K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Druskininkų impresijos. Ratnyčios tėkmė

K.K.Šiaulytis. Nemuno ir Ratnyčios santaka. 2019. Akvarelė. 29,7x42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Druskininkų impresijos.
Ratnyčios tėkmė

Kokie mįslingi, poetiški Lietuvos upių, ežerų, upokšnių, net pelkynų vardai! Rodos, tiems vandenims pavadinimus suteikė žilos senovės išminčiai. Paliko jie mums – jau Vandenio eros lietuviams, melodingus, skambius, paslaptingus, po visą kraštą lyg gaivaus lietaus srauto pabertus žodžius – mįsles. Nemunas, Neris-Vilija, Vilnia, Bartuva, Minija, Alantas, Salantas, Babrungas, Šventoji, Jūra, Aitra, Dubysa, Merkys, Verknė... Aisetas, Lūkstas, Veisiejis, Luodis, Samanas, Sartai, Indrajai, Tauragnas, Dievytis... Ištari, ir atrodo regi banguojant, linguojant, šlamant, srovenant – ar tik vanduo taip bėga? Laikas teka! Mintys, svajos plaukia!

Kas kitas, jei ne akvarelininkas, turėtų tas vandenų paslaptis perprasti!?

Ar tai tik vardai? Ar juose glūdi tarsi akmenin iškalta kokia žinia, pranešimai skirti ateities kartoms? Gal tie vardai yra ne kokie burtažodžiai, o svarūs kitokio mąstymo ženklai?

Ratnyčia... Tai viena žymiausių Lietuvos upių, nedidelė, bet dėl savo maloningų švelnumo galių gaivinančių žmonių širdis, jos vardą su nostalgija prisimena šimtai tūkstančių žmonių, pabuvojusių upelės kloniuose garsiuosiuose Druskininkuose.

Geografai Ratnyčios ištakas randa Dainavos girioje, Varėnos rajone. Dar visai menka srovele pasukusi į pietus, ji, Kusenkos vardu užsuka į Baltarusiją. Grįždama namo teka šiaurėn, kur aptinka pailgam duburyje telkšantį Latežerį. Iš Latežerio upė plūsta, srovena pro siaurus aukštų krantų vartus – tarsi gerte geria ežero vandenį. Čia ir prasideda tikroji Ratnyčia, kuriai, iki įsilies į Nemuno srautą, dar teks gal dvylika kilometrų klajonių, šilais apsigaubusių smėlio kopų labirintuose.

Spėju, vardą upei suteikė jos gyvastinga žaisme sužavėti seniausi šių girių, miškų gyventojai. Teigiama, jog Ratnyčia – iš žodžio „ratas“ kilęs vardas. Tikrai, jos kilpiniuota vaga primena smagius ratelius. Bet, šiame varde glūdi net du archajiški žodžiai: „ra“ ir „nytis“. Seniausiose kalbose „ra“ – tai saulės diskas, pati Saulė. „Nytis“ – gija, spindulys. Taigi, Rat-Nyčia – Saulės Gija, nešanti, dalinanti šiai erdvei gyvastingą visatos energiją. Tą energiją, gają, puikiai jautė prieš tūkstantmečius gamtos globoje gyvenę žmonės. Jie gebėjo atpažinti vaistines galias augaluose, atminti žvaigždėto dangaus kelius, pajausti šaltinių, upokšnių sveikatą, suprasti paukščius ir žvėris. Tokia patirtis ugdė prigimtinę pasaulio tvarką nusakančią kalbą, ja bendravę mūsų protėviai, savo žinojimą, kaip paveldą, paliko upių, kalnų, ežerų varduose, legendose, mituose.

Didžiojoje Dainavos girioje įsikūrusių dzūkų sodybose iki šiol gyva gamtos pasaulio pajauta. Čia kitaip, nei mieste gimę, mato pasaulį – jiems melodijas kuria medžių šakų muzika, nuo pavasario kasdien ore mainosi tuzinai kvapų, marga lapijos mozaikos. Gamtos apsuptyje bėgančių dienų slėpiniai kuria nenutrūkstančią laiko tėkmės ir asmeninio gyvenimo pynę, kurioje ir ievų žydėjimas ir klevų raudonis. Druskininkų svečiai irgi bando bent savaitei, kitai atgaivinti savyje gamtos pasaulio pagavą. Žinia, karališki pušynai, saulėtoji Ratnyčia, atrodo per akimirksnį pakylėja, regis naujos kojos mina miško takeliais – išmanusis telefonas vos spėja skaičiuoti žingsnius.

Ir aš, tik svečias Ratnyčios kloniuose. Klajoju čia su akvarelės dažais terbelėje, nardau žvilgsiu paskui strazdą ar meletą, pradžiugina retkarčiais ir švytintis tulžies skrydis, atkakli kikilio dainelė. Žvalgausi motyvų – kas tiktų popieriaus lakšte nugulti. Pavasariai čia tokie subtilūs, skaidrūs – lyg gluosnynų žiedadulkių šydas, žaluma vos pakilusi – sklando žalsvu rūku, o upelio skaidrumas nė kiek netrukdo saule tviskėti auksinėms dugno smiltims. Atrodo, nė dažo tokiam peizažui nereikia – semk Ratnyčios vandenį, pamirkyk kiaulpienės žiedą ir margink popierių! Vasarą kraštovaizdis uždaresnis – akis vos prasiskverbia pro lapijos tankmes, bet kaip perteikti tą daugiasluoksnį spalvyną? Seikėji teptuku dažą ir vandenį, dozuoji, varvini lyg alchemikas slaptoje laboratorijoje. Jie irgi prie upelių rinkdavo Joninių žolynų rasą! Dailininkas plenerininkas, po vasariškos dienos nuotykių grįžta lyg pakulų kuodas aplipęs įvairiausiais įspūdžiais, bet dažnai, kaip ir atkaklieji Filosofinio akmens ieškotojai – tik su dar viena svajone...

Ratnyčios Saulės take jau pažįstu kiekvieną medį, net kasmet toje pačioje vietoje išaugantį pakrantėje vešlų papartį, vilkdalgį. Bet Ratnyčia, kiekvieną kartą nustebina, skraidina - lyg nauju muzikiniu akordu, tarsi atsiveria nauja erdve.
Pagauni save – atrodo, kurį laiką žingsniavai oro pagalve!