K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Vingio parko erdvės

K.K.Šiaulytis. Pėsčiųjų tiltas Žvėryne. 2018. Akvarelė. 34 x 42

Šiandien, (antradienis 05 06 2018),

Valstybės laikraštyje "Lietuvos aidas"

publikuojamas mano akvarelių ir piešinių pluoštas.

Laikraštį galite įsigyti spaudos kioskuose parduotuvėse "Norfa",

didžiosiose "Maksima", mikro parduotuvėse Narvesen ir kitur.

Malonaus pasižvalgymo!

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių

Vingio parko erdvės

Žvėryną su Vingio parku jungia elegantiškas tiltas per Nerį, perėjus jį, galima sukti į kairę, dešinę - vinguriuoti paupio takais, arba keliauti tiesiai, dvijuoste alėja link Estrados slėnio. Šviesaforų Vingio parke gal dar nereikia, bet, pėsčiųjų ir sportuojančiųjų pulkai kai kuriose takų sankryžose jau kelia sumaištį, – kiekvienas skuba sava kryptimi…

Palankiu oru kasdien Vingyje pabuvoja tūkstančiai vilniečių, bet, netrukus, liepos pradžioje čia įsikurs keliolika tūkstančių mielų, kūrybiškų žmonių iš visos Lietuvos, o liepos šeštąją laukiamas, gal būt, net rekordiškas šventės dalyvių būrys: žiūrovų, dainininkų, muzikantų ir … žurnalistų. Pastarieji yra paskaičiavę, jog Estrados slėnio svečių rekordas – šešiasdešimt tūkstančių žmonių!

K.K.Šiaulytis. Vinjetė.

Su akvarelinio popieriaus aplanku klajodamas po parką radau vietų, kurios sužavėtų ir kažkada Paryžiaus Bulonės mišką pamėgusius dailininkus impresionistus. Didingos Vingio pušys, tarsi gamtiniai obeliskai, vilioja dailininko akį, bet ir kiti vaikštinėtojai pakelia galvas stebėdami šių medžių veržlų skrydį aukštyn.

Ne vien gamtinės vertybės kuria Vingio parko paslaptingą, romantinę aurą. Šis XVI-XIX amžiais tolimas Vilniaus užmiestis vis tik buvo svarbus kultūrinis, visuomeninis centras, savitai įaugęs į miesto istoriją.

Vingyje, tarsi laike ir erdvėje tįsančiame meno kūrinyje, susipynę gamtinės vertybės, mitinio miško įvaizdžiai, atskirų istorinių asmenybių gyvenimo legendos ir politinių įvykių atbalsiai. Jau daugiau nei pusę amžiaus čia vykstančios Lietuvos dainų švenčių misterijos pripildė šį mišką, girią nuostabia kultūrine atmintimi.

Laiko tėkmėje parke tarsi atsivėrė keletas išskirtinių kultūrinių, sakralinių, istorinių erdvių. Rytinėje parko dalyje esančios karių kapinės primena praeitame šimtmetyje vykusius pasaulinius karus ir kartu - Anapusybės rimtį.

Savitas, sakyčiau, pagoniškos šventvietės šilas susiformavo bene aukščiausioje parko vietoje, kai 2009 metais čia buvo pastatyta skulptūra “Vienybės medis”.

Plati Estrados slėnio erdvė, atrodo disonuoja su aplinkine medžių tankme, tačiau, savitu išskirtinumu, žvilgsniui ir dvasiai primena skambią šios vietos lemtį. Per keliasdešimt metų čia koncertavo tūkstančiai Lietuvos chorų, vyko Sąjūdžio sambūriai, vilniečių susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Slėnyje rengiamos ir sporto varžybos, šventės, koncertuoja pasaulinio lygio muzikos žvaigždės.

Istoriškai turtingiausia - Vilniaus universiteto botanikos sodo erdvė, užimanti plačią Neries terasą tuoj už Estrados slėnio. Čia kažkada stovėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmai, vėliau beveik du šimtus metų buvo įsikūrę jėzuitų ordino vienuoliai. Anuomet čia svečiavosi ir mūsų valstybės karaliai, ir Rusijos imperatoriai. Botanikos sodą aplankyti verta ne tik unikalių istorinių vietų tyrėjams, bet, žinoma, ir gamtos bičiuliams: pavasarį, kai čia žydi japoniškos sakuros, linksmažiedę vasarą, ir spalvingų klevų rudenį.

Šalia Botanikos sodo, Neries smėlių sąnašynuose išsidėstęs visas sporto aikščių kompleksas. Mažesnių sporto erdvių pasklidę visame Vingyje, o parko takai, takeliai geriau nei lengvaatlečių stadionas tinka mankštinti kojas.

Bet vizualiai įstabiausia – Neries slėnio erdvė, kur saulės spinduliai ir prašalaičiai vėjai žaidžia upės srauto vilnyse.