K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Naujas Vilniaus panerio takas Žvėryne

2018 m. gegužės 28 d., pirmadienis

Naujas Vilniaus panerio takas Žvėryne

Pėsčiųjų ir dviratininkų take “Birutės vingis”. Prie Senojo klevo

Šiandien Valstybės laikraštyje

"Lietuvos Aidas"

publikuojamas mano akvarelių ir piešinių pluoštas.

Popierinis laikraščio variantas pasirodys rytoj,

tad, ieškantys galės nusipirkti jį spaudos kioskuose ir kt.

Malonaus pasižvalgymo!

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Akvarelės, škicai ir tekstas

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių

Naujas Vilniaus panerio takas Žvėryne

Smagi naujiena sklando žiniatinklių pranešimuose: svarbi šios vasaros, prasidėjusios jau gegužę, Vilniaus naujiena – įrengtas ir atidarytas garsusis Žvėryno panerio takas “Birutės vingis”. Naujoji pasivaikščiojimo ir dviratininkų trasa sujungė gausias Vingio parko pėsčiųjų magistrales su seniai vilniečių pamėgtomis Neries krantinėmis, kuriomis, žinia, naudojasi ne tik gružlių meškeriotojai.

Žvėryno takas projektuotojų nepaprastai sumaniai įjungtas į paupio kraštovaizdį, su čionykšte gamtine aplinka bendrauja žaismingai vingiuodamas, slapukaudamas, tarsi, koks pagerintas miško takelis. Takas tįso dviem juostomis: pilkšvai raudona ir pilkai melsva, kurios kai kur persipina, susiglaudžia, atsiskiria, šoka į kalnelį ar neria į slėpingą medžių guotą. Raudonoji tako danga skirta ratuotiems ir visaip kitaip riedantiems. Pilkoji – pėstiesiems minti. Šalia pastarosios juostos įkurtos kelios poilsio – suoliukų erdvės. Vienas, ties vaikų sporto ir žaidimų aikštynu, kitas, saulėtoje Neries pakrantėje – natūralime gamtos amfiteatre. Šioje erdvėje Neris, jos sala, primenanti antikinį irklinį laivą, žalias Vingio parko medžių ekranas, yra svarbiausi žiūros objektai.

Aš, kaip ir kiti dailininkai plenerininkai, esu ne kartą pasiguodęs: vasaros pradžia – žalios spalvos hegemonija, nėra kur įterpti kitų spalvų… Bet šiandien, žvelgdamas į Vingio parko medžių sieną, tariau: kokia dosni gamtos žaluma! Pušų keteros sodriai žalios, žemiau – pilkųjų tuopų balzgana, bet ir drebulių, ąžuolų, gluosnių smaragdai kiekvienas kitaip švyti. Gi, paupio žolynų salotinė žalia, atrodo tokia skaidri, besvorė, kad, vos vėjui stipriau padvelkus, paims ir nuskris, tarsi šilko skaraistė…

Spalvų virsmai – atidesnių stebėtojų atrakcija, o štai Bebrų salos safariu gali gėrėtis vakaro vaikštynių mėgėjai. Vos saulei pakrypus vakarop, sala atgyja – štai vienas, antras, trečias bebras dygsta lyg kupstai, išnyra iš urvų, atplaukia upe, štai dar vienas vaikštinėja salos paplūdimiu, kramsnoja paupio šaukščius, paskui maudosi, vartosi seklumėlėje, o kiek pagalvojęs, panyra ir, iškišęs iš vandens nosį, ramiai irkluoja į Vingio krantą, gal kokių skanėstų augimvietę aplankys.

Vieną karštos dienos peizažą pasirinkau tapyti įsikūręs Neries pakrantėje augančio skroblo pavėsyje. Matyt apsistojau per daug arti pilkosios devynbalsės lizdo, ji visą valandą linksmino mane skardžia giesme ir banguojančiais skrydžiais nuo skroblo ant gluosnuo šakos ir atgal, tikrą koncertą surengė. Mačiau ir keletą žvirblių, bet nei aš, nei kiti vaikščiotojai jiems nerūpėjo, tarp savęs čiauška, vabalus gano, uodus gainioja. Bebrų salos pakraščiu nuplūduriavo dantytatsis kragas su pulku jauniklių, salos paplūdinio smaigalyje ilgai tupėjęs antinas nuskrido ir, tuoj į jo vietą nuo Vingio pakrantės akmens atsklendė varna, nutūpusi įsibrido į vandenį ir smagiai maudėsi. Gal prieš lietų? Nes, už kelių minučių, nuo Karoliniškių kalnų atslinko debesys, tamsiai melsvi, vėliau beveik juodi ir pasipylė lietus…