Kęstutis K. Šiaulytis
BIRŽUVĖNŲ ISTORIJOS
Kai imiesi
kokios vietovės ar miesto istorijos rašymo, pirmas uždavinys – išsiaiškinti jų
vardų kilmę. Kadangi Biržuvėnų gyvenvietės sodybos yra pabirusios abipus
Virvytės, smagios Žemaitijos upės krantų, šauna į galvą spėjimas – gal čia
kažkada biro žuvys... Istoriniuose šaltiniuose Biržuvėnai, pirmą kartą
paminėtas 1253 metais „Birsene“ vardu. Tad, kiek pagalvojęs iškėliau hipotezę:
senas lietuviškas žodis „biržė“ nusako miško ar dirbamo lauko dirbtinai sukurtą
ribą. Spėju, kažkada, čia, prie Virvytės apsigyvenę pirmeiviai, pertvėrė upę
akmenimis, susidariusioje patvankoje ir žvejojo, ir maudėsi, o tą dirbtinę upės
pertvarą, kuri tarnavo dar ir savotišku pėsčiųjų tiltu, vadino „birže“,
suprask, riba tarp susidariusio ežerėlio ir upės. Ilgainiui, arčiau tos viskam
tinkamos akmeninių riedulių pertvaros kūrėsi kaimas, kuriam galiausiai ir
pritaikytas Birse, Birsene, Biržuvėnų vardas. Matyt, garsaus Lietuvos miesto,
Biržų vardas, tokios pat kilmės. Ten, neatmenamais laikais buvo pertverta Apaščios
upė, taip susidarė patvenktas Širvėnos ežeras, o Biržų miestas išaugo ties
ežero ir upės riba – birže. Ir mėnuo dalinantis metus tarp
vasarėjančio-rudenėjančio laiko vadinamas birže – birželiu.
Ta, prieš
amžius Virvytę pertvėrusi akmeninė biržė ir šiais laikais Biržuvėnuose tebėra, tik
ji pavirto į didelę užtvanką su raudonų
plytų pastatais, kuriuose prieš šimtmetį veikė ir vandens malūnas, ir elektrinė,
ir kartono fabrikėlis. Visai šalia, Virvytės slėnio aukštame krante, lyg ant
kokio piliakalnio ar alkakalnio puikuojasi mediniai Biržuvėnų dvaro rūmai,
juose lankytojų laukia muziejus ir biblioteka. Iš gan plataus tvenkinio
išpuolusi srauni Virvytė pasitarnavo dvarui dar kitaip – ji tapo rūmų parko
puošmena, jos krantuose ir dabar veši patys augiausi Lietuvoje medžiai: maumedžiai,
tuopos, uosiai, ąžuolai, kaštonai. Rūmų aplinkoje išlikę nemažai ūkinių
pastatų, tarnų namai, oficina.
Šios vietovės tolimą
praeitį mena ir prie Virvytės prigludęs piliakalnis, archeologai nustatė jog jis
supiltas XI-XII amžiuose, istoriko Stasio Kasparavičius nuomone, čia buvęs upės
uostas. Karo laivai Virvytėje neplaukiojo, bet, matyt, senovėje joje žuvies
būta tiek, kad užteko daugeliui pavirvytės kaimų ir miestelių.
Biržuvėnuose,
kelių sankryžoje, tarsi koks Pirmojo pasaulinio karo paminklas, rymo nedidelės,
dailiai įrengtos vokiečių kareivių kapinės. Pasakojama, Rusijos armijos kazokai,
užfrontėje užklupę vokiečių gurguolę, kardais užkapojo tuos menkai ginkluotus
priešo karius. Kapinaitėse keliasdešimt paminklėlių su jau neišskaitomais
žuvusiųjų vardais.
Šiais laikais,
Biržuvėnai, šalia esantis istorinis Luokės miestelis, Šatrijos kalnas, tapo
viena labiausiai lankomų Žemaitijos vietovių. Drąsiausi turistai – baidarininkai,
čia atplaukia Virvyte, bet dauguma rieda dviračiais ar automobiliais. Jei norite,
galite atlinguoti ir bričkomis, Biržuvėnų dvaro rūmų priebutis daug tokių matė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą