DUSETŲ PADANGĖJE – SLAPTIEJI PIEŠĖJAI

 Grupė „Slaptosios Piešėjų Draugijos“ 

dailininkų, parodos atidarymo metu. 

Dusetų dailės galerijos foto.

Kęstutis K. Šiaulytis

DUSETŲ PADANGĖJE –

 SLAPTIEJI PIEŠĖJAI

 Nors ir slapukaujanti, bet visoje Lietuvoje jau žinoma vilniečių dailininkų grupė „Slaptųjų Piešėjų Draugija“, vieną šio pavasario dieną, tarsi Aukštaitijos erdvių išsiilgusių gervių pulkas, sulėkė į Dusetas. Nusileidę Sartų ežero pakrantėje, klegėdami suguro į Dusetų kultūros centro rūmą, kur, savo plačiais sparnais-piešiniais nuklojo visas Dailės galerijos sienas... Atskraidintoje vilniečių kūryboje – baltuose, kai kur akvarele pašlapintuose, anglimi paišinuose lakštuose, vingriomis linijomis, pastelių, sepijų, sangvino pustoniais nardo apnuogintos žmonių figūros. Tai – aktų paroda. Jos anotacijoje skamba tokia SPD kūrybinės veiklos formulė: „Ši kūrybinė raiška – tai sena fundamentali dailės meno tradicija – žmogaus figūros, kuria išreiškiama metafizinė pasaulio tvarka, vaizdavimo tradicija.“

 Kiek netikėta, šiais, modernizmo ir kitų „izmų“ figos lapais prisidengusių menų laikais, dailės parodoje pamatyti tikrą, nuogą piešinio meistrystę! Savo kūrinius čia rodo 23 SPD autoriai. Vienų darbuose – klasikinio piešinio rimtis, gėrimasi žmogaus kūno grakštumu, Žmogaus, kaip Dievo kūrinijos vaisiaus pilnatve, kituose piešiniuose siaučia, neatpažinsi – autoriaus ar pozuotojo(s) ekspresija, kūno anatomija skleidžiasi raiškiomis, gyvybe pulsuojančiomis formomis. Atidūs žiūrovai pastebės ir žmogiškos saviironijos šypsnius, akių liūdesį, nerimą... Atidarydama ekspoziciją, SPD parodų iniciatorė Liuda Jaruševičiūtė – Stankevičienė priminė: „Žmogaus figūros piešimas reikalauja anatominių žinių ir išmanymo, nuoseklaus darbo, atsiribojimo nuo vulgarybės, tvirtų vertybinių pažiūrų ir tikėjimo.“

 Tą pačią dieną, kovo 28-ąją, kitoje Dusetų kultūros centro erdvėje atidaryta foto menininko Alvydo Šalkausko foto koliažų ir fotografijų paroda „DICHOTOMIJA 2“. Palydinčiame tekste, autorius vienu sakiniu pravėrė savo laboratorijos duris: „...tai vizualinis pasakojimas apie moters kūną, jo formų poetiškumą, vidinius virpesius ir būsenų daugiasluoksniškumą.“

 Įdomu, kad vienu metu, Kultūros centro ekspozicijose, ta pati – žmogaus kūno tema, kurią gvildena foto ir piešimo iš natūros menininkai. Gal, DKC direktorius Alvydas Stauskas, pats būdamas ir fotografas, ir dailininkas, tokiu sumanymu užminė žiūrovams vis dar aktualią mįslę: dailė – fotografija? Kas slypi, tame, tarp šių žodžių įstrigusiame brūkšnyje? Konkurencija? Kūrybinė bendrystė?

Abi parodos veiks iki balandžio 30 d.

Vidas Drėgva. Žvilgsnis. Škicas.

Vidas Drėgva. Atgaiva. Škicas.

Vidas Drėgva. Poilsis. Škicas.

K. K. Šiaulytis. Alvydo Stausko portretas. 

Tapyta akvarele, vietoj 

vandens panaudojus beržų sulą.

K. K. Šiaulytis. Foto menininkas

 Alvydas Šalkauskas. Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Dusetų dailininkas,

 pedagogas Romualdas Pučekas. 

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Vilnietis dailininkas 

Vidas Drėgva kala vinuką dailės 

darbui pakabinti. Škicas.

 Publikacija skelbiama laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 14.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35917-2026-04-08-dusetu-padangeje-slaptieji-piesejai

Dailininko Andriaus Mosiejaus vizualiosios novelės

K. K. Šiaulytis. Dailininkas Andrius Mosiejus 

savo dirbtuvėje. 2025. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko Andriaus Mosiejaus

 vizualiosios novelės

 Visada smalsu apsilankyti dailininko Andriaus Mosiejaus dirbtuvėje, įsikūrusioje Druskininkų senamiesčio medinuke ties Karolio Dineikos parku. Už dailaus kelių laiptelių priebučio – jauki meno kalvė, tikriau – studija ar net laboratorija, kur nuolat gimsta patys netikėčiausi, nenuspėjami grafikos, tapybos vaizdiniai. Šiais metais savo naujausius, beveik žodžiais nenusakomus darbus A. M. rodė parodoje Druskininkų Prabavimo rūmuose, ten ją matę, tyrinėję, patvirtino – Andriaus meninė alchemija – aukščiausios prabos!

 Stebint A. Mosiejaus kūrybą, pirmiausia sužavi jo darbų estetika, plastinė darna, atlikimo precizika. Tokia raiškos harmonija klojasi ir naujausiame piešinių cikle „Nekalbūs Sielos artefaktai“. Kad ir kokie akiai neįprasti grafiniai šuorai, sūkuriai dūksta popieriaus lakštuose – jų visuma ramina žvilgsnį, kviečia perprasti mįslingą pastelėmis ir  pieštukais suklostytą pasakojimą. Pagaliau, kai atidžiam žiūrovui prabyla tie rudens nostalgija dvelkiantys, atrodytų, siurrealistiniai paveikslai – randi juose draugišką šypsnį, banguojančias humoro paraboles, mielą, taip artimą mums kaimo romantikos dvelksmą ir gal, tik debesyse aptinkamų paukščių, gyvūnų draugystę.

 Pastaruoju metu vis dar kuriamas Andriaus Mosiejaus  darbų ciklas „Prūsų Lietuvos novelės“  vėl stebina plastine naujakalbe. Lyg iš subyrėjusios praeities atklydę paveikslai švyti tauraus aukso spalvomis, klojasi koliažiniais foto miražais, marga slėpingais spausdintiniais tekstais. Atrodo, tikrai nekalbūs tie neįskaitomi raidžių rinkiniai, praradę žadą ir rymančios žmonių figūros, mąslios galvos, bet, jauti, kaip į tave vis tik smelkiasi dailininko kuriamo, užmiršto, atpažinto, atrasto pasaulio nostalgija.

 Dar, nors keletą žodžių noriu čia įrašyti apie Andrių, kaip dailės pedagogą. Jis – jau beveik penkiasdešimt metų tikras vizualiųjų menų ambasadorius Druskininkuose. Andrius Mosiejus buvo 23-jus metus vykusio dailininkų plenero Druskininkuose „Čiurlionio dienos“ vienas iš organizatorių, dailininkų grupės „3X“ vadovas, inicijavo kelis šimtus įvairių parodų šiame Lietuvos kurorte. Savo personalines darbų parodas Andrius yra surengęs Vilniuje, Rygoje, Gdanske, Alytuje, Šiauliuose, Tauragėje, Raudonės pilyje... O šiandien, gruodžio vienuoliktąją, restauruotoje buvusioje Alytaus sinagogoje, dabar čia įsikūrusiame Audiovizualiųjų menų centre, atsidaro Andriaus Mosiejaus paroda „Prūsų Lietuvos novelės arba nekalbūs sielos artefaktai“. Paroda skirta Prūsijos kunigaikštystės 500-osioms metinėms.

A. Mosiejus. Vartai. Iš ciklo „Prūsų Lietuvos novelės“.

 2025. Koliažas, originali technika.

A. Mosiejus. Dugne. Iš ciklo

 „Nekalbūs sielos artefaktai“. 2025. Pastelė, pieštukai.

A. Mosiejus. Įkalintas. Iš ciklo 

„Nekalbūs sielos artefaktai“. 2025. Pastelė, pieštukai.

A. Mosiejus. Relax. Iš ciklo

 „Nekalbūs sielos artefaktai“. 2025. Pastelė, pieštukai.

A. Mosiejus. Lietuvininkas. Iš ciklo

 „Prūsų Lietuvos novelės“. 

2025. Koliažas, originali technika.

 Straipsnis publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 48.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35268-2025-12-10-dailininko-andriaus-

mosiejaus-vizualiosios-noveles

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS IŠ SEIMO ir „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“ AKMUOSĖDIS

 K. K. Šiaulytis. Parodos lankytojus sveikina 

Seimo narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė. 

Škicas.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS 

IŠ SEIMO

 Lapkričio vienuoliktąją Seimo antrųjų rūmų Galerijoje atidaryta paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Didžiuliuose lakštuose plyti prieš tris ir daugiau šimtmečių raižyti įmantriausi Europos kontūrai, karalysčių, hercogysčių, salų ir pusiasalių piniava, kartais, neatpažįstamai išsiklaipiusi net Baltijos jūra, Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantėse maudosi tik dailininkų fantazijai pavaldūs gyviai, į pučiamuosius muzikos instrumentus panašūs banginiai, burlaivius skandina jūrų slibinai, gigantiški aštuonkojai ir krabai. Visuose žemėlapių lakštuose radau nubraižytus gan tikslius SAMOGETIA (ŽEMAITIJA) kunigaikštystės kontūrus. Įdomu, kad tame plote Telšių vardas, ne visada išrašytas, o Mosėdis ant Bartuvos upės gyslelės, švyti gan dažname kartografiniame šedevre. Į renginį atvykęs Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Algirdas Žebrauskas apgailestavo, jog dabar Žemaitijai pripažįstamas tik etnografinio regiono statusas, o senuosiuose pasaulio žemėlapiuose Žemaitija – istorinė Lietuvos žemė, kunigaikštystė. Simonas Stanevičius pasakytų: „... ką amžiai pagadino, čėsas yra sutaisyti“. Šios parodos iniciatorė LR Seimo Laikinosios žemaičių grupės narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė dėkojo parodą atvežusiems Telšių muziejininkams, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ nariams už linksmai įgarsintą popietę. Pusvalandžiu anksčiau, kitoje Seimo erdvėje atidaryta paroda „Vaclovas Intas – 100“. Čia koncertavo Skuodo liaudiškos muzikos kapela „Bartuva“, parodą atidarė jos iniciatorė Violeta Turauskaitė, Seimo Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė. Nugirdau, toje grupėje dabar yra 32 asmenys. Buvusi Seimo narė, teisininkė Rimantė Šalaševičiūtė pasidalino prisiminimais, kaip prieš aštuonetą metų gimė idėja suburti seimūnus, kuriems įdomi Žemaitijos kultūra, istorija, nūdiena.

 Į tos dienos renginius pavadintus „Žemaičių kultūros dienos Seime“ pribuvau gan nevėluodamas, šiek tiek anksčiau, nei man dažnai pavyksta... Mat, buvo pažadėta, kad bus galimybė susipažinti ir su kulinariniu gimtinės paveldu. Atskubėjus, Galerijoje aplink Skuodo kultūros centro stalus jau būriavosi giros, kastinio, cibulynės ragautojai, ne vieno gerklėje tirpo lašinukų bryzeliai, sodrių svogūnų riekelės... Iš Telšių pribuvo kailiniuotų lokių duetas (fotografiniame stende) ir Žemaitijos turizmo informacijos centro komanda. Prisirinkau lankstinukų, žemėlapių, o skuodiškiai dar dovanojo kulinarinių receptų atvirukuose rinkinį. Jei šiame puslapyje būtų daugiau vietos, atpasakočiau kaip pasigaminti patarmasą, mekerį, šmotmėsį ir duonos kisielių.

Paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“ veiks iki lapkričio 18 d. Įėjimas į Seimo antrųjų rūmų Galeriją – laisvas.

K. K. Šiaulytis. Žemaitijos turizmo

 informacijos centro iškalbingoji gidė Auksė.

 Portretinis škicas.

 K. K. Šiaulytis. Politikas, diplomatas, 

žemaitis iš Kretingos – Antanas Vinkus. 

Portretinis škicas.

 K. K. Šiaulytis. Žemaičių kultūros draugijos

 prezidentas Algirdas Žebrauskas. 

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Gydytojas, Mosėdžio akmenų 

muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19). 

Šiam portretui garbusis Žemaitijos patriarchas

 man pozavo savo sodyboje, 2005 metais. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. “AKMUOSĖDIS”, nauji žemaičių padavimai. Iliustracija.

Iš ciklo „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“

AKMUOSĖDIS

 Tais neatmenamais laikais, kai šarkos dar nešiojo skrybėles, o kėkštai ąžuolynuose rinkdavosi į seimelius, šiaurvakariniame Žemaitijos kunigaikštystės pakraštyje, Bartuvos upės vingyje riogsojo didžiulis akmuo panašus į krėsle sėdintį lokį. Žiniuonės šarkos, visa ką matančios, apkalbančios, praminė jį AKMUOSĖDŽIU, mat, tais laikais šie paukščiai dar mokėjo mūsų kalbą. Žmonėms tas keistas vardas patiko, bet pasirodė kiek per ilgas, tad tą akmenį jie vadino trumpiau – MOSĖDŽIU. Čia pat, smarkaujančią Bartuvos upę kirto brasta, o šalia jos kėpsojo šiaudastogė pakeleivių užeiga. Joje apsistodavę prašalaičiai ir tuos svetingus namus pradėjo vadinti Mosėdžiu. Štai taip, šis vardas liko ir čia vėliau išaugusiam miesteliui. Gal smalsu, kur dingo akmuo su ant jo sėdinčiu lokiu? Pasakojama, jog vieną Didžiosios Pilnaties naktį akmeninis lokys atgijo ir iškeliavo. Ilgai klajojęs, apsistojo šalia Šatrijos kalno vešėjusioje girioje, galiūno ąžuolo šakose įsirengė būstą, kur laimingai gyveno iki pat legendinių laikų pabaigos. Gi, Bartuvos upėje likęs akmuo-krėslas, tapo Mosėdžio vandens malūno kertiniu akmeniu.

 Šie tekstai ir piešiniai publikuojami

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 44.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35097-2025-11-12-zemaitiskas-reportazas-is-seimo

 

PLENERAS PRIE VINCO MARIŲ

K. K. Šiaulytis. Akvarelininkas, 

profesorius Antanas Visockis. 

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

Kęstutis K. Šiaulytis

PLENERAS PRIE VINCO MARIŲ

Trumpiausios vasaros nakties miniatiūra

 Birželyje, Šatrijos padanges kasdien juodškiais debesimis pašiaušę vėjai šliūkštelėdavo ne vieną sietą dargano lietaus ir ant Vinco marių, prie kurių, gero oro, lyg amžinai vėluojančio traukinio, laukė pleneruojančių dailininkų būrelis. Tose mariose knibždantys tuntai alkanų karosų irgi laukia – kada pagaliau juos pakvies-patieks pietums svetingoje Vilijos ir Vinco sodyboje. Mes gi, drobeles teptukais marginantys asabos, patys pramynėme takelius į šią palaimingą pastogę. Ten, meno kūriniais instaliuotoje menėje, baltojo bijūno vaza papuošto stalo krėsluose buvojome arbata su medumi prailgintus pusryčius, žuviene kvepiančius pietus, taurėmis inkrustuotus vakarus. Patikėję valandas skaičiuoti sustojusiems laikrodžiams, rezgėme prisiminimų tinklus, kuriuose strigo romantiškos studentavimo metų istorijos, muziejinių kelionių atšvaitai ir vietinės legendos... Tais trumpiausių naktų paryčiais, kitas Vinco marių svečias – pilkasis garnys, susiradęs tinkamą tvenkinio pakrantės šiekštą, auksašoniams žuveliokams pasakojo savo ilgasnapes istorijas.

K. K. Šiaulytis. Baltasis stalo bijūnas. 

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Tarp nendrių, sušalęs,

 bet gerai nusiteikęs dailininkas

 Česlovas Polonskis. 2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Tapytojas 

Algimantas Stanislovas Kliauga.

 2025. Akvarelė, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Natiurmortas ant liepto. 

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Pirtelė prie Vinco marių,

 kurios terasoje dailininkai laukė 

gero oro traukinio... 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vinco marios dulksnoje. 

2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Ši vaizdų istorija publikuojama

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 26.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34307-2025-07-09-pleneras-prie-vinco-mariu-

MINIATIŪRŲ PARADOKSAI

K.K.Šiaulytis. Figūra. Akvarelė pašto ženkle. 32x43 mm.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

 

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

MINIATIŪRŲ PARADOKSAI 

 Žodžio „miniatiūra“ kilmė – tarsi iš piršto laužta. Pasirodo, reikšmingos ne pirmosios jo raidės – „mini“, nurodančios kokio reiškinio mažumą. Anot istorikų, viduramžių dailininkai iliuminatoriai,  lotynišku žodžiu „minium“ vadino raudonus dažus, kuriuos naudojo spalvindami rankraštinių knygų inicialines raides ar kitas svarbias piešinio detales. Tokias iliustracijas imta vadinti miniatiūromis, o vėliau – ir kitus nedidelius tapybos, grafikos, skulptūros kūrinius. Būdamas knyginiu detektyvu, įtariu, kad žodis “mini“, vis tik čia įsiterpęs. Kadangi anuomet raudoni dažai buvo gaminami iš cinoberio, o šis mineralas toksiškas, tad iš jo gautas produktas turėjo būti naudojamas taupiai. Tikriausiai, vyresnysis raštinės iliuminatorius pameistrius įspėdavo – raudoną dažą naudokite „mini-mini-minimaliai“! O tie jaunieji pagalbininkai, pasigavę įstrigusį žodį, apkalbamą spalvą praminė „minium“!

  Renesanso laikais suklestėjo net savitas miniatiūrų menas. Dailininkai demonstravo fantastiškus gebėjimus – nedideliame pergamento, popieriaus lakšte ar ant dramblio kaulo plokštelės pavaizduodavo karo mūšių scenas, šeimyninius portretus, mitologinius siužetus. Grafai ir hercogai patuštindavo nemažus kapšus aukso, kad galėtų savo miniatiūrų kolekcijose žavėtis mažyčiais žmogeliukais, žirgais ir patrankomis ištapytais delno dydžio paveiksluose. Šiandien, kiekvienas savo delne turime tokius miniatiūrų šedevrus, net daug daugiau – jie „gyvi“! Visą pasaulį galime apžvelgti mini formate – mobiliųjų telefonų ekranuose... Čia sportuoja skruzdėlės ūgio krepšininkai, plaukioja degtukų dėžutės išmatavimų tanklaiviai, uodais skraido tarpžemyniniai laineriai. Pavydėtų visa baroko epocha!

 Bet ir natūroje regimasis pasaulis tiesiog žavus miniatiūriniais paradoksais. Pažvelkite padangėn – saulės diskas – rankinio laikrodžio ciferblato dydžio! Kuklus padidinamasis stiklas mums gali papasakoti koks išraiškingas gysločio lapo gijų labirintas, koks paslaptingas kerpių miškas ant pakelės akmens. Tačiau, įsitaisę prie mikroskopo, atrasime nesapnuotą mini visatą – nuo aguonos grūdo monumentalumo, iki elektronine akimi pasiekiamų neutroninių-protoninių galaktikų.

 Tad, kas yra, tas miniatiūros menas? Prekės ženklas, politinio judėjimo emblema, simbolis irgi miniatiūra? Tokie, kartais visai nedideli grafikos dizaino darbai – talpūs lyg biblioteka.

 Kasdieniame gyvenime mes nepastebime mus supančių paradoksų. Keliaujančiam dailininkui žaliasis metų laikas prasideda mažu žibuoklės žiedu, o baigiasi kita miniatiūra – klevo lapo saulėlydžiu. Užtenka ir A5 formato popieriaus lapelio, skrajam debesies atspindžiui!

K.K.Šiaulytis. Pavasaris. 10x15 cm.

K.K.Šiaulytis.  Portretas. Akvarelė pašto ženkle. 44x34 mm

K.K.Šiaulytis. Autoportretas. Akvarelė pašto ženkle. 55x33 mm.

K.K.Šiaulytis. Šiauliečiai menininkai. Iš kelionių albumo. 14x20 cm.

K.K.Šiaulytis. Ruduo parke. 15x10 cm.

K.K.Šiaulytis.  Tapytojas Saulius Kruopis. 10x15 cm.

K.K.Šiaulytis. Mergina. 10x15 cm.

K.K.Šiaulytis. Vingio parko pušys. 29,7x21 cm

K.K.Šiaulytis. Trys dailininkai ir stebėtoja. 10x15 cm.

K.K.Šiaulytis.  Pavasario debesys. 15x10 cm.

Tekstas "MINIATIŪRŲ PARADOKSAI" publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS". Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje.

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24911-01-22

-dailininko-pasivaiksciojimai

-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje-miniatiuru-paradoksai?fbclid=IwAR3hrWmRIr1UdZLT3dsWxGlSRpegN2k2A1QGgGdhx

QTzTvFDZ95mw2x1yzM

 

Daktarė Eugenija Šimkūnaitė Tauragniškė

K.K.Šiaulytis. Daktarė Eugenija Šimkūnaitė. 1992

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 

Daktarė Eugenija Šimkūnaitė Tauragniškė

 

 Daktarė, žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė (1920-1996), kurios jubiliejų šiemet minime,mielai prisiimdavo ir dar vieną titulą – ragana. Šis vardas, anot daktarės, senovėje tekdavo išmintimi garsėjantiems žmonėms. Tas žodis nusakė ypatingas asmens galias, gebėjimą regėti, taigi – pažinti, perprasti gamtos paslaptis, o kartu siekį įgytas magines žinias taikyti savo bendruomenės labui. Bet kažkada garbus pripažinimas „raganius, ragana“, virto atgrasiu titulu, ne paslaptis, visais laikais vidutinybės nemėgsta gabių, įžvalgių asmenybių. Keista, ir dabar iškilių žmonių prisibijoma, jie dažnai pajuokiami tiek politikų debatuose, tiek žemažiūryje žiniasklaidoje, dar apkaltinami burtininkavimu, o kartais – net filosofavimu!

 Daktarė raganos titulą reabilitavo – visiems buvo smalsu susipažinti, pabendrauti su tikra, dosnia regėtoja, kuri dalinosi savo patirtimi straipsniuose, paskaitose, susitikimuose su įvairiausiais žmonėmis. Kartą stebėjau Raganą anuomet vykusioje Spaudos šventėje Vingio parke. Atrodo kiekvienas dešimttūkstantinės šventės dalyvis norėjo nors trumpam prasibrauti prie garsiosios daktarės, pasiklausyti jos romaus balso, nugirsti kokią paslaptį...

 Aš su Eugenija Šimkūnaite asmeniškai susipažinau 1992 metais, Vilniuje, Jaunųjų gamtininkų centre, kur rengiau reportažą savo leidžiamam žurnalui moksleiviams – „Žaliajam laikraščiui“. Daktarė palinkėjo man sėkmės spaudos baruose, pažadėjo parašyti žurnalui „kažką, kas tiktų vaikams“. Nudžiugau, ji buvo puiki literatė, užkariavusi ne vieno leidinio puslapius. Neseniai spaudos istorikai suskaičiavo – žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“ spausdintos 86, „Mūsų gamta” – 82, „Valstiečių laikraštyje“ – 42 jos publikacijos. Kažin ar buvo ano meto Lietuvoje respublikinių ir rajoninių leidinių, kuriuose nebūta daktarės straipsnių. Kai pareiškiau pageidavimą žurnaliuke spausdinti jos portretą, daktarė mielai sutiko papozuoti. Kol piešiau, klausiausi  prisiminimų apie Tauragnus, keliones po Lietuvą, Vidurinę Aziją. Kalbėjomės ir apie paukščius ( laikau save pradedančiu ornitologu). Iškalbioji Ragana pareiškė:  „ - Mano mieliausi paukščiai - išdykėliai žvirbliukai!“ Tad, šalia jos portreto įtalpinau tuos sparnuočius.

 „Žaliajam laikraščiui“ rašytoja parinko du vaikystės prisiminimų pasakojimus - „Miško burtininkai“: „Raganius Žūsinas“ ir „Šimtametis Biriukas“ (spausdinta 1992 nr.6, spalis). Skaitau ir neatsistebiu – kokia žodinga kalba, kaip nedideliame, vaikams skirtame tekste, autorė ne tik žaismingai atskleidė „burtininkavimo“ paslaptis, bet ir sukūrė linksmą pamokėlę ieškantiems gamtoje žaliųjų nuotykių.

 Daktarė nusipelno ir Didžiosios Žolininkės vardo, ji savo moksline veikla, literatūriniais bei publicistiniais tekstais formavo Lietuvos visuomenės gamtosaugines nuostatas, įtakojo požiūrio į liaudies mediciną kaitą, skatino gamtos bičiulių dėmesį net patiems mažiausiems aplinkos reiškiniams. Ji, gal net su raganiška atida, lyg pasivertusi dailininke, muzike, gebėjo stebėti ir girdėti miškus, pievas, kiekvieno mažiausio želmens augimą, lapelio virpėjimą, šnarėjimą, plačiausių laukų vilnijimą, kartu jautė, išgyveno žmonių būdo permainas, gebėjo su humoru ir ramia žinia padėti savo bičiuliams, bendradarbiams, studentams ar skaitytojams susigaudyti šiame įvairialypiame pasaulyje.

 Raganiukės pradžiamokslius daktarė sėmėsi Tauragnuose, kur jos tėvas buvo vaistininkas. Vietinės žolininkės, tėvo pagalbininkės, tapo mažosios Gesės (Eugenijos) draugėmis. Daktarė mėgdavo priminti, kad pirmiausia iš jų sužinojusi liaudies gyduolių paslaptis. Jaunoji žiniuonė iš Tauragnų, pakilusi studijuoti farmacijos mokslų Kaune, Vilniuje, vėliau, tyrinėdama vaistinius augalus apskriejo visas Lietuvos palaukes, pabalius, pamiškes. Tų pakraščių gyventojai, dar ir dabar prisimindami daktarę pasakoja, jog ji ne tik žinojusi kuom koks augalas naudingas, kokias negalias gydo, bet ir mokėjusi kalbėtis su visokiais gysločiais, čiobreliais, raktažolėmis, avietėmis ar liepomis. Stebėdama augalus mokėjo pranašauti, burti, spėti žmonių ateitį. Įdomu, ką daktarė pasakytų apie mano potraukį piešti pelkines vingiorykštes? Kai vidurvasariais buvoju gamtoje, neatsispiriu bent nufotografuoti jų baltas žiedų kupetas! Pasižvalgiau internete – pasirodo, vingiorykštė gydo gal net nuo keturiasdešimties ligų! Nejaugi jos visos man gresia?

 Kol kas geriu Šimkūnaitės šimtmečio arbatą „Kvėpavimo takams“. Ją, pagal daktarės receptą gamina „Švenčionių vaistažolės“. Žinau Švenčionių kraštą! Vietinės žolininkės garsėja jau bent du šimtus metų. Dar XIX amžiuje čia surinkti žolynai neturėjo konkurentų Vilniaus turgavietėse. Gi šios vaistažolės augo šventame krašte! Prisimenu, kai Švenčionių apylinkėse nuo aukštos kalvos stebėjau Švento ežerą, bekraštes girias už jo, ne tik vaizdas kėlė mane į padanges, aplink neradau vietos prisėsti – kalva  tiesiog švytėjo raudonomis žemuogėmis. Nuostabus vaistažolių kraštas!

K.K.Šiaulytis. Vidurvasaris Vilniaus universiteto

 botanikos sodo Vingio skyriuje. 2014. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Pelkinė vingiorykštė.  2008. Škicas, akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Pavasaris Vytauto Didžiojo universiteto

 Kauno botanikos sode. 2014. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Iškili eglė Vilniaus universiteto

 Botanikos sode Kairėnuose. 2017. Škicas

K.K.Šiaulytis. Švento ežero tolumos. 2010. Akvarelė

Straipsnis "Daktarė Eugenija Šimkūnaitė Tauragniškė"

 publikuojamas laikraštyje "Lietuvos aidas" ir jo internetinėje sverainėje -

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24518-10-29-

dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-

lietuvoje-daktare-eugenija-simkunaite-tauragniske?fbclid=IwAR1u6KWnjnJ2gdqV7KnON4TQIwLUOd

2CmIO8dceHOUB5S3q0QhQ0nvR4hjA

Žurnalo "Žaliasis laikraštis" Nr. 6, spalis, 1992m. viršelis

Daktarės Eugenijos Šimkūnaitės publikacija 

žurnale "Žaliasis laikraštis" ( Nr. 6, spalis, 1992m.)