Vakaras

Vakaras

2025 m. sausio 28 d., antradienis

Antikvarinių atvirukų kolekcijoje – Amerika

K. K. Šiaulytis. Donaldas Džonas Trampas
 stebi kaip skraido LADY GAGA.
 2016. DADA Atvirukas

Kęstutis K. Šiaulytis

Antikvarinių atvirukų kolekcijoje – Amerika

 Great America! Šį, taip plačiai išreklamuotą šūkį, savanoriai politinių įvykių apžvalgininkai išsivertė ir be žodyno: „Greitaeigė Amerika!“ Vos tik vėjavaikiškai pašiauštos šukuosenos savininkas Prezidentas Donaldas Džonas Trampas Vašingtono Kapitolijaus kupole paskelbė Inauguracinę kalbą – suošė Visaliaudinis internetas. Kadangi Medijų genties indėnai dar praeitoje kadencijoje jam davė pravardę „Nenuspėjamasis“, kiekvienas bent kiek valdantis klaviatūrą genderis(ė) pajautė pareigą paviešinti naujojo lyderio užmačias. Daugiausia peno Prognozėms teikia inauguracinė Prezidentienės Melanijos Tramp skrybėlė: vieniems tai subtili nuoroda į būsimus kontaktus su NSO, pacifistai joje įžvelgė Apvalųjį Derybų stalą, žalieji mano, kad tai grasi užuomina į dangtį visoms ekologinėms jų viltims, o feministės jau užsisakė tokius brylius kaip vyrų žvilgsnių valdymo priemonę. Holivudas bent šešis dešimtmečius garantavo planetarinį dėmesį Amerikai, tačiau, kai iš liaudies gelmių pakilę socialinių tinklų scenaristai ėmėsi kūrybos, dabar, net Tarantino filmai primena pagyvenusios poros šeimyninio foto albumo vartymą.

 Tokių minčių apsėstas, nutariau pasižvalgyti savo antikvarinių atvirukų rinkinyje. Dvidešimtojo amžiaus pradžios leidėjai sugebėjo atvirukuose pateikti paslaptingai įtaigius, viliojančius reginius, kad ir šiandien, jie „perskaitomi“ tarsi nedidelės novelės. Sustabdykite bent trumpam skaitmeninių vaizdų maratoną, kuris galvose jau fokusuojasi į chaotiškas abstrakcijas!

 Įdomu, ką šiuolaikiniam žvilgsniui atvers atvirukas?

R. J. Reinoldso tabako fabrikas, Vinston-Seilemas, Šiaurės Karolina

Bostonas. Miesto rotušė su priestatu

Vašingtonas. Jungtinių Valstijų Kapitolijus

Pasakyk kada!

Tarp medvilnės žiedų

Hughes automobilių aikštelė ir kepsninė

Tekstas - pašnekų esė, bei atvirukai, publikuojami
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2024, Nr. 4.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2025 m. sausio 21 d., antradienis

KAITRI KLIMATO KAITA (KKK)

K. K. Šiaulytis. Kontoros viršininkas sportuoja

Spaudos dailininko galerija

Kęstutis K. Šiaulytis

KAITRI KLIMATO KAITA (KKK)

 Galiu paliudyti – tokios besniegės žiemos, pastaruosius 70 metų Lietuvoje tikrai nebuvo! Matyt, mus lankydavę ciklonai emigravo Ispanijon. Deja, nieko nenustebinsime – ekstremalios klimato anomalijos reiškiasi visoje planetoje: silpsta Golfo srovė, tirpsta Antarktida, nupliko Alpių viršukalnės. Kas kaltas? Konkuruoja dvi tarpusavyje nesutariančios nuomonės. Ekologijos fanai tvirtina, jog dėl visų tų perturbacijų kalta žmonija, tiksliau – besaikis vartojimas, gamyba, ambicijos. Gamtosaugininkai turi istorinių argumentų – primena, kaip buvo išnaikinti Mauricijos salos Drontai (dodo), paukščiai, kurie nemokėjo skraidyti, bet užtat svėrė 10-17 kg. Jie buvo suvalgyti, kai tik tą salą atrado žmonės.

