Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,
pasižvalgymai Lietuvoje
Kęstutis K. Šiaulytis
SUSITIKIMAI SU RUDENIU
Kieto kalibro lietaus šuorais prasidėjęs
spalis nenuvylė – pas mus pribuvo pats tikriausias ruduo! Padange rytų kryptimi
ritasi margi lyg troleibusai debesys, tarp jų įsispraudęs saulės šviesoforas
mirksi, mirguliuoja, pakimba virš laukų spindinčia vaivorykšte. Mes irgi
pavėjui lekiame automobiliu per Žemaičių aukštumos gūbrių bangas. Keliaujame tarp istorinių miestelių
prieš amžius nusidriekusiais vieškeliais, tiesa, dabar jau žvilgančiais asfalto
danga. Sparčiai vakarėja. Regis, pakeleivingi medžių ir trobų šešėliai taip pat
juda, ties kiekviena nauja kryžkele jie vis ilgesni, o prie Raseinių, net
nedidelio namelio metami klojasi triaukščiais rūmais. Po dar vieno posūkio akys
skaičiuoja jau senojo Žemaitijos plento kilometrstulpius, bet mintys – už Ventos
likusiose kalvose, arimų linkiuose, pievų ližėse, braido su stirnomis
želmenynus, ant ganyklų tvoros kuolų styro sulijusių suopių siluetais, klajoja
eglynuose, drebulynuose, kur pridygę tiek grybų, kad tie, net į obelų sodus rudmėsių
tiltais persimetė.
Didmiestiečiams, visi metų laikai prabėga tarsi
blizgioje taroje įpakuoti, aprūpinti televizinėmis rytmečių orų prognozėmis, video
kadrais iliustruoti, dar, kaip kokia indaplovė, naudojimo instrukcijomis
aprūpinti: pavasarį saugokis gripo, vasarą gerk daugiau vandens, rudenį pirk
šiltas kojines, o žiemą – kosuliui suvaldyti vartok pertusiną. Stiklo
dangoraižiuose, kaip ir kitose uždarų patalpų buveinėse, prie biznio
kompiuterių ar valdiškose tarnybose, darbadieniai vienodai tylūs, ošia tik
palubės ventiliatoriais, šnara stalčių popieriais, na, susiruošus apsipirkti, dar
ausis lanksto prekybcentrių reklaminiai radijo pranešimai. Saugiai užkonservuotam
miestelėnui lietus – tai vanduo kuris plauna automobilio stogą, o pievagrybiai,
ne pievose, o kavinių valgiaraščiuose. Jei atostogos prisirpo kažkur Turkijoje
ar Egipte, tai, gal pavyko Stambulo ar Kairo padangėje pamojuoti Lietuvon
migruojantiems gandrams.
Mintys vėl pabėgo į Virvytės kloniuose
žaliuojančią bičiulių sodybą. Uraganiniai vėjai, čia ne naujiena – linksmai
siautę Baltijoje, po valandos kitos, jau šiaušia Žemaitijos aukštagirių keteras,
suka verpetais Lūksto, Biržulio, Platelių ežero vandenis. Ką tik stebėjome –
gal net nuo Gotlando atnešta liūtis visą savaitgalį šoko pasiutpolkę: šuorais
biro per žalius eglišakių stogus, draskė uosių geltonus lapus, plovė raustantį
klevą. Gaila, akvareliškai šlapias, bet spalvingas rudeninis kraštovaizdis liko
natūroje, vietoj jo – popieriuje sugulė žvaigždiškos jurginų puokštės.
Pamiškių sodybose, rudens vakaras užklumpa staiga, slapukaudamas, atsliūkina tarsi koks pakrūmių šerno siluetas. Tolimoje vakarės padangėje dar švyti saulėlydžio gaisai, o už trobos slenksčio, pažeme, iki daržinės stogo kraigo, tamsa slūgso juodu rūku, žingsnį žengsi – tarsi nežinion krisi. Bet, netikėtai, pasigirsta išskrendančių žąsų giesmė – ataidi iš aukštai, Grįžulo Ratų girgždesiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą