – jau 1510 metais čia buvo įkurta muitinė. Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas, įvertindamas istorinę Gargždų misiją, 1792 metais suteikė gyvenvietei miesto teises ir herbą, jame raudoname herbo skyde vaizduojamas žalias laurų vainikas, juosiantis sidabrinį kalaviją su auksine rankena.

Miestą ne kartą ištiko mitologinio paukščio Fenikso likimas – Gargždai iš pelenų atgimė po 1786-ųjų gaisro, iš naujo kūrėsi po abiejų pasaulinių karų. Lietuvos Atgimimą 1990 metais gargždiškiai pasitiko statydami didingą Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią (senoji sudegė 1941 m., jos vietoje stovėjo karo metais suręsta laikina bažnyčia). Nuo 1950 m. Gargždai – Klaipėdos rajono centras. XX a. antrojoje pusėje miestas  sparčiai augo – nuo 1500 gyventojų 1959 m. iki 15 tūkstančių amžių sandūroje. Šiuo laikotarpiu Gargždai visoje Lietuvoje išgarsėjo kaip miestas, kuriame gaminamos taip reikalingos medžiagos privačių ''pilaičių'' statyboms. Pavyzdį kaip kurtis teikė patys gargždiškiai – tiek daug puikių, soduose skendinčių  baltamūrių namų nedaug kur pamatysi. Keliaudamas gatvelių labirintais regi – iš pavasarinės žiedų jūros kyšo tik stogai, o rudenį, pasirodo, sodybos turi ir žieminį rūbą, rymo tarsi kailinukais – visžalėmis gyvatvorėmis, tujų kuokštais, eglaitėmis – apsisiautusios.

Betgi, po varginančių praeities netekčių senovę menančių statinių mieste liko nedaug. Kalnalio piliakalnis – Pilalė, šimtamečiai Minijos slėnio šlaitų ir dvaro parko ąžuolai, Senojo bravoro kelias (dabar Minijos gatvė), Karaliaučiaus link vedusio prekybinio kelio juosta (dabar Jono Basanavičiaus gatvė) – bene svarbiausi Gargždų pilalės istorinės būties liudininkai. Tačiau praeitis gyva ir knygose. Prieš septynetą metų pasirodė solidi istorikės Janinos Valančiūtės monografija „Gargždų  miesto ir parapijos istorija“, švenčiant Gargždų 750-ies metų jubiliejų (2003 metais) išleistas senų fotografijų ir dabartinių miesto vaizdų albumas. Šiemet įkurtas krašto muziejus – gal vienu jo eksponatu taps ir kuri nors šių akvarelių.

 Tekstas publikuotas dienraštyje
 "Lietuvos žinios". 2005 m. liepos 16 d. šeštadienis

K.K.Šiaulytis.    Gargždai. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. 
2005. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Bažnyčios šventoriuje baronų Rönne 

apie 1840 m. pastatyta koplyčia – mauzoliejus. 2005. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Gargždai. Senasis Žemaičių plentas,

 žvelgiant nuo pėsčiųjų viaduko. 2005. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Senosios Gargždų kapinės (įkurtos apie 1830 m.).

 2005. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis.   Gargždų parkas. Takas į Minijos slėnį.

2005. Akvarelė. 42 x 29,7