 Ekologams oponuojanti mokslininkų opinija pripažįsta, jog vyksta planetarinės permainos, tačiau teigia, jog klimato kaitą sukėlė ne žmonių veikla, o saulės aktyvumas. Deja, šios teorijos šalininkų išvados kelia dar daugiau rūpesčių. Mat, padidėjęs saulės aktyvumas gali sukelti naują rūšių evoliucijos bangą. Jau pastebėta, o 1970-aisiais pripažinta, jog grybai yra ne augalai, bet turi gyvūnijai būdingų bruožų. Kas atsitiks, jei mūsų planetą apraizgę bekraščiai grybienos klodai pakils dar viena pakopa aukščiau, o galiausiai, ūmėdės, kalpokai ir kiti, atsiprašant, kazlėkai, taps hominidais – fungi sapiens? Problema ne tame, kad grybai nesutiks būti naudojami maistui, jie ims reikalauti lygių teisių, šioje, jau ir taip per tirštai apgyvendintoje planetoje. Labai nedaug trūksta, kad ištisos darbščių, socialine drausme pasižyminčių gyvūnijos bendrijų peršoktų tą evoliucinį slenkstį, kurį ir mes kažkada įveikėme. Įdomiausia, kad mes, žmonės, kai pradėjome savo kelią protavimo link, neturėjome nė pusės tokių gebėjimų kaip bites, vorai arba skruzdėlės. Tikrai, gal pats laikas mums persikelti bent į Marsą?

 Dar viena išganinga mintis: o gal, perdėtas dėmesys temperatūrų svyravimui, viesulų ir škvalų šėlsmui, tėra mūsų dienų komunikacijos ir informacijos perteklius?

K. K. Šiaulytis. Perdirbimo iniciatyva

K. K. Šiaulytis. Naujųjų, 2025-ųjų prognozė

K. K. Šiaulytis. Gamta, atsinaujinančios energijos objektas

K. K. Šiaulytis. Lydekos svajonė prie sidabrinio kabliuko...
 …ir  apmaudi realybė…

Straipsnis - pašnekų esė, kaip ir piešiniai 
publikuojami laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 3
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje: 

2025 m. sausio 15 d., trečiadienis

Šaržas – bohemiškos dvasios miražas

Adomas Varnas. Kun. Juozas Tumas. 
Iš albumo „Ant Politikos Laktų“

Kęstutis K. Šiaulytis

Šaržas – bohemiškos dvasios miražas

 Jei sumanysite ieškoti šaržo apibrėžimo kokiuose žinynuose, enciklopedijose, rasite tik vos kelis varganus, kanceliarine kalba suregztus sakinius. Žodis „šaržas“, prancūziškai charge – iškreipti. Bet ar tik tiek?

 Šia tema, išminties pasisemti verta, sakyčiau, meno suvokimui „raktinėje“ E. H. Gombricho knygoje „Dailė ir iliuzija“. Ją iš anglų kalbos vertė Rasa Antanavičiūtė, leidėjai – ALK ir Alma littera, 2000. Skyriuje „Karikatūros eksperimentas“ autorius ne tarp eilučių teigia, jog amžių bėgyje turėjo daug vandens nutekėti, kol dailininkai ryžosi šaržuoti žmogų. Leonardo da Vinci, Albrechto Diurerio, kaip ir kitų renesanso tapytojų portretinės fizionomikos tyrimus ir atradimus Gombrichas prilygina Filipo Bruneleski centrinės perspektyvos atradimui.

 Europos karikatūros istorijos analuose bene pirmųjų šaržų autoriumi laikomas žymusis skulptorius, dailininkas, architektas Lorenco Bernini (1598-1680) keliais brūkšniais nupiešęs išraiškingą kardinolo Scipiono Borgheze portretą (1650), bei popiežiaus  Inocento XI figūrinį šaržą (apie 1676). Vokietijos meno istorijos tyrėjai, kaip ankstyvąją humoristinę grafiką pristato dvi garsias medžio graviūras: „Septynios Liuterio galvos“ (1523) ir „Velnio dūdmaišis“ (1521) , kurias irgi galima laikyti pavykusiais šaržais. Tikriausiai visi esate matę keistenybių genijaus Džiuzepės Arčimboldo (Giuseppe Arcimboldo 1527-1593) tapytų portretų, tarsi sulipdytų iš jūrų gyvių, daržovių, vaisių, medžių šakų? Ar tai šaržai? Dar keistesnis, mistiškasis Jeronimas Boschas (Hieronymus Bosch 1450-1516). Gal jo kūryboje reikėtų ieškoti karikatūros meno ištakų? E. H. Gombrichas pirmaisiais dailės pokštininkais – karikatūristais, įvardina brolius Carracci, vienas jų, Agostinas Karrači (Agostino Carracci 1557-1602) buvo garsiausias to meto Italijos grafikas.

Kad šaržas taptų mėgiamu, geidžiamu dailės žanru, prireikė ne tik menininkų drąsos, jų taiklios akies gebėjimų, rankos miklumo, bet ir publikos supratingumo, pritarimo ir, galiausiai, tų abiejų grandžių dvasios išlaisvėjimo. Tai nutiko jau XIX amžiuje. Šaržo kultūra suklestėjo Viktorijos laikų Anglijoje, impresionistinėje Prancūzijoje, linksmojoje Bavarijoje. Paminėsiu tik vieną daugeliui pažįstamą dailininką – Anri de Tuluz- Lotreką (Henri de Toulouse-Lautrec 1864-1901). Pasižvalgykite jo kūrybos lobynuose – įkvėpsite, svaigios bohemiškos drąsos užteks ir jums.

 Lietuvišką šaržų istoriją plačiu mostu pradėjo dailininkas Adomas Varnas 1922 metais išleidęs liuksusinį (spausdintą Vokietijoje) šaržų albumą „Ant Politikos Laktų“. Kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas papildė grafiką taikliu tekstu, piešinių aprašu. Šaržų vietą meno albumų lentynoje įtvirtino žurnalisto Domo Šniuko veikalas „Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius“. Leidykla „Margi raštai“, 2004. Solidžiame tome (262 puslapiai), visa Smetonos laikų Lietuvos „grietinėlė“ – žymiausių menininkų, politikų, verslininkų, karo vyrų, sportininkų taiklios portretinės interpretacijos... Tarpukaryje šaržai mirgėjo įvairiausiuose periodiniuose leidiniuose. Garsiausi linksmojo žanro meistrai, be jau paminėtų – Telesforas Kulakauskas, Leonas Kaganas, Stepas Žukas.

 Sovietmetyje šaržas buvo retas paukštis Lietuvos spaudoje, vis tik, humoro žurnale „Šluota“, ar juokaujančių literatų knygose, buvo galima aptikti linksmųjų portretų, prie kurių redaktoriai dar pridėdavo įrašą „draugiškas šaržas“. To meto spaudos leidiniuose šmėstelėję grafikos šmaikštuoliai: Sofija Veiverytė, Stasys Krasauskas, Algirdas Šiekštelė, Andrius Cvirka, Arvydas Pakalnis, Ignas Adakris Martinaitis, Vitalijus Suchockis, Romas Palčiauskas, Zenonas Šteinys, Edmundas Žiauberis, Kęstutis Šiaulytis (tai aš). Nuo seno, Palangoje, dažniausiai pakeliui į centrinį pliažą, darbavosi bene žymiausias gatvės šaržų meistras, animacinių filmų kūrėjas Zenonas Tarakevičius. Jau šiais laikais, kaip puikus šaržistas atsiskleidė pagyvenęs karikatūristas (turintis šios srities darbo stažą nuo 1964-ųjų) Jonas Varnas. Jo kirčių neišvengė nei vienas bent kiek pasireiškęs mūsų laikų Lietuvos politikas. Su J. V. šaržine kūryba gali lenktyniauti nebent V. J. – Vytautas Jurkūnas. Pastariesiems, ant kulnų lipa Ramūnas Vaitkus, Gintaras Jocius, Rolandas Vičys, Alvydas Jonaitis, Algimantas Snarskis, Martynas Juchnevičius. Skulptūrinių šaržų yra sukūrę Napoleonas Petrulis, Erikas Varnas, Henrikas Orakauskas, o garsaus grafiko Valerijono Vytauto Juciaus net ekslibrisai nušvitę adresatų šypsenomis. Šaržinio „iškreiptumo“ požymių bei humoro dvelksmo nestokoja daugelis šiuolaikinių meno kurinių, bet ta pagava lieka tik supratingųjų pamatyta, išgvildenta, įvertinta.

Juozas Olinardas Penčyla.
 Lietuvių Žurnalistų sąjungos antrojo suvažiavimo
 dalyviai H. Blazas, S. Urbonas, J. Kardelis, 
J. Pronskus ir A. Merkelis. Šveinfurtas, Vokietija, 1947 m.

Kęstutis K. Šiaulytis. 
Žurnalistų Joninė šaržų „kupolinė“. 
Paskelbta laikraštyje „Žurnalistų žinios“ 
1989 m. (užėmė visą laikraščio viršelį).
 Piešinio dešinysis kampas paliktas tuščias,
 kad kiekvienas galėtų nupiešti savo Joną.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 
"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 2.
rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2025 m. sausio 8 d., trečiadienis

PAUKŠČIŲ HUMORAS

K. K. Šiaulytis. Šarka ant uodegos parnešė… Humorografija

Kęstutis K. Šiaulytis

Spaudos dailininko galerija

PAUKŠČIŲ HUMORAS

 Sakoma, jog humoras – aukštesnio intelekto požymis. Antikos filosofas Aristotelis, o ir kiti praėjusių amžių mąstytojai teigė, jog juokauti sugeba tik žmonės. Nekaltinkime tų išminčių netolerancija, matyt, jie tiesiog neturėjo laiko ilgiau pabendrauti su kitais mūsų pasaulio bendrabūviais: žvėrimis, paukščiais, žuvimis, varliagyviais, vabzdžiais ar kokiais giliavandeniais moliuskais. Bet dabarties mokslininkai jau įrodė, jog džiugi žaismė, linksmos išdaigos – nesvetima pramoga daugeliui zoosferos atstovų. Logiška, jei gyvūnas sugeba supykti, depresuoti, nervintis, maištauti, vadinasi, kai nori – gali ir pajuokauti! Šiandien niekas neabejoja jog delfinai, banginiai turi humoro jausmą, manau, jog ir garsusis asilų užsispyrimas taip pat yra savotiškas, tik jiems būdingas humoras – sakytum, ironiškas diskursas su darbdaviu, ar taikli žmonių elgsenos parodija… Esu stebėjęs kaip linksminosi dvi varnos: šalia stačios pašlaitės aptikusios guminį kamuoliuką, vis rideno jį nuo tos žole apaugusios pakriaušės, lenktyniaudamos gaudė kamuoliuką kojomis, snapais, pačiupusios – gabeno aukštyn, paleisdamos įsigytą žaislą vėl lėkti žemyn. Pusvalandį stovėjau gal už dešimties žingsnių nuo tos smagios scenos, bet varnos į mane nekreipė jokio dėmesio. Gyvūnų mylėtojai, globėjai, o gal, net ir kokie atidesni fermeriai, tikriausiai geba suprasti savo augintinių humorą, pripažįsta jų teisę juokauti. Mieli ūkininkai, jei kaimynų ožys išvertė jūsų tvoros vartų stulpą, pasvarstykite, gal tai tik kuri nors iš daugelio ir žmonių visuomenėse pasitaikančių naujadariškų satyros formų?!

 Vienas linksmiausių, savo ekstravagantiška išvaizda, elgsena mus džiuginantis gyvūnas – šarka. Kas sutvėrė, gudrumu, išmone ir juodu koncertmeisterio surdutu apdovanojo tą paukštį? Kokių tik galių mūsų tautosakoje šarkelei varnelei nepriskiriama! Jos ir žiniasklaidoje specializuojasi, ir burtininkauja, su velniais bendradarbiauja, pasakojama, raganos, pasivertusios šarkomis į balius ant Šatrijos kalno lėkdavusios. Žmonių pasaulyje taip įprasta – išskirtines asmenybes nebūtais žygdarbiais apipinti… Nepelnytai, žvitriosios ilgauodegės tautosakoje apšauktos vagilėmis. Ar jos ką nors iš mūsų nušvilpė?! Taip, smalsuolės mėgsta rinkti, nešti lizdan blizgius niekučius – tad vadinkime jas kolekcionierėmis, savo būsto interjero dizainerėmis, bet, greičiausiai, jos taip juokauja – pasišaipo iš mūsų žmogiškos turto kaupimo aistros…


K. K. Šiaulytis. Sumanus kovas. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Pelėda vakaroja. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Varna pozuoja sniego pūgai… Humorografija


Tekstas - pašnekų esė, kaip ir humorografijos,
 publikuojamos laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS" , 2025, Nr. 1
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje: