LAUMIŲ KRĖSLAI, PERKŪNO KALVĖS

K. K. Šiaulytis. Teatralizuota šventė prie

 didžiausio Lietuvoje riedulio 

– Barstyčių akmens. (Skuodo raj.) 

Akmens ilgis 13,4 m, plotis 7,5 m, 

aukštis – 3,6 m, sveria 680 tonų. Iliustracija.

Kęstutis K. Šiaulytis

LAUMIŲ KRĖSLAI,

 PERKŪNO KALVĖS

 Pabuvojęs Vaclovo Into akmenų muziejuje, gal Bartuvos sraunumos įkvėptas panorau po Lietuvą plačiau pasižvalgyti, šalies kraštovaizdžiuose tūnančius akmenis suskaičiuoti. Pradžia jau yra – muziejuje saugoma 150 tūkstančių sunkiasvorių bei visai miligraminių eksponatų, tad gal kitur nebedaug liko? Pradėjau apskaitą kitame Salantų regioninio parko pakraštyje, už Kartenos, Abakų Kūlupyje, kuris bilda nuo kalno ne vandeniu – akmenimis garma į Miniją. Kopiu aukštyn jo vaga tarsi kokia laiptuota kūlgrinda, vandens upokšnyje nėra, bet akmenų – tarsi purslų visas miškas pritaškytas. Šimtas, du šimtai, trys-keturi..., bet ties devinta šimtine nutariau sustoti, skaičių primesti apytikriai. Žvilgtelėjau į knygą, Lietuvos upių vardyną, pasirodo, vien Kūlupių turime dvidešimt, upių su vardu Akmena – keturiolika, plius dar keliolika, kurių varduose irgi kyšo akmuo...

  Beviltiškoje padėtyje reikia priimti radikalius sprendimus, tariau – žymiausius Lietuvos akmenis internete aplankysiu! Bet vos pradėjau savo išmaniojo telefono ekrane makaluoti, telepatiniu būdu į mane prabilo, čia pat, Minijos pakrantėje begulintis akmenėlis – pusiau banginis: trys metrai ilgio, du pločio, o ant jo dar ir velnio nagais grybštelėta. Girdžiu, lyg kas manyje įlindęs kalbėtų: „Esu Laumės kūlis, dar Kartenos akmeniu vadinamas. Gilioje senovėje, kai kūliai dar minkšti buvo, dykinėjo vienas velniūkštis, užsinorėjo granito paragauti, visa sauja mano šoną griebė, raguoton burnon kimšo, paspringo, ėmė akmenimis kosėti, visą pakrantę nusėjo, mat tos smulkmės kažkur Karelijoje prisirijęs buvo...“ Tik tiek į mano galvą patransliavęs akmuo nutilo, paliko apmąstyti – kas čia nutiko. Prie Minijos visada gerai mintys sukasi, matyt, jos varde irgi kerai slypi. Toptelėjo – štai kaip tos visokios legendos apie mitinius akmenis, stebuklingus šaltinius, užburtus lobius atsiranda: žmogus vaikštinėja pabaliais, gal arklius naktigonėje saugo ar miške pasiklydęs klampoja, ant akmens prisėda, o tas – šast, prabyla pavargusion galvon, savo gyvenimą pasakoja. Žmogus nušvinta, linksmą istoriją į kaimą parneša, po kokio šimtmečio etnografai užrašo, spaudoje paskelbia... Vien archeologas, muziejininkas Petras Tarasenka (1892-1962) keliaudamas po Lietuvą daugybę tokių pasakojimų yra surinkęs, knygose sudėjęs.

 Keisti, margi akmenų likimai. Vieni didžiūnai girnomis pavirto, kiti mūruose, šventorių, kapinių aptvaruose surikiuoti guli, dar kiti sodybas puošia, skveruose parkuose įsikūrė. Bet mūsų kraštų laumės dar turi kur pasilypėti savo parėdus skalbdamos, yra kur perkūnui žaibus galąsti, velniukai vis dar randa kur nagus prikišti, raganos sostai visai tinka ir kokiam pakeleiviui prisėsti, o akmeninis kiškio pečius, net be kailinių šildo...

K. K. Šiaulytis. Didžiųjų Vankių akmuo. 

Varnių regioninis parkas, netoli Požerės miestelio,

 pakeliui link Medvėgalio. 

Kaimynystėje esančios sodybos šeimininkė man pasakojo, 

kad jos vaikystėje, kol melioratoriai dar nebuvo bandę 

akmenį išrauti, aplink jį tiesiog puodais spanguolės derėjo 

– lyg kokia laumė būtų pribarsčiusi. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Švendubrės akmuo. (Druskininkų sav.) 

Pasakojama, kad velnias akmenį nešęs, 

Nemuną užtvenkti norėjęs, bet gaidžiui pragydus...

 Kiti sako, jog akmuo šventas, jo atskalas dėdavo 

į statomų bažnyčių pamatus... Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Didžiulis Šauklių kaimo akmuo 

žymi gyvenvietę, kryžkelę, tačiau didesnioji akmens dalis

 buvo atskelta, panaudota Palangoje esančios 

skulptūros "Jūratė ir Kastytis" postamentui.

 Salantų regioninis parkas. Iliustracija.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 40.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34928-2025-10-15-laumiu-kreslai-perkuno-kalves